Apie mergaitės ir berniuko gimimą - Gimdymo istorijos

Šiandien. Mano vaikams jau metai. Mergaitei patinka bučiuotis – ji juokingai iškiša liežuvį ir po to meilės priepuolio būnu visa šlapia. Berniukas mėgsta muziką. Išgirdęs dainą, kuri jam patinka, tiesiog apmiršta ir linguoja į taktą. Ypač laukia iš darbo grįžtančio tėčio, kurį galima patampyti už kelnių ir įsiprašyti ant rankų. Žinoma, geriausi ir gražiausi vaikai.

Prieš 20 mėnesių. Na, jeigu ir šį kartą nepavyks, tai eisiu ir prisigersiu, nes jau dveji metai kaip bijau ir taurelės. Jeigu reikia vaiko, tai kuo toliau, tuo tas poreikis darosi skausmingesnis. Iš pradžių tai malonumas - jeigu dar ne šį mėnesį, tai kitą. Juk smagu laukti. Po to ateina susirūpinimas – kas ne taip? Eini pas gydytojus, domiesi, skaitai, ieškai atsakymų. Juokingiausia, kai paaiškėja, kad nieko rimto nėra, o pastoti nepavyksta ir tiek. Medikai spėlioja – gal psichologija? Norisi pasiųsti visus po velnių. Ne, reikia kažką daryti, nes pasidarysiu visiška bumbeklė ir prireiks psichologo pagalbos. Žmonės gi bando ir dešimtmetį, mūsų atvejis dar tikrai ne tragedija. Bet ką bandau apgauti?
Skauda pilvą, matyt, ir vėl nepavyko. Testo nedarau, nebenoriu dar kartą pamatyti tos vienos juostelės. Bet vis tiek reikia eiti pas gydytoją, tai gal pasidaryti kraujo tyrimą? Gavus rezultatus net pamirštu padėkoti juos atnešusiai sesutei. Gydytoja šypsosi – „Gal dvynukai?“ Hormono lygis kraujuje gerokai aukštesnis, negu turėtų būti pagal nėštumo laiką.

Prieš 15 mėnesių. Genetikė sakė, kad bus berniukas ir mergaitė. Vartė nuo vieno šono ant kito, gal pusę valandos žiūrėjo ir pagaliau paskelbė prognozę. Vaikinas savo turtą demonstuoja visu gražumu, jau senokai man vieną berniuką žada. O štai mergina viršuj slapukė. Gal bus labai kukli? Vyras išdidus – vis dėlto vienas berniukas giminėj bus. Nes mano šeimoje iki šiol gimdavo tik mergaitės – sūnus turės ne tik seserį, bet ir daug pusseserių. Gan sunkiai atsikeliu nuo stalo, nes jau priaugau daugiau, nei kitos per visą nėštumą. Pirmą kartą mane į priekį eilėje užleido, kai nėštumui tebuvo dvylika savaičių. Be didelio pilvo, daugiau jokių problemų. Mano gydytoja, kuri iš pat pradžių perspėjo, kad pastoti tai dar ne viskas – reikia išnešioti, patenkinta. Kol kas viskas puiku – manęs net nepykino. Simpatiška genetikė paprašo parašyti žinutę, kai gims vaikai. Jai įdomu, ar atspėjo.

Prieš 14 mėnesių. Dabar balandžio pradžia. Savo viršininkui pažadėjau, kad dirbsiu iki gegužės – juk gimdymas numatytas tik birželio gale. Be to, neįsivaizduoju savęs be darbo. Tik kad darosi vis sunkiau. Kol atsikeliu, kol apsirengiu, rodos jau pavargau, net į darbą nereikia. Turiu nemažai kalbėti, o visą laiką kamuoja dusulys. Ir rūbai jokie nebetinka, išaugau net neščiųjų kelnes. Dar gerai, kad vairuoju, nesuprantu, kaip nėščiai moteriai galima apseiti be automobilio.
Po vizito pas gydytoją supratau, kokia buvau naivi. Ji manęs net nesiruošia klausti – nuo pirmadienio nedarbingumo lapelis iki pat gimdymo atostogų pradžios. Koks dar darbas, ilsėtis ir dar kartą ilsėtis. Na ką, atsisakau dar vienos savo gyvenimo dalies, kaip jau atsisakiau bet kokių kelionių, vaikščiojimų po prekybos centrus, ilgesnių susitikimų su draugais. Dar trys mėnesiai, ir manęs laukia svarbesnis susitikimas.

