Viskas vyko sklandžiai, sėkmingai auginausi pilvelį, vyras mane lepino, rūpinosi.. Aš, savo ruožtu, jaučiau turinti teisę kartais parodyti kaprizus, nes puikiai supratau, kad šie 9 mėnesiai yra paskutiniai, kuomet svarbiausia esu aš ir mano pilvas
Prisipažįstu, kad esu maža darboholikė, todėl į darbelį vaikščiojau ir visiškai nekreipiau dėmesį į vakarais maudžiančią nugarą. Daktarytė po apžiūros nuramino, kad viskas gerai, nugarą skaudą dėl padidėjusios apkrovos
Su vyru buvom laimingi, kad viskas gerai, mūsų vaikelis auga, kol vakarais man neprasidėdavo toks nugaros skausmas, kad nebegalėdavau pasisukti. "Nieko sau nugarytė silpna" tada dar galvojau...Tas šeštadienis buvo darbo diena. Iki pietų viskas praėjo neblogai, bet per pietus nusprendžiau, kad nebegaliu kentėti, nes laaabai skaudėjo. "Viskas, važiuoju į ligoninę" pareiškiau kolegai, pasiskambinau daktarytei ir išrūkau. Ši, padariusi tyrimą echoskopu, visai manęs nenudžiugino: mano mažytė visiškai užspaudusi mano dešinį inkstą ir jis pučiasi, nes nebegali normaliai funkcionuoti. "Guldom", - sako ji man. "Nea", - sakau. Sakau: "Gal aš važiuoju į priimamąjį, pas urologus, išrašys kokių vaistukų ir paleis". Išgavusi mano pažadą, kad tikrai nuvažiuosiu pas specialistus, mane paleidžia. Urologas, pamatęs mano inkstą, tą pačią dieną paguldo mane į ligoninę. Juk ir neštumas 5as mėnuo, ir skauda nežmoniškai. Savaitę laikė ligoninėj, pradėjus kilti temperatūrai leido antibiotikus, o man ašaros kaip pupos rieda, vis galvoju, kad tik mano mažei nieko blogo nuo tų vaistukų neatsitiktų. Penktadienį ryte, prieš pat Velykų sekmadienį, daktarai, pasitarę pareiškė: "Nevalgyk, negerk, ruoškis - po pietų stentuosim inkstą". "Ste... ką darysit?" galvoju... Hm... Procedūra ne iš maloniųjų: pilna narkozė pusvalandžiui ir dvi savaitės kančios po to.
Džiaugiaus, kai skausmas praėjo, bet į darbą grįžti gydytoja nebeleido, nes dėl to stento iš pradžių buvo sunku sėdėti. Nėštumui einant į pabaigą pradėjau beprotiškai tinti. Vėl paguldė į ligoninę. Inkste užaugo kažkokia bacila, vėl pumpavo antibiotikus. Savo gimtadienį atšvenčiau ligoninėj.
Iki gimdymo likus porai savaičių mane paleido. Pasakiau savo gydytojai, kad gimdysiu liepos 14d. Mes abi pasijuokėm ir išvažiavau namo.
Belaukdami mažylės namuose pasidarėm remontą, susitvarkėm ir laukėm savo mažojo stebuklo.
Tą gražų liepos 13d. sekmadienį neskubėjau lipti iš lovos, buvau šventai įsitikinus, kad tai paskutinis mano rytas, kurį galiu skirti sau. Pagaliau išsiropštus iš lovos nušlepsėjau į virtuvę ir nustėrau: per vieną halogeną nuo lubų varvėjo vanduo, per kitą tik kapsėjo. Vos širdies priepuolis neištiko: juk naujas remontas!
Skambinam avarinei tarnybai, o juk sekmadienis. Atvažiavo vyrai po geros valandos, pas kaimynus rado pratrūkusį vamzdį po kriaukle, viskas taip ir užsibaigė, kol nuėjusi į tualetą nepamačiau kraujo. 
Skambinu gydytojai, sakau "Ką daryt". Gyvenam tai mes Radvilišky, o gimdyt noriu Šiauliuose. Daktarytė sako "Važiuok į ligoninę Rdv, pažiūrės ar galima važiuot į Šiaulius". Ten nuvažiavus, kol vyras nepradėjo kelti triukšmo priėmime, niekas nenorėjo manęs žiūrėti. Aš jiems aiškinu, kad kraujuoju, o jie žiūri į mane kaip veršis į naujus vartus atsiprašant. Galų gale nuvedė į skyrių. Gydytoja, tarp kitko labai maloni moteris, pažiūrėjo ir sako: "Dar kokią savaitę negimdysi, atsidarymas tik 1 cm, o kraujas tai čia toks gleivių kamštis pas tave". Ramiai grįžom namo, bet vistiek nusprendžiau, kad reikia važiuot į Šiaulius. Jau geriau ligoninėj pagulėsiu nei paskui lėkt kaip akis išdegus 
Šiauliuose priėmė ir paguldė į patologinį (į tą pačią palatą kur jau gulėjau) 
Sesutė nusivedė mane užrašyti dukrytės tonus ir klausia manęs: "Tu ką, nieko nejauti?". "Nu ne, o turėčiau?". "Tai kad tau sąrėmiai". "Ai, tai tokie tie sąrėmiai" "Nieko baisaus", - galvoju. Ir iš tikrųjų, visai nieko baisaus. Mane suruošė ir 8 vakare jau buvau gimdykloj. Monitorius rodė sąrėmius 137, tačiau atsidarymas buvo tik 3 cm. Akušerė, labai puikus žmogus, ir daktarė kraipė galvas, bet kaklelis niekaip neatsidarinėjo. Akušerė paguodė, kad sąrėmiai stipresni nebebus, tik, jei ir toliau taip, dėl nuovargio man atrodys, kad skauda vis labiau ir labiau. Aš visa patenkinta gulėjau apkabinėta lašelinėm ir laidais ir laukiau gimdymo. Vyras visą laiką sėdėjo šalia ir žiūrėjo didelėm didelėm akim užuojautos pilnu žvilgsniu, o aš jaučiaus didvyrė Dėl skaudėjimo akušerė nemelavo, darėsi vis skaudžiau ir skaudžiau. Tiesa, man buvo griežtai uždrausta gerti, matyt dėl mano inksto galvojo ir apie Cezarį. Naktį prie visų laidų prisidėjo ir deguonies kaukė, nes pradėjo stoti dukrytės širdutė. Toliau viskas vyko kaip sapne, tarp sąrėmių snausdavau, kartais bandydavau išspausti kokią šypseną vyrui. O jo akys kuo toliau tuo labiau didėjo Galų gale, ryte, apie 6 valandą man nusprendė suleisti skatinamųjų. Liepė atsistoti, apsikabinti vyrą ir truputį pakentėti 
Va tuomet, kokį pusvalandį, tikrai skaudėjo, nes atrodė, kad tarpu tarp sąrėmių nebėra. Kai jau viskas atsidarė kaip reikia ir man pasakė, kad jau tuoj reiks stumti, pasijutau kaip atsibudus ir vėl žvali. Iš karto sukomandavau vyrui, kad jau gali eiti, nėra čia ko žiūrėt kaip aš čia busiu akis išsprogdinus Visi juokės, o ir vyras niekur nėjo. Saulutė gimė labai greitai, bet neišleido nei garso. 
Vyro akys vėl pasidarė didelės, aš, turbūt dėl vaistų, žiūrėjau pro langą ir galvojau, kad jau šviesu. Mano dukrytės man niekas neparodė, tik pasakė, kad išneša į reanimaciją, nes ji nekvėpuoja. Tiesą sakant, visiškai nesureagavau. Tik paskui, praėjus porai valandų po gimdymo, paprašiau vyro, kad palydėtų pas dukrytę. Lėtai nuslinkus ten ir pagaliau pamačius vaikelį, kuris 9 mėnesius augo mano pilve, aišku, pradėjo ašaros bėgti upeliais ir tik tada supratau, kad aš jau esu mama. Dukrytę iš reanimacijos paleido praėjus 4 valandoms po gimdymo, taigi, viskas buvo gerai 
Nėštukėms, skaitančioms gimdymo istorijas, galiu pasakyti tik tiek, kad gimdyti visai nebaisu
Ir skausmą, kuris man visai nepasirodė nepakeliamai didelis, tikrai verta kentėti dėl to mažo stebuklo, kuris per tą skausmą gimsta. Svarbiausia pozityviai nusiteikti ir negalvoti, kad labai skaudės O ir skauda juk labai trumpai....
