Tunisas

Lagaminas supakuotas, paskutinis dokumentų susitikrinimas ir mes jau pakeliui į oro uostą. Ten būname vieni iš pirmųjų. Ilgesnis nei dviejų valandų laikas prabėga labai gretai ir mes lėktuve. Skrydis, suprastėję ankstyvi pusryčiai (šalti užkandžiai ir pilstomi gėrimai... o kadaise duodavo šilto maisto, alaus, vyno... dar ne taip seniai kola, spraitas, fanta ir mineralinis buvo buteliukuose... įdomu, ką gausime kito skrydžio metu...), aušra pro lėktuvo langą, įvažiavimo į šalį kortelių pildymas, piloto pranešimai apie audros debesis... štai ir Tuniso pakrantės., ir Monastyrio oro uostas. Nekantraudami atstovime eilę prie pasų kontrolės, nuskubame pasiimti lagamino ir lekiame susirasti gidų. Vadovaudamiesi jų nurodymais sėdame į Oasis turo autobusus (oho kiek jų čia daug). Tamsaus gymio vairuotojas pasisveikina gražia lietuvių kalba ir dar pasako kažkokią frazę, kuri priverčia suabejoti – gal jis kartais lietuvis... prisirenka beveik pilnas autobusiukas, atskuba gidė Rita ir pajudame link Suso, Hamameto. Pakeliui sužinome, kad naktį čia praūžė nemaža audra, todėl viskas taip išvartyta (tikrai, prie vieno viešbučio net palmė išversta, o jau prisijuokėm kai vietinis sodo prižiūrėtojas bandė ją įsodinti atgal, bet ji visai nenorėjo stovėti paremta akmenimis, o jo draugas tik ilgai žiūrėję priėjo padėti). Pirmas kritęs į akis vaizdas buvo labai nykus: šiukšlės (Afrika, nėra ko norėti, Egipte irgi tas pats) ir beveik nė gyvos dvasios... gal kad sekmadienis, 8 val. ryto... bet kažkas vis tiek čia ne taip... Suverčiam kaltę buvusiai audrai.
Išlaipinę pakeleivius kituose viešbučiuose liekame nemaža grupelė į paskutinį – Primasol club Ell fell.

Su mumis išlipa ir Gidė. Papasakoja trumpai apie viešbutį, apie ekskursijas, gauname po kokteilį (kokia palaima tokį karštą rytą) ir apyrankę, išsikeičiame pinigus, gauname kambario raktus ir dardame įsikurti.
Pirmas žvilgsnis į kambarį ir komentaras iš karto – po visų skaitytų komentarų tikėjausi blogesnio varianto.



Kambarys 8 korpuse, trečiame aukšte, iš balkono matosi arba statybos, arba jūra, čia jau kas ką nori matyti. Įsikūrę 9 korpuse girdėdavo kaimyninio viešbučio triukšmą, 1-2 korpusuose gyvenančius (prie jūros, vienaukščiuose namukuose) rytais žadindavo bildantys valytojų vežimėliai ir šluotos, mūsų miegas būdavo ramus, bet... turbūt nebuvo nė vienos nakties, kad galėčiau pasakyti jog miegojau puikiai – esu pratusi prie minkštesnių lovų ir pagalvių...

Papildyta:
Taigi išsikrauname daiktus ir pro savo oazę skubame susipažinti su viešbučiu, jo teritorija ir paslaugomis.
Užbėgdama už akių ir apibendrindama galiu pasakyti, kad čia jau komentarai ir atsiliepimai buvo per geri, o nuotraukos, matyt, darytos iš karto po viešbučio statybos ar rekonstrukcijos... Žinoma, gyvenimui tai jokios įtakos neturėjo, bet, išskyrus Hibiskus barą, visa kita sudarė slogų įspūdį, o dar palyginus su kitų viešbučių interjeru...


Bet apie ką aš čia, atvažiavome juk ne to.
Pati teritorija tikrai didelė, žalia ir net po savaitės vis rasdavom kažką, ko iki tol buvom nepastebėję.

Žinoma, nuskubame prie jūros. Paplūdimys didelis, smėlėtas, simpatiški šiaudiniai skėtukai, gultai ir, aišku, šiltutėlis jūros vanduo.

Lauko bare pasiimame alaus (man jis skanus, ypač su granatų sultimis... mmm...) ir einame pietauti.
Taigi, toliau apie maistą. Po visų komentarų apie itin didelį pasirinkimą buvau kiek nustebusi (lyginant su analogišku 3 žvaigždžių viešbučiu Turkijoje pasirinkimas tikrai skurdus ir vienodas). Aišku, alkana nelikau, bet ir svorio nepriaugau. O tikėjausi... Per visas dvi savaites maistas buvo beveik tas pats:
pusryčiai – limonadas, kava, arbata, kakava (jau koks keistas jų vandens skonis... koks kaip muilas...), įvairūs dribsniai, spurgos, kruasanai, bandelės, džemai ir kiti priedai, sūris, sviestas, dešra, jogurtas, 3 ir 5 minutes virti kiaušiniai (dažniausiai ir vieni, ir kiti skysti, taikyta prie prancūzų skonio), kelis kartus buvo keptų itin sprangių dešrelių, pora kartų kepė kiaušinį (nespėja įmušti į keptuvę ir jau deda į lėkštę... brrr tas prancūzų skonis...)...
priešpiečiai ar pusryčiai nespėjusiems papusryčiauti – kava, arbata, kruasnai, pyragiukai...
pietūs – sriuba, kažkokie du tradiciniai patiekalai, vienas žuvies, vienas mėsos, vienas paukštienos patiekalas, bulvės (keptos arba virtos), ryžiai, apkepėlės ar kokios įdarytos daržovės, kelių rūšių salotos, pyragaičiai arba sausainiai, vaisiai (melionai, kriaušės, obuoliai, vynuogės, slyvos, persikai)... viską panašiai galima gauti ir lauko bare, tik be sriubos, bet su pica (o čia tai įdomus jų supratimas apie picą: tešlą iškočioja, pakloja į skardą, apipila pomidorų padažu ir užbarsto sūrio – viskas, štai tau ir pica. Tris kartus tik pasisekė paragauti kitokios: kartą uždėjo svogūnų, kitą – grybų, o trečią – stebuklas – faršo nepagailėjo)...
pavakariai – ledai, pyragėliai, kava, arbata, mėtų arbata, blyneliai (pasirodo, jie tik vaikams, vieną kartą davė, o kitą klausia kur „beibi“ – aš galvoju sąžiningai sakysiu nėra – tai ir nedavė... daugiau iš principo nėjau)...
vakarienė – kiek pakeistas pietų racionas, bet iš esmės labai panašus...
naktipiečiai – „įdomioji“ pica...
na, ir, aišku, gėrimai – čia jau ragavom viską: tradicinius, nacionalinius...

Taip nepastebėta prabėga pirma diena.

Antra diena skirta poilsiu ir tolesnei pažinčiai su viešbučiu: valgom, geriam ir maudomės, maudomės, maudomės... Degintis laiko beveik nelieka, nes vanduo šiltutėlis kaip arbata, visiškai nesinori iš jo išlipti. Tiesa, kas čia gąsdino, kad gultus reikia užsiimti iš ryto, a? Specialiai stebėjau – beveik visą laiką buvo laisvų gultų, ir 8, ir 10, ir 14 val. Tik vieną popietę atėjo tokie „naujieji lenkai“ ir tingėjo patys gultų ieškotis, padavė prižiūrėtojui 20 TDN – iš karto gultai atsirado. Bet vat kad gautum ir gultą, ir čiužinį, tai man nė karto nepavyko – jei tik griebi daugiau, tuoj rėkia, kad pasirink vieną kurį... nors buvo kam ir pasisekdavo... Taigi džiaugsmas, poilsis, relaksacija ir pasiruošimas rytdienos kelionei į Sacharą.

O kas jūsų gidė buvo, gal Eglė?

Labas rytas, Tunise. Keliamės labai anksti, nes gyvename toliausiai, tad mus autobusas paims pirmus. Skubame pusryčiauti. Maisto racionas itin skurdus ir kiek pagausėja tik tada, kai mums jau tenka kilti nuo stalo. Vis dėlto man labiau patikdavo „sausas davinys“, gaila, kad jį uždraudė...
Sėdame į nediduką, gal kokių 17 vietų, autobusą šešiese ir toliau pakeliui renkame „savus“. Vėliau įlipa ir gidė. Važiuosime su Rita, nes Eglė jau užsakyta iš anksto – važiuoja pilnas autobusas miškininkų. Paskutinis stabtelėjimas paskutiniame viešbutyje.

Ir ilga (1200 km) kelionė į Sacharą tikrai prasideda.

Gidė ramiai pasakoja apie Tuniso ypatumus, vis pasiūlydama pažiūrėti į šalia augančias kaktusų „tvoras“, alyvmedžius ar flamingų kolonijas. Taip, regis, neskubėdami atriedame iki Kairuano. Pirmas sustojimas – Kairuano, miesto, kuriame nėra nė vienos alkoholio parduotuvės ir kuris yra Tuniso Meka, mečetė.

Nuo mečetės atsiveria vaizdas į miestą, kapines...

Pasibuvimas labai trumpas ir leidžiamės į parduotuvę, kur itin žemos fiksuotos kainos. Lietuviai perka viską kaip išprotėję, šluote šluoja lentynas. Mes tik apsižvalgom. Į akis krinta rankinė, na, jei jau sako, kad čia pigu – perkam. Laiko dar turim, tad einame pasivaikščioti po apylinkes. Šalia vienas kitas prekeivis, bet jie visiškai neįkyrūs. Apsižiūrim ir į autobusą. Vėl judam klausydami gidės ir vis žvilgčiodami pro langą.


Papildyta:
Kitas stabtelėjimas pakeliui rytinės kavos. Kam kavos, o mes geriame natūralias apelsinų sultis. Visiška ramybė, jokio skubėjimo, bet per tas 15 minučių spėjame ir sulčių atsigerti, ir mažoje krautuvėlėje apsišniukštinėti, ir į WC nulėkti, ir dar laiko lieka... Spėjame dar ir lauke pavėsyje prisėsti, ir kupranugaraičus vežamus parduoti pamatyti...

Vėl kelionė autobusu. Pakeliui jau Atlaso kalnai... jei tą smėlio pylimą galima vadinti kalnais... pasakojimai apie vietinių gyvenimo būdą, nelegalų benziną ir tai iliustruojantys vaizdai pro langą. Snausti nėra kada, o ir visiškai nesinori – juk mūsų laukia kelionė džipais, ten, kur sakė gidė, autobusas nebegali pravažiuoti.
O štai ir jie. Tokie apynaujai, gražūs. Visi pasidaliname po šešis ir pajudame... asfaltu. Taip ir lieku nesupratusi, kodėl nevažiavome autobusu. Na, bet vis savotiška atrakcija. Tiesa man ji ne itin patiko, mat jau autobuse buvau kiek pasupta, o džipas sugeba dar labiau atpalaiduoti mano vestibiuliarinį ar kokį ten „aparatą“... Bet vis tiek atkakliai dairausi, stebiu oazes, ieškau kupranugarių bandų, laukiu tikro džipų safario. Štai ir šiokie tokie serpentinai (o kažkas aikčioja nuo jų... aš, turbūt, jau išlepinta...)

Artėjant prie Midės kanjono, kur buvo filmuoti „Žvaigždžių karai“ (gal nepripainiosiu, nes buvo taip karšta, taip karšta, tad tie pavadinimai „Žvaigždžių karai“, „Indiana Džounsas“, „Anglas ligonis“ ėmė ir susipynė, ką aš žinau, prie kurio kanjono, kas ten buvo filmuota...) džipai pasuko į smėlį ir trumpą atkarpėlę „pasafarinom“. Štai ir tas garsusis kanjonas.

Tiesa, žiūrėti į jį geriau pro džipo langą – viduje vėsu gera, o išlipę gaunam nežmonišką karščio pliūpsnį. Vaizdas, žinoma, įspūdingas ir niekaip nesitiki, kad visa tai yra natūralu, nedirbtina...
Apsižvalgom ir neriam atgal į džipą. Ne mažiau įspūdingi nei kanjonas pakelės miestai.

Dar keli vingiai ir štai Tamerza. Čia eisime link krioklio, kur mums kelią turėtų pastoti vietiniai, mesdami ant pečių salamandras ir siūlydami nusifotografuoti. Keista, bet pakeliui nė vieno vietinio... ir nė vienos salamandros... Štai ir šios oazės krioklys.

Gal tai ne tas krioklys? Bet nei kito krioklio, nei kito kelio nematyti. Grįžtame atgal. Ir tik bežioplinėdami tarp prekeivių pastebime berniuką su vėžliais ir išreklamuotom salamandrom, toliau gyvatės. Aš, aišku, susigundau nusifotografuoti su ropliuku. Kadangi pečiai pliki, o nesinori būti subraižytai, tai paprašau uždėtį ant kepurės. Keli kadrai ir jaučiu, kaip gyvis slysta žemyn... akimirka ir pasigirsta garsus „bum“... Vargšas gyvūnėlis, taip man jo gaila...

Atsiprašau salamandros, ją paglostau ir važiuojam toliau.
Papildyta:
Trečioji ir paskutinė oazė mūsų kelyje – Chebika. Čia užtruksime ilgiausiai, nes eisime pasivaikščioti. Galima rinktis du variantus: lengvesnį ir vėsesnį kelią apačia arba į oazę kalnu, o iš jos apačia.

Mineralinis vanduo, kurį visur tampėmės, šiuo kartu liko džipe, aš viltingai pažiūriu į vyrą, jis visą supranta ir mes, su dauguma kolegų, kabarojamės į viršų. Žinoma, vaizdai verti mūsų kančių.



Tuoj tuoj nusileisime ten, į apačią, prie vandens.

Nusiprausiame veidą tyru vandenėliu ir aplenkdami prekeivius, neįkyriai siūlančius akmenėlius, dykumų rožes, karolius ir visokį kitokį ***, vis stabtelėdami nusifotografuoti judame link ten, kur mūsų jau laukia burzgiantis vėsus džipas ir vanduo. Tai bus paskutinė atkarpa džipais.

Palenktyniavę su kitais džipais pasiekiame arkliukus ir jų traukiamas karietaites. Visaip kaip padėkojame džipo vairuotojui už kelionę ir matytus miražus (kaip aš čia taip apie juos pamiršusi buvau... gal kad jau irgi kartą matyti buvo...) ir persėdame į dar vieną transporto priemonę.

Riedame siaura miestelio (o gal kaimelio) gatvele.


Vėliau įvažiuojame į dulkiną Degečo oazę, kur mūsų laukia pažintis su oazės istorija ir ekskursija tarp datulių, palmių, figų, bananų, granatų, apelsinų ir kitų medžių.

Žinoma, kaip ir visi kiti, neapsieiname be „parodomosios programos“ – senukas kaip voverė lydimas mūsų aplodismentų lengvai šuoliuoja į medį rodydamas įvairius triukus.

Dar kiek pasivaikštome ir karietomis atvažiuojame iki kito (o gal to paties???) miestelio/kaimelio. Vėl „padėka“ vairuotojui, jo transportui ir... į parduotuvę. Čia perkame šviežių datulių, alyvų aliejaus ir, aišku, ragaujame palmių sulos. Nėra jau ji tokia saldi kaip sakė gidė ir čia visi rašė, bet daug tikrai neišgertum.
Dar keli žingsniai po vietinį turgų.

Čia pagaliau išgirstu jų maldas – šito man labai trūko per visą kelionę...
Pažioplinėjame ir lipame į autobusą. Šios dienos ekskursijos baigtos. Važiuosime į viešbutį. Kaip nustembame, kai sužinome, kad mūsų vairuotojas, kol mes važinėjomės, prilupo mums kaktusų vaisių. Belupdamas, aišku, prisivarė spyglių į rankas...

Kaktusai tikrai skanūs – niam... ir nebuvo jokių ten šalutinių poveikių, kaip gąsdino. Taip besigardžiuodami pasiekiame viešbutį Sacharoje.

Miestas, kuriame yra viešbutis jaukus ir švarus, o pats viešbutis pasitinka savo grožiu ir didybe. Štai toks mūsų kambarėlis...

Nusimetę rūbus puolame į lauką. Tvankuma nereali, bet iki vakarienės dar turime gerą pusvalandį atsigaivinti baseine.

Greitai į jį įšokame, bet, matyt, esu pakankamai perkaitus, nes po kelių yrių pasidaro vėsu. Išlipame, pasivaikštom aplinkui, pasigroži vaizdais.


Per tą laiką išdžiūna plaukai, sutemsta ir ateina vakarienės metas. Keista, nors viešbutis 4 žvaigždučių, bet tik prabangi išvaizda jį ir teskiria nuo mūsiškio – maisto pasirinkimas dar skurdesnis... Aišku, ką pavalgyti randam. Pavalgę nusprendžiam važiuoti į miestą (nutarėm atšvęsti su draugais naktį Sacharoje, bet sulčių nenusipirkom...). Belaukdami taksi prie viešbučio susipažįstame su vietiniu driežiuku.

Trumpa pažintis su naktiniu Tozeuru.

Oras fantastiškas. Grįžus kai kas dar kartą pliumpteli į baseiną. Tarpduryje užmatau įdomius padarėlius ir, žinoma, nufotografuoju.

Dar ilgokai pavakarojam ir saldžiai užmiegam.

Rodos tik užmigom, o jau prižadina telefono skambutis. Pusryčiauti neinu, kažkodėl savijauta labai ne kokia, tikrai gerai mane vakar pakratė. Kol vyras pusryčiauja sukraunu daiktus ir su tamsa išvažiuojame link druskos ežero. Su ta pačia tamsa jį ir pasiekiame. Gidė pasako, kur galima eiti pavaikščioti, kur geriau net kojos nekelti (vienas turistas jau buvo įsmukęs).



Laiko vaikštinėti ir žioplinėti pakanka, nes pakankamai tamsu, ką ten ilgai veiksi. Dar nufotografuojam dykumų rožes ir judam toliau.

Pradeda švisti... Šiek tiek liūdna, kad ežerą pravažiavom su tamsa... Bet vis žvilgčiodami pro langą laukiame saulės patekėjimo. Kai tik ji pasirodo, vairuotojas sustoja, o mes šokame lauk su savo aparatais.

Keli kadrai ir saulė jau aukštai. Važiuojame tarpais nusnūsdami, kol pasiekiame dar vieną transporto priemonę, į kurią laikinai persėsime, - kupranugarius.

Įkrentam (tik taip galiu pavadinti tą didelį maišą) į drabužius, apmuturiuoja mūsų galvas ir laukiame savo eilės, kol galėsime užlipti ant vienakuprių. Pusvalandis kelio pirmyn, pusvalandis pasivaikščioti, pasigrožėti ir dar pusvalandis atgal. Laikas prabėga stebėtinai greitai. Tokia tyla, ramybė ir, sakyčiau, gaiva... Jojame pro užpustytą miestą, tolumoj matome palmių giraites.



O jau smėlio smulkumėlis! Palietus jis teka kaip vanduo!

Aišku, įsipilam kiek į butelį – lauktuvėms. Ir nors tikrosios Sacharos nepamatom, bet prisiminus dar ir dabar užplūsta palaima ir ramybė... ir nostalgija...

Papildyta:
Bet čia dar ne visa kelionė. Dar mūsų laukia berberai. Štai, pakeliui jau matome jų gyvenvietes.

Pas vienus iš jų užsukame.

Apžiūrime visas patalpas: miegamuosius, virtuvę, WC, vištidę ir t. t.

Dar paskanaujame duonos, stebime jos kepimo procesą, pagirdome mažyti kupranugariuką iš buteliuko... viskas turistams ir jų pinigėliams vilioti... Nors gidė ir sakė, kad mokėti nereikia, bet, atrodo, negi gaila...
Pavažiavę kiek tolėliau stojame pietauti. Tradiciniai berberų pietūs: brikas, kuskusas...

Yra ir vištienos – europiečiams. Čia ragaujame arbatos su kedrų riešutais – tikras skanumėlis!
Papietavę važiuojame į Matmatą – dar vienas mėnulio paviršiaus kraštovaizdis.




Papildyta:
Kelias jau veda namų link. Dar vienas stabtelėjimas kavinukėje, žvilgsnis į banginio griaučius (sako, jis čia buvo atplaukęs...)...

... ir paskutinis sustojimas El Džeme, kuriame yra vienas iš geriausiai išlikusių amfiteatrų...


Gidė papasakoja jo istoriją, paskui savarankiškai pasivaikštom ir vėl į autobusą. Dabar jau namo, į viešbutį, besiklausant gidės pasakojimų apie tunisiečių tradicijas, papročius, šventes...
Tokia ta dviejų dienų kelionė į Sacharą. Tolesni įspūdžiai – po savaitgalio.

Tik grįžę iš Sacharos ir išlipę iš autobuso supratome, kas yra drėgnas karštis. Visi rūbai pasidarė šlapi ir prilipo, štai kodėl čia viskas geriau džiūna kambaryje, nei balkone…
Kita diena skirta poilsiui prie jūros. Mirkstame vandenyje be proto, tik kartkartėmis nueidami į bariuką ko nors gaivinančio. Palaima ir kūnui, ir skrandžiui, ir sielai.
Bet poilsis greitai tampa nuobodus. Norisi kažkokios veiklos. Nutariame rytojaus dieną važiuoti apsižvalgyti į Hamametą.
Įsėdame į taksi, keli kilometrai ir mes jau prie Hamameto medinos.

Pirkti nieko neplanuojam, bet kartu su draugais pražygiuojame siauromis gatvelėmis. Visi draugiškai kviečia užsukti ir pažiūrėti į jų prekes, bet čia kitaip nei Turkijoje ar Egipte, čia nereikia sukti akių į šalį. Gali nusišypsoti ir drąsiai pasakyti “ačiū”, “ačiū ne”. Tau irgi padėkos, bet nieks nepuls įkyriai tempti, kabinėtis ar keiktis. Čia mums patinka. Beeidami pastebime, kad galima užeiti į pilį/muziejų. Netrukus jame ir apsilankome.

Pasižvalgę po teritoriją lipame aukštyn. Štai nuo čia atsiveria puikus vaizdas į vandenyną ir visą miestą.



Nuo čia visas tunisiečių gyvenimas kaip ant delno.

Paskutinis žvilgsnis į teritoriją, paskutinis vėjo gūsis ir lipame žemyn.

Čia žvilgsnis į Muchamedo mauzoliejų, dar keli kadrai ir mes jau išeiname.

Praeidami atsisveikiname su “bilietuotoju”, bet jis, vietoj atsisveikinimo, mums ištaria kažką panašaus į “tickets”. Truputį pasimetu. Nejau jis nepamena, kaip mes pirkome bilietus… na, bet ištraukiu juos iš rankinės ir tiesiu parodyti. Vyriškis paima iš manęs bilietus, įspraudžia man į ranką dinarą ir šypsodamasis taria “bai”. Ir visa tai vyksta akimirksniu, man net nespėjus susivokti… Taip ir išeiname nesupratę, kas nutiko…
Kadangi laiko dar turime, užsukame į bariuką prie jūros išgerti citronado. Nufotografuojame traukinuką, kursuojantį iš senojo Hamameto į Jazmin Hamametą.

Kavinėje susitinkame su draugais, patraukiame lauktuvių į MG (magasin generale), truputį apsiprekiname, susistabdome taksi ir grįžtame pietauti į viešbutį.
Mūsų kompanija man patinka. Šauniai leidžiame laiką. Gaila, kad jie atvažiavę tik savaitei, tad šią ir kitą dieną praleidžiame viešbutyje: įvairios vandens pramogos (vandens dviračiai, burlentės, vandens gimnastika...), pramogos sausumoje (tinklinis...), nuostabus oras, gera kompanija – ko daugiau ir reikia. Vakarais lankome šalia esančias parduotuves, tradiciškai skubame į „shou time“, po jo – tradicinė pica... Ir paskutinis šeštadienio vakaras kartu.
Vakare pakyla vėjas, pradeda lynoti. Naktį su debesimis atplaukia toks griaustinis, kokio neteko girdėti dar nė karto gyvenime – jis tiesiog kiloja mane lovoje, lyg koks žemės drebėjimas. Ir man tai visiškai nepatinka. Ne, baimės nėra jokios, bet galvoje dvi mintys: kaip mūsiškiai skris namo ir koks oras bus kitą savaitę.
Sekmadienio rytas išaušta giedras, nors vėsus. Sulaukiame naujos lietuvaičių grupės, kuriai šis oras pasirodo labai gerais, mat namuose paliko daug šaltesnį. Šiandieną bandome susipažinti ir leisti laiką su „naujokais“, nors bendrauti nori anaiptol ne visi... Mums jau ir vanduo šaltas, ir vakare megztuko reikia... ką gi, vadinasi, oras bus tinkamas keliauti.

Pirmadienį, palikę naujuosius pažįstamus džiaugtis jūra ir baru, patys važiuojame į kitą miestuką – Nabuel. Jis pasirodo mielesnis „dūšiai“. Pirmiausia tradicinis pasivaikščiojimas. Įdomiai vazose augantys medžiai.

Mokyklos ir mokiniai (tik nuo šios savaitės jie pradėjo eiti į mokyklą, o šiandien jų rugsėjo pirmoji, įtariame, kad ta grūstis ir yra į mokyklą...).


Ir, žinoma, mečetės...

Apsilankome medinoje, kur žmonių ramumas jau nebestebina. Čia net galima paklausti kainos, nepirkti daikto ir likti neaprėktam.

Iš medinos pasukame į šonines vietinių gatveles ir ilgai ten klaidžiojame, žioplinėjame.


Pilni įspūdžių (o kažin, pirkome mes ten ką ar ne, kažkaip nebepamenu...) grįžtame prie tradicinės taksi sustojimo vietos ir miesto simbolio.


Lipame į taksi, keli kilometrai ir mes vėl viešbutyje.

Papildyta:
Antradienis. Dauguma išvyko į Sacharą, o mes? O mes bandysime keliauti savarankiškai. Prisimename gidės nurodymus, kad taksi reikia imti tik iki medinos, nesakyti, nei metro, nei pan., nes nuveš neaišku kur. Na, iki medinos, tai iki medinos. Lipame į taksi ir tariam „Hamamet medina“. Išlipame jau pažįstamoje vietoje. Nutariame, kad traukinių stotis turėtų būti kitoje pusėje ir palengva einame. Aš dar nusprendžiu pasiklausti policininkės. Aš angliškai, ji, suprantama, prancūziškai ir liepia mums grįžti prie medinos, traukinių stotis ten... Nieko nesuprantu... Bet grįžtame, o ir nuėjome dar visiškai netoli. Aišku, čia nėra jokios traukinių stoties, bet mano akis užkliūna už stebuklingo daikto – stendo su žemėlapiu. Išsiaiškiname, kad stotis maždaug ten, kur link mes ir ėjome, ir patraukiame pirmyn. Aišku, gatvių pavadinimai mums nieko nesako, nes nelabai aišku, kur jų ieškoti, todėl einame „iš intuicijos“. Aš dar pasiūlau vyrui bandyti važiuoti su taksi, bet jis nori pasivaikščioti Aišku, man tai labai patinka. Tikrai vieninteliai turistai slenkame jų gatvelėmis, bet jokių replikų, pašaipų ar kažko panašaus. Mums viskas smalsu, viskas įdomu. Kai nueiname gerą gabalą dar pasikalusiu policininko, ar ta kryptimi einame. Vėl aš angliškai, jis prancūziškai, bet šiuo kartu, regis, kryptis gera. O štai ir bėgiai, vis ramiau eiti. Prieiname tą vietą, kur pagal žemėlapį turėtų būti stotis, bet jos nematome. Pasiklausiu vietinio. Jis mosteli ranka į priekį ir jau nepamenu kuria kalba taria: “5, ne 500 metrų”. Eiti teks bėgiais, kurių vienoje pusėje siena, o kitoje kaktusų ir granatmedžių siena. Kažkiek neramu, bet tai vienintelis kelias, norint nepražiopsoti stoties, nes eidamas keliu gali jos ir nepamatyti. Taigi einame.


