Tu jo dėka-MAMA esi.
Kas išmatuot išdrįs tą jaudulį širdį ?...
Tu miegi...mažas ir šiltas stebuklas,išskėtęs rankytes ir kojytes pasauliui...toks nekaltas kūdikiškas miegas
...Aš prisimenu,kaip tu atejai,nudazydama antrąją svajonių juostelę kiek blankiai rozine spalva...Nepatikejau,kad tai : TU.Bet vis tas pats 4 kartus...ir kraujo tyrimas - jis juk nemeluos
.Ir pagaliau aš įsitikinu : O Dieve,TU esi !!!Gyvenu su ta laime ir mano širdies jautrumas ir karštumas tave kutena ir šildo meilės spinduliais...Jų reikia,kad TU užaugtum......O dar ilgas kelias...tik pati pradžia.Pirmieji 3 mėnesiai labai jaudina.Tai pavojingiausias metas,kai tu dar gali apsigalvoti ir išeiti...toks mažytis kamuoliukas,bet jau su plakančia širdele ir savo lytiniais požymiais...Įdomu,Tu mergytė ar berniukas esi ?..Geriu vitaminus,valgau visavertį maistą,kiek reikia pastangų...Jau tas kasdienis pykinimas...(iki 16 savaičių...)ir valgymas : ne duok Dieve po dviejų valandų nepavalgysiu...atrodys jog visa diena nevalgius...
Vėliau,antrame trimestre,laikas ima tekėti greičiau - aš taip su tavimi susigyvenu,kad pradedu nebeįsivaizduoti,kaip teks su tavim skirtis - paleisti į gyvenimą išoriniame pasaulyje...Tu toliau augi,vystais;imi vis labiau panašėti į mažą žmogeliuką
.Dar kiek paaugęs,jau pradedi aktyviau judėti,spardytis,įsitaisyti vienoje kurioje nors pilvelio pusėje,kas vakaras žagsėti ...Jau pabaiga...Kartais pasijuntu kaip tingi stora gyvatė prarijusi gaublį...ir jau pradeda darytis įdomu : koks Tu,vaikuti ?..Gydytojams žiūrit echoskopu taip stengiuos į tave įsižiūrėti...
Noriu paskubinti tave : ateik,ateik greičiau...jau Tu užaugai,JAU LAIKAS.
Ir Tu ruošiesi...ne viena kartą.
Pirma kartą paruošiamieji sąrėmiai suklaidina.Jie tokie reguliarūs,tačiau menkai skausmingi...Juokauju,skausmo nejuntu,nes labai Tavęs noriu
.Antras rimtas kartas.Gruodžio 16-oji.Tąnakt iš skausmo beveik nemiegu.Dieną pasirodo kraujo.Aš pasidažau,apsirengiu ir su manta iškeliaujame.Maršrutas Klinikos.Ten budinti akušerė paklauso toniukų.Vėliau,kita gydytoja pažiūri echoskopu.Atsakymas : dar tikrai negimdysite,bet jei norite,galite gultis pilnai išsitirt.Važiuojant namo man rieda ašaros.Jau antrą kartą aš suklystu.Skausmai atlėgsta.Tačiau,jau grįžus namo ir vėl prasideda.Och tas kiaulystės dėsnis
.Gal nuo 11-os skausmai stiprėja.Aš,sąrėmio metu iš skausmo kartais net daužau galvą į sieną,kai esu į ją atsirėmus...kai kada jau turiu buti laikoma už kojų ir rankų.Vis dar netikiu,kad "jau".Nenorime 3 kartą "prašauti" .
Kažkur 2 h.Jau pati beveik negaliu apsirengti.Mane beveik aprengia tėtis... .Sąrėmiai dažni - laiko atsipūsti lieka vos kelios minutės.Išskubam.Klinikose pasitinka ta pati miela akušerė : Sugrįžtat
?...Aš jau sunkai atsakinėju.Plaukai suvelti,makiažas šiek tiek sugadintas .Sarėmiai kas 3 minutės.Duoda persirengti ligoninės drapanom.Gimdykloje sužinau,kad kaklelis prasivėręs 7 centimetrus.Pasiūlyta vonia - kaip išganymas.Joje šilta,malonu,sąrėmiai švelnesni.Taip praguliu dar apie 2 valandas,nors atrodo,kad per pus mažiau .Kažkur 5 h.Liepia lipti...leidžia vandenį iš vonios...vėliau - ir iš manęs...Guliu,su pilnai atsiverusia ertme ir su sąrėmiais jau bandau stumti.
Kažkur 5.20. Prasideda "aktyvusis gimdymas".Po pirmo,ar antro stūmimo
,gydytojas sako : jau plaukučius matau,siūlo juos paliesti .Aš netikiu ir liestis nenoriu,bijau,kad atgal nesulystum...Skausmas su niekuo nesulyginamas,atrodo,plyšiu pusiau.Atrodo,ta Tavo galvytė niekaip neišlys...belįsdama-mane suplėšys... Kai gydytojas dar ragina stipriau stumti,padėti tau ateiti ; pradedu iš skausmo šaukti,rėkti : "Dukryte,dukryte,dukrele mano",(net prašiau pradžioj atsisakytų linksminančių dujų 
...(tačiau apsiėjau be jų ir taip pat be epidūrinio nuskausminimo ))...Ir čia jau pabaiga,paskutinis stūmimas...išlenda ta galvytė ir Tu visa tarsi šaute iššauni.Išgirstame Tavo pirmąjį gyvenime riksmą ,jau neatsimenu,ar verkiu... Kaip tas atsitiko,nejaugi jau viskas?..dar nesitiki,kad pirmą kartą tave gyvenime matau,savo dukrytę...5.40 . Fiksuojamas Tavo gimimas.
...Tave paguldo ant manęs
. Nuo šiol - Tu mano gyvenimo tikslas,mano gyvenimo įkvėpimas.................
