Laikas bėgo...pilvukas augo, mano sveikata pasitaisė, tad nieko nelaukę kartu su vyru "užsikrėtėm" pirkimo manija, pirkom tai kas mums atrodė geriausia, negailėjom pinigėlių, juk tai mūsų leliukui! Iš anksto buvom nusprendę kad gimdysiu Kaune, tad Kaledas ir Naujus metus ten ir sutikom, pas mano tėvus, likau po švenčių laukti mažylio, sakau mažylio, nes musų leliukas ilgai nerode, kas ten toks pilvelyje gyvena, tik Naujų metų išvakarėse sužinojom jog gims mergytė), vyras dar grįžo namo, juk ir i darbą dar tetukui reikėjo. Terminas buvo sausio 26 diena, laikas pradėjo slinkt lėtai, ypač kai nebuvo vyro šalia, be to su kiekviena diena darėsi vis sunkiau pilvuką nešiot.
Sausio 24d, brolis mane nuvežė pas gydytoją pasitikrint, pasirodo gimdos kaklelis prasivėręs 2 centimetrus, bet gydytoja liepė važiuot namo ir po poros dienų vėl pasirodyti, tai yra termino dieną, perspejo, kad gimdymas artėja, tai gali nutikti bet kada, as bijojau, juk tai pirmas mano gimdymas, ir isvis esu gulejus ligoninej kai buvau mažytė, paskambinau vyrui, pasakiau kad gali jau važiuoti, nes musų angelėlis gali bet kada užsimanyti į šį pasaulį. Kitą dieną vyras atvažiavo, buvo kažkiek ramiau. Na ir išaušo sausio 26-oji, aš vėl lyg ir nieko nejaučiu, bet dėl visa pikto pasiėmiau visus daiktus kurie reikalingi gimdyvei ir išvažiavom su vyru vėl pasitikrint, na ir ką jūs manot, na tie patys du centimetrai, apsisukę gryžom namo, liepė atvažiuot po 3 dienų, sausio 29. Išlaukėm tas dienas, aš vistiek, kaip niekur nieko, vėl su visais daiktais vyro lydima nuvažiuojam i ligininę, apžiūrėjo gydytoja, na sako, 4cm, gali gimdyt, aš net nustebau, nei skausmo, nei gleivių kamscio...bet nutarėm gimdyt, nes vistiek buciau neišlaukus kitos dienos. Na ir prasidejo popierizmai, ir kiti reikaliukai butini moteriai susitvarkyti prieš gimdant ir pagaliau aš gimdymo palatoj, kartu su vyru.Seniai buvau nutarus, kad darysiuos epidūrą, taigi atėjo ta akimirka, gerai pamenu, kad delnai, ką čia delnai visas kūnas prakaitavo, bijojau, bijojau kaip maža mergytė tos adatos i stuburą, vyras buvo šalia ir ramino. Pasirodo nieko ten baisaus nebuvo, taigi kai suleido vaistus laikas pradėjo nežmonišku greičiu lėkti net dabar gerai nepamenu kada man tuos vandenis nuleido. Liepė akušerė pailsėti, tad bandžiau užsnūsti, tik pajutau, kad skausmas pradėjo stiprėti, anesteziologė vėl suleido man vaistus, nepraėjus nei 10 minučių, man vistiek skaudėjo,žinoma tas skausmas buvo juokingas, bet pamaniau kad vaistai nebeveikia, man reikia dar jų, pakvietėm anesteziologę, pasakiau, kad man toks vaizdelis, jog aš noriu tuštintis, ji mums pasakė kad eina gydytoją pakviesti.Atbėgo gydytoja, apžiūrėjo, sako kad jau prasidėjo gimdymas, na ką, vargais negalais paguldė mane ant gimdymo stalo, o aš juk ne mažutė 180cm moteris ir dar per nėštumą priaugus 23kg, buvo ką veikt tom moterėlėm, aišku ir vyras padėjo.Na ką pradėjom kviepuoti, nežinau kodėl, bet buvau labai laiminga, nejaučiau skausmo, veide buvo šypsena, net gydytoja sako:"vaikeli, tu nesijuok, o kvėpuok", ir štai ta akimirka, ta trumpa sekundė, kai pamatau musų dukrytę, Emilija, iškart pasakiau, mano Emilija, varda buvom išrinkę iš anksto, pamenu, kad tėtis verkė ir glostė mano plaukus,o aš gaudžiau orą, po tokio sporto