Stotis pasirodo besanti tikrai šalia, bet traukinio į Frigijos parką (zoologijos sodą), kur planavome važiuoti jau nebėra... Pavėlavom... Bet šiandien 16-ta (mes visada stengiamės ją kažkaip paminėti), todėl mano galvoje staigiai gimsta planas – į zoologijos sodą. Kaip? Ogi taksi. Suderame su taksistu, kad už 40 dinarų mus nuveš į parką, ten mes praleisime dvi tris valandas, mūsų lauks ir tada parveš atgal į viešbutį. Sakysite daug. Galbūt, bet tokia proga... o ir perpus pigiau, nei siūlo agentūros... taigi, mes lipame į taksi ir dardame kone 30 kilometrų šiek tiek „kledaruotu“, bet taksiuku.
Papildyta:
Štai ir Friguia park.

Rožiniai flamingai, surikatai, mangustai, antilopės, kupranugariai, gandrai, juodosios gulbės, didžiuliai stručiai, kengūros, asiliukai ir dar daugybė visokių daug kartų matytų gyvai ir tik per televizorių gyvių.



Didžiulė teritorija, kurioje visi jie jaučiasi kaip namie. Visi, ir beždžionės, krokodilai, žirafos, zebrai, drambliai, ir liūtai, tigrai, laukiniai šunys...




Apturėjom netgi šiokią tokią atrakciją, buvome vėžlių dauginimosi proceso klausytojai ir stebėtojai (dejonės sklido iš toli ir kiautai treškėjo...)

Net patys nepastebėjome, kaip parke likome vieni su gyvūnais. Aplinkui nė vieno žmogaus – siesta... na taip, karštis nemažas... Ir aikštelėje, pasirodo, belikęs mūsų vienintelis taksiukas, kuris parvežė mus į viešbutį, prie pat durų. Kelionė pasisekė.

Papildyta:
Pilni įspūdžių dar spėjame niurktelti į jūrą, atsigaivinti alumi ir kokteiliukais, pavalgyti. Kažkas prie jūros gerai pasidarbavo...

Vakare jau tradicija tapęs animatorių pasirodymas.

Trečiadienis – poilsiui prie jūros, o štai ketvirtadienį...

Ketvirtadienį pasiryžtame važiuoti į Kartaginą. Traukiniu. Nes pagaliau supratome, kad gidės patarimus geriau išklausyti, o daryti savaip. Taigi bandysime laimę.
Pasirinkome traukinį, kuris iš Hamameto išvažiuoja 6.40. Keliamės šeštą ir bandysim rasti taksi. Jei ne – papusryčiausim ir važiuosim į vėlesnį traukinį.
Žinoma, taksi prie viešbučio nėra, juk dar tamsu. Ir pro šalį nė vienas taksi nevažiuoja... esame turistų zonoje, visi turistai dar miega... Vyras siūlo grįžti, aš siūlau palaukti. Kaip jūs manot, ką mes darom? O štai ir taksi. Bet su žmonėmis. Sustoja prie mūsų. Vietos yra, pasiklausiu, ar nuveš iki traukinių stoties – sutinka. Įlipam. Įsišnekame su pakeleiviais. Vyras su žmona važiuoja į darbą. Yra ir autobusai, bet jiems taksi patogiau. Visada važiuoja šiuo taksi. Moteriškė išlipa anksčiau. Vyras sumoka, bet jam reikia grąžos. Vairuotojas paduoda mažą skrynutę, iš kurios keleivis išsikrapšto grąžos tiek, kiek jam reikia, ir atiduoda dėžutę. Mūsų pakeleivis išlipa prie viešbučio, kuriame jis ir dirba, o dabar jau mus veš į traukinių stotį. Žvilgteriu į laikrodį – spėsim ar ne? Gal spėsim... Kelias pažįstamas, kažkur čia turėtų būti posūkis, bet... mus veža toliau. Jau ir vyras sunerimsta. Aš atsargiai klusteriu ar kartais nepravažiavom stoties, o vairuotojas tik nusišypso, ne, sako, aš jus vežu į stotį, viskas gerai. Tikrai, štai didžiulė traukinių stotis (čia tai stotis, ne tokia, kaip Hamamete būdelė). Pasirodo, mus atvežė į Bou Rekbą. Kaip už aštuonis dinarus ir dar, sakyčiau, naktiniu tarifu – ačiū. Svarbiausia, kad spėsime į traukinį. Kasos nedirba. Pamatę, kad žioplinėjame vietiniai klausia, kur mes važiuojam. Parodo, kur stovėti, jei norime į Tunisą, bilietus, sako, įsigysime traukinyje. Dar yra laiko, atsidaro kasa, todėl nuskubu nusipirkti bilietų ten – bus ramiau. Perkame iš karto su grįžimu – 6,950 dinaro žmogui. Sulaukiame traukinuko. Jis atvažiuoja beveik pilnas. Dar surandame laisvas vietas ir įsitaisome. Judame vieni turistai pilname vietinių traukinyje.

