Dieve, iš kur aš žinau!! Taigi pirmas kartas..Po vidurnakčio atsiduriame prie priimamojo durų. Pradeda krėsti drebulys, nežinia nuo šalčio ar iš baimės.Duris pravėrusi moteriškė (kažkaip primena rūbininkę, pamanau) paklausia: gimdysi? Iš kur aš žinau??!! Juk man pirmas kartas! bet tyliai išlemenu: turbut..
Antra valanda nakties..Guliu gimdymo palatoj..keista - aplinka kaip namie..Taip jauku, akušerė vis užeina pasiteirauti kaip jaučiuosi, smagu kai tavimi rūpinasi.
Esu nusiteikusi gimdyti ramiai - žinau, kad man neskaudės, o jei ir skaudės tikrai iškęsiu.
Ketvirta valanda..Nubėga vandenys..Prasideda smagumai
Dingsta mano ryžtas gimdyti ramiai - paprašau epidūro.. Oi kaip gera.. Girdžiu kaip angelėlio širdelė stuksi, matau kaip kyla sąremiai, kurių aš nejaučiu 
, meiliai žvelgiu kaip susirangęs fotelyje snaudžia mano brangusis. Negaliu patikėt, kad angelelio laukimas gali būti toks ramus..Kaklelis kažko lėtai atsidarinėja
Jau nusibodo laukti - noriu greičiau į pasimatymą su savo stebuklėliu.Pusė devynių, baigia veikti epidūras.. velnias kaip skauda.. Brangusis bėga epidūro prašyt, bet kur tau - gimdyti laikas! Krečia taip lyg nuoga sniego pusnyje gulėčiau.
Tikiu, kad po poros stūmimų suprasiu kaip čia viskas vyksta ir tuoj tuoj pasimatysiu su savo aukseliu.. Deja, mažyliui ten geriau - jis niekur nenori keliauti. Mano pastangos bevaisės. Po valandos vargo staiga išgirstu tylą..dingo mano angelėlio širdelės stuksenimas.. Dieve, negali būti! Įsmeigiu akis į akušeres, matau veiduose išgąstį. Ne, ne - taip negali būti!! Staiga ausis pasiekia tvirtas - tuk, tuk.. Ačiū tau, dievuli, šitas angelėlis turi gyventi su mumis..
10.18 val. mano mažiukas išvysta pasaulį. Akušerė praneša - berniukas! Bet aš tai ir taip žinojau
Nieko nebeskauda, gal tik širdį veria mažylio riksmas, bet tai juk gerai, juk jis turi verkti.. Vyras apkabina mane per pečius..pamanau, įdomu kokia dar akimirka gyvenime gali būti tokia graži?..ir tyliai sau atsakau - broliuko ar sesutės gimimas..
