Jai dar per anksti buvo išeiti, bet išėjo... - Pasidalinkim netekties sielvartu

Redžikė apie Astijaus atėjimą į šį pasaulį: "2005.01.04.Manot, kad tai ne kelionė? Apsirinkat tai pati nuostabiausia mano leliaus kelionė į šį pasaulį. Kuri prasidėjo 2003.12.01, ir tęsiasi iki šiol, tikiu tesis dar ilgai ilgai.
Mes dar niekur toliau Lietuvos nekeliavom, todėl nutariau papasakoti savo zuikio atėjimą į šį pasaulį. Kaip jau minėjau kelias prasidėjo Šiauliai......Gimdymo namai......Brangiausi namai namučiai......kur Dievas nuves.
Manau dauguma iš jūsų mamų, todėl žinot kokia palaima pamatyti pagaliau taip ilgai lauktą mažą kūdikėlį ant savo krūtinės. O jam tai buvo ilgiausia kelionė pas savo tėvelius. Ir begalinis džiaugsmas šioje kelionėje tai, kad pagaliau viena širdutė susitiko su kita ."

user posted image

Pirmas susitikimas jos su tėčiu: "2004 08 13. O aš su savo tėvu susipažinau tik prieš savaitę, įdomu buvo susitikti ir šiektiek paplepėti. Mao tėvai išsiskyrė kai man tebuvo keli mėnesiai, aš atsidūriau pas senelius, jie mane ir užaugino. Taip kad nei su motina, nei su tėvu artimo ryšio nėra. Mama visą laiką netoli gyveno su mano broliu, o tėvas bent jau girdėdavau kad rusijoj. Bet aš atkakli ir susiradau jį, parašiau žinutę prisistačiau kas aš tokia ir jis paskambino man. Tik kažkodėl metus nesusitikom vis, jis vis bijojo. o prieš savaitę krikštijom mažių tai ir pakviečiau kad atvažiuotų. Na ir atvažiavo. Susitikimas čiut ne kaip per Atleisk, po 24 metų "

Džiaugsmas: "2004 07 29. o aš į ekonomikos magistrantūrą valstybinę vietą įstojau ŠU "

Išgyvenimai: "2005 04 08. Na papasakosiu ir aš savo situaciją. Aš jau leidžiu mažių savo į darželį, nors dar tik pora savaičių. O pradžia buvo labai lengva, atėjom, jis prie žaislų žaisti pradėjo, tuomet aš išėjau, atėjau po poros val., vaikas ramus, žaidė. Viskas tvarkoj. Kitą dieną, tiesiog kai kulka įlėkė į grupę pas vaikus (na ir vėl porai valandų palikau). Va jau ketvirtą kartą einant prasidėjo rėkimai, lipa ant rankų ir apsikabina stipriai, stipriai. Na vistiek aš išeinu, o jis greitai nusiramina. Ir pasiimu laimingą. Bet mes taip ir nespėjom visai dienai dar palikti, nes susirgom angina. Na jau trečiadienį eisim į daržą, žiūrėsim, kaip mums seksis.
Bet va, gal ir gėda prisipažinti, bet man širdelės nelabai spaudžia, kad palieku. Man pačiai labai patiko darželyje, tai galvoju, kad kuo anksčiau pripras, tuo geriau bus."

Malonūs išgyvenimai su vyru: " 2005 03 19. mes rytais dabar tik juokaujam, nes kai čia prisiskaitėm visokių malonybių, tai kai atsikeliam, būna labas rytas mano saulės spindulėli, pupuliuk ir t.t., (bet čia tik juokais), mums tokios malonybės perdėtos, ne prie širdies."
Papildyta:
Redžike gelbėjo ir kitus, net nenujausdama, kad po keletos metų, jai reikės tokios pagalbos : "2006 12 14. Aš taip pat esu kraujo donore
einu beveik reguliariai kas 2-3 mėn., tik labai gaila kad pas mus mieste negalima buti kaulų čiulpų donoru Reikia važiuoti į didesnį miestą."

Viena paskutiniųjų jos žinučių mums: "2008 05 14.Susirgau angina, padarė kraujo tyrimą ir kitą dieną jau buvau paguldyta Vilniuje į ligoninę. O ten jau padarius kaulų čiulpus, rado 90 proc. vėžinių lastelių. Šiuo metu neblogai jaučiuosi. Tik labai jau trumpai duoda namie pabūti. Savaite laiko namie ir vėl į ligoninę."

Viltis ir tikėjimas: "2008 05 15.Čia mano vyras turėtų rašyti, bet parašysiu aš pati Prieš 3,5 mėnesio susirgau ūmia leukemija (kraujo vežys). Daugiausia laiko praleidžiu santariškėse, namie būnu tik 7 - 10 dienų. Pirmas dvi chemijas su manim ligoninėje buvo mama. Buvo daug dienų kai tiesiog nesišnekėdavom, kai jautiesi blogai nesinori kalbų. Viską suprasdavom ir be žodžių.
Namie aš būnu atsigavusi, tai stengiuosi kuo imanoma daugiau kažkur judėti (į kavinę, darbą, pas močiutę ir t.t.)
Vyras mano auksinis, likęs su vaiku puikiausiai tvarkosi ir nesiskundžia
Kai man skuto plaukus, aš pajuokavau kad jam irgi reikia nusiskusti . Po dienos jis atsiuntė man savo nuotrauką, kurioje jis solidarizavosi su manimi ir nusiskuto, nors turėjo ilgus plaukus. Dabar tik mazius ilgaplaukis (nors ir jis norėjo nusiskusti).
Svarbiausia reikia neprarasti tikėjimo ir vilties.
O aš tikiuosi, kad kai pasveiksiu susilauksiu antro vaikelio (na jei neišeis susilaukti - įsivaikinsiu...
Buvo dienų kai tikrai nenorėdavau nieko matyti nei kalbėti telefonu. Tuomet būdavo ligoninėje mano mama, ji uždraudė visiems man skambinti. Kai turėdavau nuotaikos pati paskambindavau. Net vyras man tiesiai neskambindavo. Pirma mano mamai paskambina, po to jau jei as noriu kalbėti, su manim pakalba. Pirmą savaitę kai sužinojau, prablioviau. Tuomet norėjau kuo mažiau užuojautos. Santariškėse mūsų skyriuje yra labai gera psichologė, pokalbiai su ja labai padėjo. Po pirmos chemoterapijos, atsidūrus reanimacijoje labai laukiau, kad kas nors aplankytų (ten lankymas buvo galimas tik 1 val. per dieną). Ten buvo sunkiausia, bet ir tai ištvėriau. Sunkiausiais momentais stengėmės iš tikrųjų juokauti, nors gal ir keistai atrodo, bet juokas man padėjo.
Tik nesugalvok palikti, paprasčiausiai jis turi susitaikyti su liga ir nejusti sau gailesčio.
As ligoninej, Vilniuje, turiu laptopa, tai kartais pasiimu ant keliu parasineti. Pasimatysim butinai su maziais, tik kaip pasveiksiu "
Papildyta:
Prisiminkime kokia ji buvo, visada guvi, su šypsena...

user posted image

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis