2008 08 19 ryte mes su Tavo teta išvažiavome į KMUK paklausyti Tavo širdelės toniukų. Mamytei ėmė reguliariai, bet nestipriai mausti šonus, paskui nugarytę.. Įsižiebė maža viltis, kad turbūt to NELEMTO ketvirtadienio mes nebesulauksim, kad Tu pasibelsi šiandien.. Toniukai buvo puikūs, todėl gydytojas liepė vykti namo ir pasirodyti tik sutartą dieną. Dar pasakė, kad mamytė labai atkakli, kad nieko negalim pakeisti, jei Tu nenori pasirodyti. Apsiverkiau išėjusi iš kabineto... Norėjau greičiau Tave pamatyti, princese.
Diena bėgo toliau, pamaudendavo, bet jau rečiau. Vakare dar sėdėjau prie kompiuterio, plepėjau forume, nieko rimčiau nevyko, apart kartais pakietėjančio pilvuko. Susitaikiau, kad niekas nevyksta, ir toliau sau kuičiausi namuose. Laukėm ketvirtadienio Tėveliui pagaminau pyragėlių su grybais, pati įveikiau tik vieną... (apie juos vėliau
) Nuėjom ilsėtis, tėtukui ryt į darbą...Lovoje skausmeliai... 4, 3, 6, 7 min... Valanda.. Dingo... Miegam.
2008 08 20 1 2 val nakties (jau net nepamenu tikslaus laiko) atsikėliau į WC, o ten kraujas... Išsigandau... Rašau SMS draugei, ji patars, ką daryti. Žadinu Tėvelį, o jis kietai miega.. Per miegus suburba, kad pažadinčiau, kai nubėgs vandenys
Supypsi telefonas, draugė pataria skambinti greitajai. Viskas toliau vyksta žaibišku greičiu. Jau ir brangusis ant kojų, supranta, kad nejuokaujam, gimdom. 2.30 jau tupim gimdykloj, prisistato ir gydytojas. Jau 6cm. Pusė kelio įveikta. Nusprendėm neimti epidūro, nenoriu. Aš kantri, iškęsiu. Atrodė, neskauda. Taip geriau. Mindau gimdykloj takelius, matuojam toniukus, skausmai stiprėja. Tėvelis šalia, jis kantrus, duoda ranką, apkabina. Sąrėmis įsikimbu į ranką, vėl gerai. Padeda ir linksminančios dujos, tarp sąrėmių pasnaudžiu, gera.
Gydytojas prognozuoja, kad 7 8 val. Tave jau išvysim. Laukiam. Kaklelį patikrina 6 ryte, turim 8 cm, jau nedaug beliko. Tačiau 7 val tas pats.. Skatina...
Prasideda... skausmą tebemalšinu dujomis, tačiau jos jau mažai tepadeda. Dabar tarp sąrėmių dar padainuoju, gimdykloj skamba muzika. Žiūriu į Tėtuką. Jis pavargęs, bet padeda man, šypsosi, bučiuoja mane
Vėliau jau nebegaliu, neiškenčiu.. Šaukiu, kad noriu gimdyt, bet dar ne laikas. Pažada, kad jau tuoj. Bet tas TUOJ man jau nieko nesako...
Nepamenu kada, bet brangusis sakė, kad apie 10val jau leido stumti. Dariau tai iš visų jėgų, stengiaus, bet sunkiai sekės.. Užgimė viršugalvis, žinojau tuoj susitiksim. Pažadėjo, kad po 7 sąrėmių Tave pamatysiu. Bet pamečiau skaičių...
10.56 ant krūtinės padėjo Tave, Mažyle, išdykėle mano. Verkei, valgei, ir pašventinai Mamytę iki ausų
Mylim Tave be galo, nes Tu Mūsų akių spindulėlis, mūsų dukrytė. Tada neverkiau, bet grįžę namo, su Tėveliu verkėm iš laimės apsikabinę, kad turim Tave... iš laimės.. Mūsų mažoji Lėja
Su meile, Mama.