Atvažiavę į stotį randame turizmo informacijos biurą. Čia tikimės gauti informacijos. Deja, biuras nedirba, nors moteriškė kasoje įnirtingai kartoja, kad visko klauskite biure, biuras dirba... Na, nedirba tai nedirba. Laiko laukti nelabai turime, juo labiau, kad visiškai neaišku, kada jį atidarys – nėra jokio darbo laiko grafiko. Šalia traukinių matome kažką panašaus į metro. Išsitraukiu savo vaikišką žemėlapį ir bilietų kasoje rodau klausdama, ar yra koks transportas į Kartaginą. Taip, sako, Nr. 1. Už du bilietus sumoku du dinarus ir einame laukti savo transporto. Šalia stovi pareigūnas. Dar pasitikslinu, ar tikrai į Kartaginą tiks pirmas numeris. Jis linkteli galva. Staiga prisistato kažkoks žmogutis, atvažiuoja mūsų transportas ir žmogutis vos ne veste įveda mus į vidų. Aš, kaip mūsų troleibusuose, ieškau kur pažymėti talonėlį. Pasirodo, komposterio čia nėra ir nereikia. Pavažiavus pora stotelių visi lipa lauk. Mes irgi. Mūsų žmogutis nepaleidžia iš akių. Vėl matau bilietų kioską. Turbūt reikės naujo bilieto. Klausiamai žiūriu į žmogelį rodydama savo bilietus. Jis paima juos, pribėga prie apsauginio, kažką sava kalba pakalba ir moja ranka, kad eitume. Atiduoda mūsų bilietus ir beda pirštu į „traukinuką“, į kurį reikia lipti, o pats eina toliau. Pamatęs, kad mes dar žioplinėjame ir dvejojame – grįžta ir patikina, kad mums TIKRAI reikia lipti čia. Padėkojame ir atsisveikiname. Malonus žmogutis.
Įlipę matome pažymėtą šio „metriuko“ maršrutą. Pavadinimai nudžiugina. Juos matau ir savo žemėlapyje. Prisėdame ir dardame iki Hannibal stotelės.

Papildyta:
Suprantama, ir čia mes vieni turistai, bet kažkodėl mums viskas malonu. Žmonės šypsosi, mes irgi. Išlipę „pas Hanibalą“ pirmiausia einame į Anatolijaus pirtis. Čia perkame bilietus ir gauname mažą žemėlapiuką (kitoje bilieto pusėje), ką dar už sumokėtus aštuonis dinarus galime aplankyti (11 objektų). Taigi pirmiausia Les thermes d‘Antonin:



Papildyta:
Toliau itin švariomis ir prabangiomis Kartaginos gatvėmis (net keista, kad tai tas pats Tunisas...) einame į Quartier des villas, Theatre.


Štai, kokie medžiai auga.

Įspūdingo dydžio ir grožio Basilique de Damous el Kerita.


Lankome ir Amphiteatre, jei tą mažą duobutę galima taip pavadinti....


Papildyta:
Malonu pasivaikščioti Kartaginos gatvėmis, bet aš vis žvilgčioju į laikrodį. Laiko daug neturime, na, bet dar į muziejų nueisime (Musee Paleochretien). Šalia jo – bazilika (ar taip ji vadinasi?).

Muziejuje sutinkame Sofa travel grupę, todėl pasiklausome gidės pasakojimo apie Kartaginą, pasigrožime atsiveriančiu vaizdu.


Iš muziejaus skubame į stotelę. Pakeliui mokinukai ir prabangiomis mašinomis atvažiavę jų mamos tunisietės. Kiti vaikučiai laukia metro stotelėje.
Nors skaičiau, kad bilietukas galioja į vieną pusę, bet negaliu nepasiklausti. Pasirodo, reikia pirkti kitą, nors važiuoti iki Sidi bou Saido tik dvi stoteles. Na, ką – nusiperkam. Traukinukai važiuoja pakankamai dažnai. Gal penkias minutes palaukę mes jau važiuojam, o dar po kelių – ir išlipame.

Papildyta:
Tikrai fantastiškas miestukas.

Balti namukai, mėlynos durelės ir langinės, daugybė žalumos...


Ir vėl pritrenkiantis vaizdas nuo viršaus.

Galima atvažiuoti čia visai dienai. Deja, laikas mūsų nelepina. Naktiniu traukiniu grįžti nenorime, tad reikia sukti atgal.

Papildyta:
Vėl pasiklausiu dėl bilietukų. Vėl sako, kad reikia pirkti, bet dabar sumoku kiek virš dinaro. Įamžiname stotelę.

Belaukdami stotelėje sutikome keistą „pavargusį“ žmogiuką. Iš pradžių galvojome, kad nori sužinoti, kiek valandų, bet pasirodė, kad norėjo apžiūrėti vyro laikrodį. Taip pat jis mums kažką papasakojo apie vandenį, butelius, fantą. Taip nenuobodžiaudami sulaukiame savo traukinuko ir judame iki galinės stotelės. Negaliu atsistebėti: visi perka bilietėlius, nors nieks jų netikrina. Kažkokie žmonės, panašūs į kontrolierius, čia pat skaičiuoja likusius bilietėlius ir pinigus... Ir visi šypsosi...
Štai ir galinė stotelė.


Papildyta:
Iš čia dar pora stotelių ir traukinių stotis. Bet aš žvilgteriu į laikrodį ir pasiūlau paieškoti Bardo muziejaus. Čia buvo šiokia tokia klaida. Paklausti, koks atstumas iki jo (kiek stotelių) nepavyksta... Išsiaiškinu tik tai, kad mums reikia ketvirto numerio. Dabar mūsų turimi bilietėliai tinka. Įlipame. Po poros stotelių nusprendžiu dar kartą bandyti laimę ir klausiu moteriškės apie atstumą. Ji kalba tik prancūziškai, bet jos dukra, pasirodo, moka šiek tiek angliškai. Sako, kad mums reikia išlipti kitoje stotelėje ir lipti į ketvirtą... Bet juk mes ketvirtame... Na, ką, lipame kartu su jomis. Sunkiai laužyta anglų kalba ji man bando aiškinti, kad laukčiau ketvirto, aš bandau įrodyti savo... Mūsų ketvirtas nuvažiuoja i gale šviečia jo numeris, mergaitė susigėsta ir atsiprašo... Aš tik nusišypsau. Prieinu prie šalia stovinčio apsauginio. Šis irgi moka angliškai. Ir tikrai moka. Iki Bardo muziejaus dar septynios stotelės – pasako jis. Aš liūdnai žvilgteriu į laikrodį ir nusprendžiu, kad muziejus nebuvo mano šios kelionės tikslas – važiuojame į stotį. Dar pasitikslinu, ar tikrai ir čia tinka mūsų turimas bilietas, sėdame į tą patį ketvirtą ir važiuojame atgal.
Papildyta:
Pavažiavę stotelę sugalvojame išlipti ir nors kiek pasivaikščioti sostinės gatvėmis. Žmonių be proto daug. Įamžiname pora objektų ir grįžtame į stotelę.


Važiuoti reikia tik vieną stotelę, bet atstumas nemažas, o ir kojelės jau primena apie save, ypač vyrui, kuriam, pasirodo, jas skauda nuo pačio ryto... Tikrai žinome, kad pirmas traukinukas važiuoja pro mūsų traukinių stotį, bet jo kaip tyčia nėra... Laukiame ilgai. Jau net pradedame abejoti, ar spėsime, bet „pirmukas“ pasirodo. Viena stotelė ir... vaizdas visiškai nematytas. Kažkas čia ne taip... Na, važiuojame dar vieną... Ir ką privažiuojame – ogi galinę stotelę. Pasirodo, į priekį ir atgal važiuoja kitu keliu. Liekame tame pačiame, iš čia tikrai pora stotelių ir bus stotis. Bet tas „tikrai“ toks netikras. Dar klusteriu vyriškio. Jis patvirtina mano spėjimą ir dar primena prieš stotelę, kad turime išlipti.
Bėgte į trakinių stotį. Iki išvykimo liko kelios minutės. Dar spėjame, bet laisvų vietų beveik nėra. Visu peronu nužingsniuojame iki galo ir apsisukę grįžtame – gal rasime kur arčiau viena kitos dvi laisvas vietas. Staiga vienas keleivis atsistoja ir mosteli mums ranka – „sėskit“. Lieku dar kartą nustebinta vietinių paslaugumu ir geraširdiškumu.
Pro šalį lekia traukinių stotys.

konduktoriui pasakau, kad norėsime važiuoti iki Hamameto. Bou Rekboje jis pažada ateiti paimti pinigėlių. Ateina, paima, duoda bilietuką. Dar viena stotelę pariedame traukinuku ir išlipame Hamameto traukinių stotelėje (stotimi jos nepavadinsi).

Atsisveikiname su savo traukinuku.

Sėdame į taksi, kuris mus nuveža į viešbutį. Ši diena buvo tikrai turininga.

Papildyta:
Penktadienis. Mūsiškiai išvyko į ekskursiją su gide, o mes, jau palikę fotoaparatus ir kameras, važiuojame išleisti paskutinių pinigėlių į Nabulį. Šiandien ten vietinių ūkininkų turgus. Suprantama, jame mes irgi beveik vieninteliai turistai (gal dar pora porelių matėm...). Ir čia neapsieiname be staigmenų. Suprantama – malonių. Mums bežioplinėjant pasisveikina vietinis tunisietis. Pirmiausia klausia, ar mes vietiniai. Palygina savo rankų odos spalvą ir vyro, pagiri, kad jis jau gali būti vietinis ir pradeda „gidauti“ mums turguje: šitas aliejus geras masažams; čia Adidas, ne originalai, pas mus negausite originalų, bet kokybė gera, galite pirkti; jei reikia prieskonių, pirkite čia, čia viskas vietiniams, ne turistams, todėl kainos visai kitos ir t. t. Mums kažkur užsižiopsojus jis palaukia ir vėl tęsia: čia mėsa, ten žuvis, čia rūbai... Ir iš kur tokių žmonių randasi – super. Todėl išleidę paskutinius dinarus ir patenkinti grįžtame į viešbutį. Pavakariais grįžta ir mūsų ekskursantai, kažkodėl ugnelių ir džiaugsmo akyse nėra... Džiaugiamės, kad važiavome savarankiškai...
Papildyta:
Paskutinę dieną, šeštadienį, vėl skiriame poilsiui. Pasideginti iš ryto netenka, nes... pradeda lyti. Bet išbandome dengto baseino, pirtelės (saunos) ir treniruoklių salės privalumus. Po pietų kiek prasišviečia, todėl bandome pagauti paskutinius saulės spindulėlius, išlendančius iš po debesų. Paskutinį kartą niurktelime į jūrą, bet ji jau irgi vėsi... taip liūdnai ir prabėga laikas... Sekmadienį anksti ryte išvažiuojame... ir jau lipant į autobusą gauname gūsį lietuviškumo: turbūt ant pirštų suskaičiuočiau tuos, kurie nepatingėjo praverti burnos ir pasisveikinti įlipdami... tokie tie mes, lietuviai... o atrodytų, svetimam krašte turėtume būti daug draugiškesni...
Su tokiom tad dviprasmiškom nuotaikom ir grįžtam... O grįžus kyla klausimas, ar tikrai ten buvau?