Buvo 2007 m. rugsėjo 15 d. visas mėnuo iki didžiosios dienos, kažkaip labai blogai miegojau visa naktį ir galvoje sukosi mintys apie vakar gimusią dukterėčią Gretą. Sesuo pagimdė rugsėjo 14 d. greitai, lengvai..... (jei galima iš vis taip sakyti) savyje galvojau - "nu gimdymo masina, o kad ir man taip...... ". Blogai jaučiausi, kankino baisi sloga, todėl visą rytą gulėjau lovoje, po pietų planavau nueiti ligoninę sesers ir jos dukrytės aplankyti.
Mano vyras gamino pietus, buvo pirmoji jo atostogų diena. Paskutinį mėnesį planavome praleisti drauge, susiprikti daiktus ir ruoštis mažylio atėjimui.
13 val. 30 min.
Taigi guliu ramiai aš lovoje ir jaučiu kaip staiga viskas po manim ima šlapti, nustembu, pasimetu.... bet savyje suprantu kas vyksta..... tik bijau ištarti garsiai...nueinu i vonią nusiprausiu, persirengiu, ir toliau ramiai guliu...
po kokiu 10 min. vėl tas pats.... nu ką einu į virtuvę pranešti vyrui džiugią žinią - vandenys nubėgo!!!!!! reikėjo tada pamatyti jo veidą, rankos kojos pradėjo virpėti. kas dabar bus...? ką daryti.....?
Skambinu draugei, jos mama gydytoja akušere-ginekologe susitariu kad mane apžiūrėtu.
Taip. Vandenys nubėgo. Kaklelis atsidaręs per 1 cm. Gimdymas prasidėjo. Gydytoja tik paklausė: "-Ar turi susidėjusi daiktus?" mano atsakymas aiškus - ne. Mes nieko neturėjome, ir visai nebuvome pasiruošę. Gydytoja patarė jau tu daiktu ir nesidėti.... ir važiuoti i Kauną (mes gyvename apie 150 km. iki Kauno).
Nu ką išvykome. Oras buvo gražus, švietė saulutė, jokių skausmų dar nejutau.
po kokios valandos nuo vandenų pasirodymo pajutau pirmuosius skausmus (manau kad tai buvo sąrėmis
) po kokiu 20 min. antras, po 10 trečias, po 7 ketvirtas, po 4 penktas ir taip kas keturios minutes visą kelią iki Kauno . Aš, kaip ir visos primą kartą besiruošiančios gimdymui, prisikaičiusi visokių istorijų, tikėjausi kad sąrėmiai turi būti bent jau kas koki 15 min., o čia kas keturias... labai išsigandau.... galvojau pagimdysiu autostradoje.
Baisu baisu..... Vyrą raginau kuo skubiau važiuoti, bet deja tai nebuvo įmanoma, nes prasidėjo baisi liūtis, mašinos stojo pakelėse, nes nieko nebuvo įmanoma matyti... deja mes sustoti negalėjome... labai jau buvom pasimetę ir skubėjome.
Tai buvo pati ilgiausia kelionė iki Kauno 1 val. 20 min. bet atrodė kad laikas sustojęs.
Pagaliau atvykstame į Klinikas. Priimamajame klausia kas kiek laiko sąrėmiai meluoju... sakau kas 10 min. nors išties kas 4 min. Skambinu gydytojai pranešti, kad jau atvažiavau gimdyti, ji irgi telefonu klausia, kas kiek laiko sąrėmiai? ir vėl meluoju - kas 10 min. sakau....
Melavau išties tai dėl to, kad buvau labai pasimetusi ir išsigandusi, nežinojau ko laukti?kas bus? kaip bus? ir išties niekaip negalėjau patikėti tuo, kad tie mano sąrėmiai tokie keistai trumpi ir kas 3min.
17.30 mes jau gimdymo palatoje.
Atėjo gydytoja, apžiūrėjo, ir nuramino.
Viskas gerai. Kaklelis atsivėręs per 2 cm. tokiu tempu jei viskas gerai, kūdikis turėtu gimti apie puse pirmos.