Prieš 12 mėnesių. Eilinis vizitas pasisverti ir pasirodyti, kaip auga pilvas. Greitai nebeužteks metro jo apimčiai išmatuoti. Visa suprakaitavusi nusirenginėju gydytojos kabinete, karšta kaip niekad. Gegužės pabaigoje oro temperatūra 30 laipsnių, karščiai, ir kaip tyčia, kai vos ir taip paeinu. Dar ta koja, kažko pradėjo tinti, nors geriu skysčius varančias vaistažoles. Ir iki mano gimtadienio tik dvi dienos. Šiemet teks švęsti ramiai, be šokių.
Į mano koją pažiūrėjusi gydytoja vėl kategoriška – gimtadienį teks švęsti ne tik be šokių, bet dar ir ligoninėje. Rytoj liepta prisistatyti į priėmimą. Gali būti trombozė.
Koja toliau tinsta, nors tyrimai trombų neparodė. Lova labai aukšta, palatoj labai karšta. Guliu šalia lango, kuris visą laiką atidarytas, bet nuo to negeriau. Sako, dar gerai, kad į mūsų pusę saulė tik vakare šviečia, nes kitose palatose visai neįmanoma būti. Visos rankos subadytos, sugebėjau sulaužyti porą kateterių, įvairius vaistus leidžia po kelis kartus į dieną. Kas vakarą klausau, kaip plaka vaikų širdelės – tiesiog savotiškas ritualas. Sunkiausia ant kietos kušetės persiversti nuo vieno šono (ten girdisi berniuko širdis), ant kito (ten mergaitės širdelė). Sesutė kantriai laukia, manau, atrodau gan juokingai.
Praeina gimtadienis ir savaitgalis. Palatos kaimynė, kuri irgi laukėsi dvynukų, šiąnakt pagimdė. Jai buvo tik 26 nėštumo savaitės. Vienas berniukas neišgyveno, kitas –reanimacijoje. Kartu su kolege iš gretimos lovos stengiames nusiteikti filosofiškai. Mano ramybė išgaruoja, kai ateina gydytoja. „Rytoj operacija.“ Apsižliumbiu. Ketvirto vaikelio besilaukianti kaimynė ramina – juk jau 36 savaitė, čia jau viskas turi būti gerai. Cezario pjūvis prognozuotas iš anksto, berniukas sėdi ir užstoja natūralius kelius. Atrodo nieko netikėto. Bet aš norėjau dar būti nėščia, bet porą savaičių. Dar tikėjausi grįžti namo ir pabaigti lankyti nėščiųjų kursus. Norėjau gimdyti natūraliai. Todėl verkiu, ir nieko negaliu padaryti.
Operacijos rytas. Šiąnakt pirmą kartą pajutau sąrėmį. Vienintelį, nes jau šiandien gims vaikai. Keistas jausmas, kai žinai, kad už valandos viskas bus kitaip. Viskas, kaip ir įprasta – procedūros, nevalgymas, negėrimas. Operaciją komplikuoja tai, kad smarkiai kosėju. Greičiausiai atviro lango ir skersvėjų rezultatas. Bet laukti nebegalima, mano drambliukai užspaudė kraujagyslę ir kojoj trinka kraujotaka.
Dabar galėsiu geriau įsijausti į užsenietiškus filmus, kuriuose dažnai ligoninės koridoriais skrieja vežimėliai su ligoniais ir krūva susijaudinusių medikų aplink. Tiesa, mane veža ramiai, dvi seselės, bet koridoriai ilgi. „Nebijok, ko gi tokia išsigandus“ – matyt, atrodau gana pasimetus. Liftas, operacinė. Anesteziologė liepia susilenkti kiek galiu ir nekrupčioti. Susilenkti galiu nedaug, bet stengiuosi. Paskutinės akimirkos, kai jaučiu savo pilvą. Po to jau nebejaučiu ir nebematau – užstoja žalia pertvara. Savo gydytojos irgi nebematau, tik anesteziologė vis patikrina jautrumą. Man pasakojo, kad kai daro operaciją, nepaisant nejautros, jaučiamas judėjmas pilve. Įdomu, kaip tai bus?
