Debesims ir Saulei skirta istorija - Gimdymo istorijos

Kai pro žaliuzių lygiagretes kambario tyloje susijungė dvi mylinčios širdys, apsigyveno mano pilvelyje maža mergytė...Pusė nėštumo laiko tvirtai tikėjau, kad tai berniukas – vaiduokliukas Kasparas, o būsimas tėtis tikėdamas, kad gims dukrytė, rinko jai vardą. Labai norėjome vaikelio, nesavanaudiškai, tyrai, savotiškai išsižadėdami mėgstamos savo veiklos, bei kai kurių savo svajonių...Nedrįsdama patikėti pilvelyje gyvenančiu stebuklu, norėjau tą stebuklą nuo visų nuslėpti, tai ir dariau...(po to pajutau prietarų ir gąsdinimų antplūdį, kad taip besielgdama, turėsiu vaikutį, kuris nuolat gėdinsis....deja, nepasitvirtino....mergaitė per daug net drąsi...). Visą nėštumą (kaip besijaučiau: gerai/blogai, pykino, jaučiau nuolat alkį, kankino hipertenzija) išgyvenau nuolatinį džiaugsmą, jaučiau begalinį švelnumą ateisiančiam mažyliui...Gimdymo data buvo nustatyta rugsėjo 21, o aš jau gulėjau Vilniaus gimdymo namuose rugpjūčio 21 dieną dėl per didelio kraujospūdžio...Dar negimdau, dar anksti...Pragulėjau dvi savaites, stebėjau tik debesis per langą, jie lyg šokančios gulbės pralinksmindavo mane...Buvo liūdna, kad pinigai suteikia galimybę, kad su tavimi elgsis pagarbiai, šypsosis, gal dar atėjusi sesutė pakalbins...Tuo metu nesirinkau šios galimybės, iš savo kišenės neištraukdama nei vieno cento...Kartu su manimi į šią beviltišką teisybės jūrą žvelgė ir mano vyras, galvojome tik apie mažylę ir neleidome sau gadinti nuotaikos dėl to, kad jos nėra gydytojų personalui...Išleido pagaliau mane namo su potekste „lovos režimas“...Telefonas netilo nei minutę: mama, tėtis, anyta, vyro sesuo, draugė, grupiokai, brolis, sesuo...kaimynai...“Lovos režimo“ laukiausi tik iš dalies, nes gulėti tikrai nesinorėjo...be to buvo daug nebaigtų darbų, darbelių, tad teko viską užbaigti prieš mažylės atėjimą...
Po nepilno mėnesiuko, savaitgalį vyras nuveža mane į tuos pačius Vilniaus gimdymo namus. Ir vėl per aukštas kraujospūdis, vėl ta pati palata, vėl tie patys debesys, primenantys, šokančias gulbes, na ir kvaila vėl būtų galvoti apie teisybės jūrą, turbūt patys joje paskendę būtumėme. Kai išlipau iš šios jūros – gavau dvivietę palatą...Deja, ir pro jos langus, tokie pat debesys slinko, tik jie nebeturėjo paskirties linksminti mane, nes sesutės buvo paslaugios, gydytoja nuolat šypsojosi ir sprendė, kada geriau man gimdyti (dėl hipertenzijos, nenorėjo laukti...)...neturėjau net laiko grožėtis dangumi, nes nuolat mane ir mažylę tikrino, tai viena, tai kita sesutė užsukdavo pasiteirauti, kaip laikausi...Tiesa, man be perstojo jau maudė pilvo apačią...
Pirmadienį, buvo nutarta, kad gimdysiu rytoj, t.y. antradienį (rugsėjo 20 d.)....Jaučiau, kaip po paros pasikeis mūsų gyvenimas...Jaučiau, kaip mūsų mažylė laukia šio susitikimo...Nebuvo jokių simbolinių reikšmių, visa naktis tyra ir rami, miegojau saldžiai ir kietai, dar būčiau miegojusi iki kokių pietų...tačiau miego privertė išsižadėti atėjusi sesutė, pranešdama tai, kad laikas klizmai...vėliau, kad laikas į gimdymo palatą...Taigi 9 val. ryto debesys nusileido aukštu žemiau, bet kartu su jais nusileido ir Saulė su savo didybe ir paslaptimi...Mano Saulė (galvojau, kad toks vardas tiktų mažylei...)...Viskas vyko sklandžiai – epidūra, laukimas, skatinimas, vėl laukimas, pasedėjimas ant kamuolio, besaikis vandens gėrimas (labai troškino)...Na ir pagaliau gimdau................................................
Daug atodūsių, aimanų virš mylimo vyro pleveno, mano lūpos nuolat prašė vandens...Didelių skausmų, kurių nesinorėtų prisiminti, tikrai nejaučiau...gimdymas buvo lengvas, be jokių komplikacijų....Įjungta kamera užfiksavo kiekvieną sekundę, kas gali būti tyriausio ateinat pačiai pačiai gražiausiai, pačiai pačiai laukiamiausiai .....Sukaupusi visas jėgas ir begalinį norą, pamatyti savąją Saulę, 15 val. pramerkusi akis verkiau iš laimės ir jaučiausi be galo laiminga...už lango šoko mums debesys, lyg gulbės, tokio šokio niekada neregėjau...neregėjau, niekada ir tokių mylimojo akių, begalinio džiaugsmo, akyse ašarų ir noro visam pasauliui pranešti : gimė į žmogutis panašus į mus ...Mažylė gimė 54 cm ūgio ir 3806 g.svorio, sveikutė, o tai buvo svarbiausia.......Rodos, tai nesutaupoma, kitai dienai, bet aš taupau jau du su puse metų...Taupysiu šiuos jausmus ir išgyvenimus visą gyvenimą.............................................