VAJEEEE......
kaip baisu.... kaip ilgai.....
nu bet kaip nors ištversiu, vis tiek neturiu iš ko rinktis. tik viena paguodžianti mintis kad tai jau bus rugsėjo 16 d. (mat turėjau klasioką kurio gimtadienis buvo 09.15, nelabai ji mėgau, todėl labai nenorėjau šią dieną pagimdyti).
todėl nusiraminau ir pradėjau su šypsena laukti savo stebuklo. Sąrėmiai jau kartojosi kas 2 min. niekaip negalėjau tuo patikėti... Gydytoja irgi todėl visą laiką buvo kartu ir pati sekė laiką, nes mes buvom per daug susijaudinę, ir dabar jau laimingi. Per sąrėmius aš šypsojausi, šokau (nes taip mažiau skaudėjau) ir palatoje tvyrojo džiaugsminga nuotaika. Gydytoja su akušere pasakojo linksmas istorijas, vyras masažavo man nugara pašiles.
20 val. kaklelis atsidaręs per 7 cm. lemiamas momentas. Nuskausminimui taip ar ne ? labai sunku buvo apsispręsti, labai bijojau skausmo, juk man net danties nėra skaudėję.... bet gydytoja nuramino, be to iki to momento kaip ir nelabai skaudėjo.... todėl mano atsakymas buvo - NE.
o toliau buvo vis gražiau. Skausmas vis stiprėjo, darėsi nepakeliamas, atvežė man linksminamųjų dujų pauostyti, vyriui irgi
kaip tik užeidavo sąrėmis vis pamiršdavau kvėpuoti (o tiek dienų tam ruošiausi, ir treniravausi, vis kvėpavau) viską užmiršau.... tik sąrėmis užeidavo vyra kartu su daktare imdavo garsiai šaukti kvėpuok ir kartu su manimi kvėpuodavo.
labai smagu prisiminti toki palaikymą
ir skaudėjo atrodo mažiau....tik sąrėmis užeidavo aš nė žodžio negalėdavau ištarti, tik ranka vyriui pamodavau, o jis bėgom prie manęs ir masažuodavo ir kvėpuodavo.... ir skausmas praeidavo.....
o toliau jau nebelabai pamenu, gal tu duju apsiuosčiau, ar ką? nei pati nežinau....
Skaudėjo labai, net sakiau,kad nebenoriu nei to vaiko nei gyventi.... bet vyras su gydytoja tik pasijuokdavo iš manęs ir vėl su manimi kvėpuodavo, o aš jau nebepastovėjau, tik kabojau vyriui ant kaklo pakibusi (mat greičiau viskas vyksta kaip soti, nežinau ar tai tiesa, bet mano mažius greitai gimė)
apie 21. val. 30 min. Finišo tiesioji
jau mane užkėlė ant lovos, pristūmė tas rankenas kojom.... šviesas.... akušerė apsirengė baisųjį chalatą......
į palata prisirinko labai daug gydytoju, visi mano mažiukui, juk jam dar visas mėnuo buvo likęs mamytės pilvelyje gyventi. visi juokauja, labai džiaugiasi, nes gimdymas eina labai gerai....
o aš jau mirštu.....
bet apsidairau.... matau besišypsančius veidus..... ir nusiraminu.... viskas bus gerai.....
girdžiu kažkur toli ...... STUMK.....
o aš nieko jau nebejaučiu..... savo pasąmonėje aš jau pagimdžiau
vyras laiko viena koja, gydytoja kita ir rėkia...
NEIŠPUSK ORO NEIŠPUSK.... STUMK....
nu ką stumiu (nors jau nieko nebejaučiu)
GALVYTĖ PASIRODĖ
vyras kaip ant sparnu.... NU DAR BIŠKI DAR BIŠKI....
ir.... mano mažius pusiau išlindes pradėjo žagsėti....
o tai jau pajutau
jau nebeskaudėjo, jau džiaugiausi.... JIS JAU ČIA.....
dar viena karta.... STUMK..... IR JIS JAU ČIA....
NERĖKIA.... kodėl jis nerėkia...??
akušerė jį krestelėjo ir jis pravirko.
ir atrodo jokio gimdymo nebuvo... viskas dingo.... liko tik begalinė laimė..... 21val. 40 min. JIS JAU ČIA.....
AČIŪ gydytojai Armaitienei
ir aišku savo vyrui
