Žoliniu savaitgalis, vaikštinėjam po etnografinį kaimą, reikia praskaidrinti nuotaiką. Su ašaromis žvelgiu į kūdikių lopšelius, laukiu, jaučiu, kad jau greit.
Vyras su sūnum daržinėj apžiūrinėja senovines mašinas, aš stoviu jurginų lauke, raminantis grožis, vaiskus dangus ir ratu sukantis gandras , žinau, jis pas mane
. Jaučiu sąrėmius, neišsiduodu, dar netikras pavojaus ženklas. Vyras pasiūlo papietaut garsiajame Velnių malūne, bet velniai ne man. Bijau, kad belaukiant čenako vandenys nenutekėtų. Tikriausiai atrodau keistai, bet draugija supranta , kad kažkas ne taip ir važiuojame namo, pas mama. Naktis, aš vėl sąrėmauju, pažiūrėjęs filmą grįžta į lova vyras. Pirmą valandą nakties išsliūkinu į tualetą, bėga vandenys, o Dieve, gandras buvo tikras ženklas, aš laiminga. Nuotaika pakili, išvažiuojame į ligoninę, tik mama ašaroja. Viskas bus gerai...Ligoninėje su manimi sveikinasi kaip su senu draugu
,prieš tris metus aš pažadėjau grįžti. Apžiūra, 1 centimetras, sąrėmiai reguliarūs. Budintis gydytojas suleidžia kažko stebuklingo, kad pailsėčiau ir nors kiek numigčiau. Dar daug laiko, tad gydytojai su kuria tariausi , neskambinsiu. Su vyru įsikuriame karališkuose apartamentuose, atsigulam pailsėt. Prabundu, skausmo nebėra, brėkšta. Lekiu į postą, apžiūra, 1 centimetras. Lašelinė, skatinamieji, skausmas. Šokinėju ant kamuolio, galvoje tiksi minutės, akyse skausmo lašeliai. Vidurdienis, apžiūra, 1, 5 centimetras 
. Girdžiu, gydytojai tariasi. Ji nepagimdys, o gal pabandom didinti doze. Lašeliai kapsi greičiau, aš pametu mintis, epidūro man negalima. Nebematau dienos šviesos. Vyras glosto galva, gydytojas apgailestauja, tikriausiai jau nebėra galimybės gimdyti pačiai. Popieriaus lapas, pasirašau, operacinė jau ruošiama. Ir kam tos kančios, juk galėjo viskas baigtis greičiau. Dar karta pamatuoja sąrėmius, akušere kužda, kad moterys, esant tokiems stipriems jau pagimdo 
. Prasiveria durys, pamatau savo gydytoja, ji laiko lapą, kuriame aš pasirašiau nuosprendį. Apžiūri- 6 centimetrai. Stebuklas, bet aš nebeturiu jėgų. Įkalba, juk liko tiek nedaug, vyras ją palaiko. Juk aš stipri, aš galiu. Atsigulu į masažinę vonią, sąrėmis, vyras spaudžia atpalaiduojančių dujų mygtuką, sąrėmis, sąrėmis... Nepakeliu skausmo, nebeatsakau į klausimus, realybė jau toli. Kažkas manęs prašo sugrįžti, bandau . Nuoga, tarsi neolito venera atsiduriu ant stalo, regiu išsigandusias vyro akis. Kvėpuok, lekuok, palauk, stumk. Negaliu, bandau dar karta. Dar kartą ir dar kartą. Riksmas, jaučiu ant krūtinės JĮ ar JĄ. Turėčiau verkti iš laimės, verkia kiti. Atgaunu protą, skausmas mane palieka, kaip tas nuskrendantis gandras. Dabar aš laiminga, glaudžiu prie krūtinės dukterį, jaučiu vyro bučinius 
. Laikrodis rodo 21. 17 min.Matau palaimingą dukters šypseną.
Dar keletas nesklandumų, kraujuoju, pilna narkozė valymas.
Praėjo beveik para, gandras snape mums atnešė mažylę. Mėgstu istorijas su laiminga, šviesia pabaiga, tad dukrą pavadinome Liucija. Te būna ji mums šviesa.
