o buvo taip...
ką nešioju pilvelyje sužinojau gana anksti ....16 sav.... jau per pirmąjį apsilankymą pas genetikus pasakė, kad turės sesytė broliuką
na ir laukėm mes to broliuko ... dukrytė iš proto ėjo nuo to laukimo ....norėjo, kad greičiau aš tą brolį jai pagimdyčiau ...
antrasis apsilankymas pas genetikus 27 sav. patvirtino, kad pilvelyje auga berniukas.... na ir toks tvirtas tvirtas vyras kaip gydytoja išsireiškė ...
artėjant nėštumo pabaigai 35 sav. mano gydytoja trečią kartą patvirtina, kad mažius pilvelyje ne toks ir mažas .... ir kad gali būti sunku gimdyti...
37 sav. gydytoja jau nebekalba apie natūralų gimdymą, o derinam datą jau dėl cezario....nes vaikelis tikrai bus didelis ir aš pati nesugebėsiu pagimdyti, o be to nerizikuosim nei mano nei vaikelio sveikata... ką gi... data išrinkta...kovo 11 d.
, bet kazkodel paliekant gydytojos kabineta pro dantis iškošiau, kad ko gero pasimatysim anksčiau 
turėjau nuojautą, kad nedatempsim mes iki tos kovo 11 d. ... nes pilvas buvo toks didžiulis, kad atrode tuoj sprogsiu nors priaugau tik 11 kg.... toliau dienos bėgo įprastai... pradėjau domėtis cezario operacija....žiūrinėjau filmukus kaip ji daroma ir kuo toliau tuo labaiu aš jos nenorėjau...nu bais nežavėjo manęs, tai, kad tetukas nematys gimimo sūnaus, pooperacinis periodas irgi atrodė neviliojantis, o dar tas randas ir kiti navarotai... ai... bet sakiau sau mintyse, kad gydytoja ko gero geriau žino.... ir jei sako, kad pati nepagimdysiu, tai vadinasi nepagimdysiu....
ir ką vieną dieną ... kovo 6 d.... mums ėjo 38 sav. kažko pradėjo maudenti strėnas.... apie pietus dar kalbant SKYPu su sese pajuokavau, kad jau sąrėmiauju, kai ši paklausė ką veikiu ... bet tuo metu iš tikrųjų net negalvojau, kad jau procesas vyksta... maniau, kad paruošiamieji sąrėmiukai tik....
po pietų išviriau valgyt ir laukiau vyro...jis grįžo... įdėjau valgyt ir lyg tarp kitko užsiminiau, kad man šiandien kažkaip pilvas kietėja...aišku jis nei kąsnio nebegalėjo praryti...bet tikrai aš jam nepasakiau, kad gimdau...nes net nesiruošiau... juk laukiu kovo 11 d.
bet vyrelis mane per gerai pažįsta ... sako skambink gydytojai ir varom pasitikrint ... nu aš galvoju, kad bereikalo aš ją tik trukdysiu, o dar ir tašė nesukrauta iki galo, po dušu nebuvau 
nutariau prisėst ir pasekti kas kiek laiko čia man sutraukia tą pilvą... skausmo nebuvo jokio...nu ir ką... 6 min. 10 min. 8 min. 14 min.... reguliarumo jokio... vyras pyksta... sako: tai tu gimdai ar ne! istisai forume sėdi ir net nežinai kaip suprast kada gimdymas prasideda... o aš jam aiškinu, kad jei viskas būtų kaip pagal vadovėlį, tai sąrėmiaturėtų reguliarėti, stiprėti ir dažnėti, o man to nėra... bet sakau jam, kad būna visaip... kitos ir be sąrėmių pagimdo ...
o jis mane nervina, kad neina pavalgyti ... sakau: eik valgyt ko tu čia tryznioji
nevalgė...nusiprausiau...susidėjau tašę ir išvažiavom pasitikrinti dėl visa pikto ... pakeliui gydytojai parašiau sms, kad kažkas man vyksta ir važiuoju tikrintis į priėmimą...ji atrašė, kad informuočiau ją po apžiūros kas ten pas mane gero... na ką... važiuojam apsnigtu Vilniumi į klinikas ir 20 val. prisistatom į priėmimą... duris atrakina nesvetinga seselė
ko norit! klausia...sakau pasitikrinti, nes kietėja pilvas... nu šiaip ne taip įsileidžia... paguldo toniukus matuoti ir liepia spaust mygtuką kai sujudės vaikiukas... nu nejuda... nespaudžiu...ai va sujudėjo...pypt...pavėluotai nuspaudžiu.... prieina seselė...pažiūri...sako spaudyk... sakau spaudau... bet mažai juda...pasirodo budinti gydytoja... liepia lipt ant kėdės... patikrina... paklausia ar žino ko laukiam... parodo ant ekrano kiausiukus... viskas gerai ...6 cm. greit gimdysim
paskambinu gydytojai... informuoju, kad jau turiu 6 cm. ji pažada už valandos būti.... nu ir ką ... aš vedama į gimdyklą... mintyse galvoju... kaži kaip dabar čia tą cezarį man darys gimdykloj paguldė mane pajungė aparatus ir liepe laukt... sąrėmiai stiprėjo, dažnėjo...kentėjau...atvažiavo gydytoja...pasijuokė, kad nesulaukiau 11 d.
prakirpo vandenis... žali ...
gydytoja informuoja, kad nebegali būti kalbos apie cezarį...nuskausminimą....epidūrą....jei tik noriu, kad vaikiukui būtų geriau....o man ar yra iš ko rinktis... nu kentėsiu sakau... gal kaip nors...laikas bėgo labai greit... vyras kelis kartus matydamas mano kančias prašė gydytojos epidūro... bet nedariau...prieš 22 val. jau panorau stumt... ir ką... labai nesiplėsiu... nes skaudėjo nežmoniškai... stūmiau... stūmiau...kirpo...stūmiau...klykiau...rėkiau...atsiprašinėjau visų, kad klykiu ...bet sakiau...nieko negaliu padaryti, nes labai skauda
ir toliau klykiau....vyras pakraupęs... nes per pirmą gimdymą neišleidau nei garso, nes buvau su epidūru 
o dabar ....Jezus Marija... kaip skauda... tokiais žodžiais aidėjo visos klinikos nu bet nieko greit viskas baigėsi ir 22.15 val. mūsų turtelis jau sveikino šį pasaulį 
4760 gr. ir 58 cm. 
10 iš 10 pagal APGAR!naktį nesudėjau akių, nes negalėjau patikėti, kad taip greit pagimdžiau... pati ir be jokių nuskausminimų ir tokį dičkį
Ačiū Dievui ir visiems šventiems, kad viskas taip sklandžiai, greit ir gerai baigėsi... skausmas jau pasimiršo... baika tas gimdymas kaip aš sakau... kai po jo tokį stebukliuką pamatai ir turi