Nieko nejaučiu. Operacija prasidėjo. Matau, kad mano pilvą išteplioja geltona mase. Dezinfekcija. Matyt, pjauna, vis dar nieko nejaučiu. Akušerė ir anesteziologė spaudžia pilvą, girdėjau, taip įmituojami sąrėmiai. „9.26. Pirmas dvynys, berniukas”. Aš jau girdžiu savo vaiko balsą, gan žemas, vyriškas. Man prie veido trumpam prikiša mažą berniuką, pamatau tik švarų ir niekuo nepadengtą raudoną veidelį. Dar bandau įžiūrėti, kur jį išneša, vėl spaudžia ir pasigirsta…murktelėjimas. Gydytojos ir akušerės pradeda juoktis. “Kas pasakė miau…” – sakos mano gydytoja. “9.27. Antras dvynys, mergaitė.“ Net nespėju pasukti galvos, tai padeda padaryti anestiozologė. Mergaitė varškiuota, ją pamatau dar trumpiau negu berniuką.
Toliau dar dvidešimt minučių operacinėje. Per visą operaciją nei karto nesukosėju. Įdomu, ką dabar daro mano vaikams? Ar juos matė tėtis, kuris laukia pooperacinėje palatoje? Ar jau pranešė mano mamai, kažkur ligoninės koridoriuose belaukiančiai žinių? Noro verkti nėra, juoktis irgi. Tiesiog jausmas, kad atsitiko labai svarbus dalykas, tartum išlaikytas egzaminas, tik dar svarbiau.
Po operacijos pirmas vaikus naujagimių palatoje apžiūri ir nufotografuoja tėtis. Beje, nusiųstas į neišnešiotų naujagimių skyrių, ten jų neranda – jie šildosi po lempom kartu su laiku gimusiais. Berniukas 3 kg, 48 cm ūgio. Mergaitė 2 kg 620 g, 49 cm ūgio. Dideli vaikai, gavę visus balus kiek galima, nepaisant to, kad juos iškrapštė keturiom savaitėm anksčiau.
Aš juos pamatau tik pirmos dienos vakare – iš pradžių pavalgyti atneša vieną, po to kitą. Po paros gydytoja liepia ateiti pas ją į procedūrinį kabinetą. Tam, kad atsistočiau. Ko gero, tie keli metrai viena ilgiausių mano gyvenimo kelionių. Gerai, kad šalia yra vyro parankė ir siena.
Ligoninėje gulim ilgai – net dvi savaites. Ne dėl vaikų, dėl manęs. Po operacijos praėjus kelioms dienoms pakyla temperatūra, matyt, prasidėjo infekcija. Vis dar bado rankas. O dar vis nepraeinantis kosulys. Surandu, kad vieną koją pastačius ant lovos krašto ir atsirėmus į kriauklę, kosėjant mažiau skaudą pjautą pilvą. O ta ištinusi koja, paskubinusi vaikus į pasaulį, slūgsta lėtai lėtai.
Tačiau tai niekai, pradėjus vaikščioti , netrukus atgaunu vaikus. Ir nors dėl mano temperatūrų siūlosi juos bent nakčia palaikyti naujagimių palatoj, nebeatiduodu. Turim savo mažus namus ligonėje, nes guliu palatoje viena su vaikais. Tiesa, daugiau nelabai kas į ją ir telpa – net naujagimių gydytoja ateina viena be rezidentų. Užtat ilgiau gali pasėdėti tėtis, nors jį vis taikosi išvaryti tvarkos sergėtojos slaugės.
Vis dėlto gimdymas baigiasi tik grįžus namo.

Šiandien. „Katu, katu, katučiu, du mažučiu vaikučiu“, - jau ploja rankomis ir vienas kitam šypsosi. Su pirmuoju gimtadieniu, vaikai.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis