O buvo taip:
Išaušo gražus ir saulėtas šeštadienio rytas (2008 03 29), aš pabudau 7 ryto, nuėjau į dušą, išsiprausiau, susitvarkiau plaukus, pasidažiau, bet kažkodėl nepusryčiavau nors šiaip iš namų kojos nekeliu nepavalgius....Tada pažadinau vyrą ir važiavom į AK susitikti su mane operuosiančia gydytoją (kad su ja susipažinti ir susitarti dėl operacijos datos tikslios), nes mano pilvinukas sėdėjo pas mane pilvelyje ir nesiteikė verstis...Vėliau turėjom važuoti į Akropolį apipirkti vyrą pavasario sezonui ir tada pas draugus šašlykų!!!
Atvažiavom į gimdyvių priėmimą... Paskambinom.. Įleido kažkokia sesutė ar gydytoja...Mes pas tą ir tą gydytoją, ta palinksėjo galva, liepė nusirengti paltukus ir gulti ant lovos, kad galėtų paklausyti tonų ir pažiūrėti, ar nėra sąrėmių, nes kai kurios gimdyvės nejaučia, kad jau sąrėmiauja...Hmzz....Bet pala pala aš juk tik susitikti su gydytoja atvažiavau kam čia mane guldo, aš gi negimdau, na bet nespėjau pratarti nei žodžio kai jau gulėjau ant tos lovos, su prijungtais diržais...Vyras priešais sėdi..Abu kažkokie pasimetę....Žiūrim viens į kitą ir juokaujam, ką jie čia gal galvoja, kad gimdau?????
Na galų gale ateina mano būsima gydytoja...Pasisveikinam susipažįstam...(Man ji nelabai patinka kažkaip....) Toji paskaitinėja mano bylą, paklausinėja kas ir kaip...Ir nusprendžiam, kad reikia būtinai dar vieną savaitę palaukti, nes man dar tik buvo prasidėjus 38 savaitė... Tai reiškia, kad ne visai išsivystę kūdikio plaučiai galėjo būti ...Na tai puikioji, jau kaip ir beveik atsisveikinom su gydytoja ir tariamės susitikti balandžio 2 (Net sudrebu visa, kai pagalvoju, kad va jau balandžio 2- tą supuosiu mažą minkštą šiltą kamuolėlį....). Kai staiga gydytoja klausia:
-O tave tavo gydytoja ant kėdės seniai sodino?
Na sakau:
-Senokai....
-Na tai lipk - pažiūrėsim...
Užlipau...O jau kai kišo tai kišo rankas siaubas kažkoks, vos nesuklykiau...
O ta:-OOO pas tave gi atsidarymas 4cm Aš negaliu niekur tavęs leisti, nes gali nubėgti vandenys ir išplauti virkštelę (nes kūdikis sėdi), o tada vaikui liks gyventi tik max 5 min Mano akys jau didelės iš baimės vyro irgi žiūrim viens į kitą ir nesuprantam kas vyksta...
-Viskas guldom!!!....
Tada dar mano pilvą pamaigo ir sako:
-Nu va matai matai tau gi sąrėmis, jauti???? (nieko aš nejaučiu galvoju, ką tu čia man pasakoji?....
)-Na tegu vyras neša daiktus...(KOKIUS DAIKTUS????
(manau sau) Aš gi tik apžiūrai atvažiavau....)Na ir tada prasidėjo smagumai, vyras išvažiavo daiktų, o aš likau čia pasimetus su kažkokiu baisiu chalatu ir naktiniais bei tais mėlynais maišeliais (kur ant batų dėti reikia) basos kojos šąla ant šaltų plytelių, nes nieko neturėjau savo...Aš juk tik į apžiūrą atvažiavau...
Bikini zonos tvarkymas, o Dieve būčiau žinojus būčiau ryte susitvarkius, nes brūžino su kažkokiais atšipusiais tarybiniais (matyt daugkartiniais) peiliukais....Vėliau klizmos litras irgi ne ką maloniau....Ne žvakutės ar kažkas panašaus, o litras vandenėlio....Na žodžiu išėjus iš tos nemalonios kamaros meldžiausi, kad kuo greičiau vyras grįžtų...
Kol laukiu, kad kas nors į mane atkreips dėmesį priimamajame vėl girdžiu kaip ant kėdės ta pati gydytoja apžiūri kitą pacientę ir jai vos ne analogiškai sako, kad na dar važiuok pasivaikščiok ir tada atvažiuok vakare, nes ko gero šian gimdysim, jei ne tada balandžio antrą....kažkaip man čia jau keistai nuskambėjo, na bet...negi gali būti toks sutapimas....
Na dabar į gimdyklą....Ačiū Dievui atvažiuoja vyras...Paskambina draugams praneša, kad šašlykų šian neatvažiuosim ...Užstrigom gimdykloj....
Draugai netiki, kad gimdau jau Gimdykloj, aparatai, kateteriai ir t.t. Ateina gydytoja vėl sugrūda rankas atsidarymas šeši cm....Kartu ir gleivių kamštį man ištraukia.... Dar kažkokia rezidentė ateina, jai liepia irgi pažiūrėti, ir ta pati gydytoja klausia ( o gal geriau reikia sakyti įtikinėja):
-Nu kaip?? Šeši ane?
Ta atsako:
- Na šeši gal ne šeši, bet geri penki tai tikrai...
Na žodžiu tada vėl man ant pilvo ranką uždeda ir sako:
-Na jauti jauti sąrėmis juk tau?.... ( blyn galvoju eik tu žinai kur...nieko aš nejaučiu....man tu čia įvykius forsuoji ir tiek...)....
-Kviečiam anesteziologą, imam kraują, bla bla bla....Vaikas sėdi....O gal bandom apversti?
-O kokia tikimybė, kad pavyks tai padaryti?
-Na 50x50 gali pavykti gali nepavykti
-(Na ačiū nereikia, varna tu dar man vaiką nužudyk)..Tai gal geriau tada operuojamės.....Tyliai teištariu, nutylėdama ką iš tikro pamaniau apie jos pasiūlymą...
-Bet tu juk pagimdytum be skausmo, jei nejauti kaip šeši cm atsidarymas...
- (Aga ir karvės moka skraidyti)...Ką darysi, aš noriu sveiko leliaus...
Galų gale važiuojam į operacinę...O Dieve, kaip viskas baisu....Bučkis ir apkabinimas vyrui... Išveža...Durys užsidaro, aš viena tarp šešių baltais chalatais...O dar visą tą laiką toks nevalingas drebulys krečia, kad siaubas...Virpulys, drebulys, kojos makaluojasi, dantis ant danties nesueina... Ant operacinio stalo liepiama man susiriesti, sėdžiu visa drebu, man rodos visai nesusiriečiu....Anesteziologas nuramina, kad tai normalu...Ir galų gale spinalinė nejautra ir mano kojos šyla, šyla, šyla...Bet vis tiek drebu...
Mane paguldo....Pririša..Užtraukia širmą ant priekio...O aš bijau, kad tik nepradėtų pjauti, kol aš dar viską jaučiu, specialiai judinu kojas, kad matytų, jog aš dar jaučiu jas...
Bet žiūrėdama į viršų į lempose esantį atvaizdą matau, kad mane jau pjauna...Ačiū Dievui nieko nejaučiu.....
Mane ten minko, judina:
gimdom gimdom!
Ir matau , kaip nubėga su mano vaiku (jo nemačiau, tik išgirdau kitam kambarį tokį stiprų skardų verksmą)...Anesteziologas vaikščiodmas man virš galvos sako:
-bernas....lygiai 12val gimė.
O aš:
- Berniukas????
Atsakymui nuskamba griežtas TAIP! Apsiverkiu....(Reikia turėt omeny, kad ant operacinio stalo guliu su makiažu, nes važiavau tik į apžiūrą, o vėliau juk su draugais šašlykiukai ir pasilinksminimai laukė...) Verkiu tikrai nuoširdžiai ir laimingai, taip verkiau tik tada kai pirmą kartą išvydau jį echo metu, kai jam buvo vos 10savaičių...O dabar jis jau su manim, bet man jo niekas neduoda....Vaikutis verkia, o man nieks nieko nesako ar sveikas ir t.t. Kaip gi plaučiukai po paraliais?....
Na mane ir toliau minko siuva, valo ir t.t. Man jau nebeįdomu...Jaudulys dingo, nes vaikiukas jau kažkur kitur už sienos, o ta operacija jau vargina ir nusibodo, DUOKIT vaiką!!!!!!
Gydytoja operuojanti klausia, kaip vaikas ar išnešiotas sako tai žinoma, 39 savaitės tai tikrai 9/10 pagal Apgar, 3960gr .Gydytoja atsidūsta
Ačiū Dievui, jau nesigailiu, kad operavau....
Galų gale man atneša leliuką parodyti, bet labai trumpai, aš jį spėju tik pabučiuoti ir jį išneša vėl...Mažuliuką mano raudonskruostį...Gaila...O aš nekantrauju kada man galų gale baigs ten viską tvarkyti.... Nebenoriu jau daugiau žiūrėri į tas lempas ir matyti save prapjautą...Ima miegas...Jaučiuos pavargus...
Galų gale mane išveža į pooperacinę...Vyras šalia...Matė leliuką!
Irgi trumpai... 
Nueina į naujagimių skyrių ir nufilmuoja ir nufotografuoja man jį....Koks fainuolis, koks gražuolis, gaila, kad kažkur toli...
Antrą kartą savo lelių pamatau tik 18val vakare Pirmą kartą jį tik palaikau, nes lašelinės ir negalima maitinti...Pirmą kartą pamaitinu tik vidurnaktį....Tą naktį neužmigau, nes kiekvienas verksmas vėrė širdį ir rodės, kad tai jis, mano Ignukas verkia...Mano mažasis vyrukas...Ech...Mažas gražus angelėlis, kaip aš laukiu kol jis bus NUOLAT šalia..... Mano didžiausias gyvenimo džiaugsmas, mano nauja gyvenimo prasmė...
Nuo tos dienos prabėgo jau šiek tiek daugiau nei pusę metų ir tas mažas raudonas gumuliukas tampa tikru žmogučiu su savo charakteriu, savo įgeidžiais ir norais...Kaip gera, kad jį turiu...Ir kad jau kartu su juo šašlykus pas draugus kepam
