ir gana greit ji atkeliavo į mūsų šeimą...... naktis iš gegužės 25 į 26 praėjo labai greit, besitvarkant. Net nežinau kodėl labai norėjau susitvarkyt namučius, nors fiziškai artėjančio gimdymo nejaučiau. Viskas buvo kitaip nei pirmą kartą. Apie 8 val. prasidėjo gana reguliarūs sąrėmiai, bet neskubėjau, nes maniau kad paruošiamieji, kadangi daugiau kaip mėnesį kankino įvairūs skausmeliai. Galvoju, grįš vyras sutvarkęs reikalus, pabus su Smiltute, o aš dėl visako nuvažiuosiu į ligoninę, kad tonus paklausytų. Bet sąrėmiai vis dažnėjo, stiprėjo, lyg ir noras praėjo pačiai nuvairuot iki ligoninės. Gerai, kad ilgai neužtrukęs grįžo vyras, nuvažiavom į ligoninę. O ten niekas nieko nebedarė tik iškvietė greitąją ir liepė važiuot gimdyt. Aišku gavau velnių, kam tiek susilaukiau, o aš dar net nesiruošiau gimdyt, mat vandenų laukiau (su Smilte nuo vandenų nutekėjimo pagimdžiau po 12 val. suveikus skatinamiesiems) Greitoji lėkė 160 km/h ir greičiau, vyras iš paskos su mašina. felčerė jau manė kad teks priimt gimdymą, nes sąrėmiai kas 2min prasidėjo. Dar lyg tyčia įvažiuojant į Klaipėdą kai kurie vairuotojai net nesiruošė trauktis iš kelio, nors važiavom su švyturėliais ir sirenom. Pagaliau priėmimo skyrius, formalumai sutvarkyti, mus su vyru palydėjo į gimdymo palatą. Akušerė prakirpo vandenmaišį, pagaliau nutekėjo tie mano lauktieji vandenys. Skausmas nežmoniškas, nebegirdžiu, nebematau nei kas sakoma, nei kas daroma. Net nebeprisimenu kaip įsiropščiau į tą gimdyklos lovą ir... vienas du trys... ir garsus garsus klyksmas, po kelių sekundėlių Saulytė jau ant mano krūtinės. Niekad nepamiršiu tokio rimto ir protingo jos didžiulių didžiulių akių žvilgsnio...
Labai dėkinga vyrui, kad jis buvo šalia tokiu labai sunkiu ir kartu tokiu nuostabiu momentu
