Argi dabar beskaičiuosi kiek pinigų išleista nėštumo testams, smulkmena gi.....pamperiams reikės dar daugiau.... Jau bijodavau eit į tas pačias vaistines, kad vaistininkės akių išpūtusios nebežiūrėtų, kai viena neatlaikiusi paklausė : O kam perkat gi pirkot prieš kelias dienas ?..... Nu ot klausimas , gi ne gėlėms laistyt ...., tai pasakiau, kad pirksiu tol, kol ji parduos man teigiamą ...Tą šiltą, šiek tiek nustebusią šypseną prisimenu ligi šiandien..... Vyriokas irgi ilgai prisimins tavo atėjimą pradžių pradžią ....po kelių mėnesių nesėkmingo darbavimosi pasitariau su savim ir ryžtingai pareškiau : Nori- nenori Reikia ..... Taigi...reikėjo tik pasidarbuoti iš peties pasirodo nėr taip suku išsivalai dantis vakare ir pasidarbuoji Nėr ko laukt, kad gandras atskristų ....
Vis galvoju, kodėl tavęs norėjau.......ar kad vėl patirt tą laukmo jausmą, ar kad išeit iš nemėgiamo, bet neblogai apmokamo darbo, ar kad vėl norėjosi glaust prie savęs mažą šiltą kamuoliuką .............
Mūsų abiejų kelias iki TOS pačios svarbiausios gimimo dienos buvo labai sunkus ....Dar dabar gatvėj su siaubu nužiūrinėju nėštukes (skamba baisiai ale taip yra ) ......Storėt pradėjau nuo antro mėnesio nori nenori, slėpk nebeslėpęs pūzrikas labai anksti visiems apie save davė žinoti ... o aš ir nesibodėjau slėpti .....Ale bėdos ir neįgalumas persekiojo mane visą laiką, tokio pilvo dar niekur nebuvau mačius , nei siaubo kine ..... Ir lyg tyčia nešiojau tave tiek kiek buvo nustatyta. Kasryt paprašydavau tavęs, kad greičiau lystum lauk tegu piktas, rėkiantis, bet nebe pilve .... Nėr ko manęs smerkt aš net į tuliką bijodavau atsikelt, ką jau bekalbėt apie ėjimą kur toliau išsižergus, išsiskėtus, kasdien tyrinėjanti strijas ant pilvo - ot gražuolė, mirk iš juoko ...............
Skatinimosi programą pradėjau jau prieš mėnesį iki nustatytos gimdymo datos, nuo aviečių stiebų arbatos jau vimdė, vyras pie tokio žmogaus kalno jau bijojo liestis, tai apie Tai ....reikėjo pamiršt .... , konjako po lašelį išgerdavau ech, jei būč galėjus tai tada ir gerą stakaną būč išmaukus ,................va tik išgarsinto ananaso niekaip nenusipirkdavau .Bet..... nori tiki nenori netiki, nė pati nežinau ar tikiu, bet gimdymo sąrėmiai ir prasidėjo būtent bevalgant tą išgirtąjį ananasą ..... negalėjau patikėt savo akimis bežiūrėdama į laikrodį sąrėmiai kartojosi kas 4 min. , nugi taip besistebėdama čiut ir nepaperėjau namie ......kaip ir priklauso atlaisvino viską ką tik galėjo atlaisvint .....nespėju lakstyt ten, kur tik po vieną šiaip vaikšto, o kur dar mintis, kad jau aš tokia ponia nesiprausus niekur nevažiuosiu .....Pabliaudama nusileidžiu į mašiną vos spėju vyrui vadovaut (aš gi tam gimus) iki ligoninės vos 10 minučių kelio, bet užsireikalauju gulimos padėties mašinoje ..... Kad ir kokia stora bebūčiau prie ligoninės iš mašinos iššoku lyg šešiolikinė gazelė op ir viskas , ir...jergutėliau prie priėmimo dar laukia viena moteris, aš aišku jau savęs nekontroliuodama ją beveik apšaukiu, tai ji mandagiai mane užleidžia liepia lyst be eilės ....ir gerai, kad taip padarė bo būtų gimdymą turėjus priiminėt Tokių kaip aš priėmime nebelaiko tuoj į gimdyklą, o aš gal 10 kartų prašiau epidūro .....tuo tik sukeldama visų juoką atvažiavau jau su pilnai atsidariusiu kakleliu, o man tiek nejuokinga tuo momentu atrodė .....įsikabinau į lovos kraštą ir nesileidžiu atkabinama, o dar vyras gydytojas priiminėjantis gimdyma, ech....jei būtų išsilavinimas man tada leidęs prabilt apie tai ką galvoju ...jis manNerėk šakės galvoju: Gaidy, .......ką tu supranti apie gimdymą (jei ką paskui aš jam padėkojau .....) O dar nuosavas briedis šalia tildantis , įsivaizduojat : pats nagus prikišęs prie to, kad alpstu nuo skausmo drįsta man aiškinti, kad aš pakentėčiau ....Žodžiu....vyrai tą ilgiausią mano gyvenimo pusvalandį patapo mano didžiausiais priešais.......Bet tą pačią akimirką, kai supratau, kad jau....jau viskas tu čia kvėpuoji tuo pačiu oru kaip ir aš atsigavau, vėl patapau savimi. Na ir kas, kad prieš sekundę atrodė, kad negaliu ir negalėsiu tiek pakelt, kiek pakėliau. Sako, kad nėštumas užspaudžia smegenis.... o man gimdymas jaučiu viską buvo užspaudęs ne tik juos . Kol su akušere aptrinėjom kaip aš čia pavariau, nu žodž kaip kokia melnikaitė plyšimų minimaliai, o mažasis milžinas 5070 g. ....... prie mano mažylio milžino jau atlekė keli gydytojai .......
Tu pradėjai stenėt, zuiki......tik patyrusi mediko akis gali pasakyt, kad taip neturi būti...kelionė buvo sunki, bet netiek, kad tavo skausmingos aimanos nenutiltų...Mano siaubui pasako, kad tave išveža į reanimaciją ....
Siaubas ne tai, kad išveža, o tai, kad į reanimaciją ...... tik išeinanti su kūdikiu gydytoja mane nuramina Ir mums reikia pavyzdinių , sveikų vaikų ....... Akušerė priėmusi gimdymą mus ramina: vaikutis didelis, gimė kosminės raketos greičiu, be to šiek tiek suspaudžiau jį per pečius. Visikai tikėjau jos raminimais ir dalinausi įspūdžiais telefonu su mama, anyta, podružkėm..... Po poros valandų vyras sužino, kad pupkiui įtaria lūžusį raktikaulį ....įtarimas nepasitvirtina.....įtaria per didelę širdelę .....vėl ištiria....nepasitvirtina .......Rami užmiegu, laiminga antrąkart patapusi mama tąnakt nespanavau nieko.............Reikėjo tik pailsėt kelias valandas ir jau degiau troškimu pamatyt tave savo džiaugsmą.
Nugi pameluosiu, jei pasakysiu, kad nubėgau į reanimaciją šliaužte nušliaužiau .............To vaizdo nepamiršiu niekad ......kaži ar ligoninėje dar buvo koks aparatas neprijungtas prie tavęs ......
Žinau kaip atrodo mėlyni vaikai ..............bet ar esat matę juodą.............pajuodusiu veideliu....
Dieve, ne tokį mačiau tave tą akimirką, kai šiltas glaudeisi ant mano krūtinės .......
Nepamenu kaip susiradau gydytoją, gal ji mane.....Jis nekvėpavo, nevalgė, nesituštino, leido morfiną nuo skausmų, antibiotikus nuo rastos infekcijos, cukrų kėlė su vaistais, spaudimą palaikė irgi tik aparatai ir vaistai.............Patys svarbiausi organai nefunkcionavo...........Nežinau kam pranešiau apie tai mamai, ar vyrui, tik žinau , kad tą dieną nebepajėgiau nueiti iki savo mažylio...kaip kokia motina gegutė pagimdžiau, o žiūrėt į jį nebegalėjau .....Beprotiškai reikėjo išvežt jį į Kauną, bet.....kelionė tokiam mažam padarėliui būtų tik pakenkusi.
Taip keturias dienas ir balansavom tarp.....dabar jau nebijau to ištart tarp mirties ir gyvenimo.... Išmokau tiek daug per tas dienas džiaugtis mažais stebuklais: iki ašarų graudino tai , kad mažiukas pats apsikakojo, kad pats pakvėpuoja. Dar dabar nesuprantu kaip antrą dieną atradusi jį be kvėpavimo vamzdelio neatpažinau ir ...puoliau į tokią isteriją , kad sulekė visos seselės ...bando sodint, ot protai...ar gali atsisėt, kai užpakalis plyšęs ir galvoji, kad tavo vaiko nebėr....ne palatoj nebėr ....ne inkubatoriuj nebėr...o visai nebėr..... tik dabar ramiai apie tai galvoju......
Po keturių dienų būklė stabilizavosi ir mus išsiuntė į Kauną ...stebuklai ten mus ištikinėjo vienas po kito zuikio nebekišo į inkubatorių, davė man pasiguldyt šalia, pabandžiau ir man pavyko pačiai maitinti, jis miegojo angelišku miegu, o aš žiūrėjau, žiūrėjau, žiūrėjau ....................................Gimdžiau tave iš naujo , siaubas patirtas pirmomis dienomis nyko .
Patys gydytojai namo mus išleido su nuostaba, kad esam idealiai sveiki ....liepė viską pamiršt ir gyvent toliau, nepamiršiu tik viską labiau vertinsiu .......
Esi išmelstas ....išmaldautas, toks reikalingas mums mūsų džiaugsmas ir skausmas kartu.....
Dabar, kai jau viskas nutolo pasakodama apie tai kitiems priduriu : Tik paragavęs š.....- vertini tortą..............
