QUOTE(skay @ 2008 10 08, 15:30)
Beskaitinėdama kitų mamyčių gimdymo istorijas, panorau papasakoti ir savąją, bei sudalyvauti šiame konkurse. Nors jau daug kartų pasakota artimiesiems, draugėms, tačiau aš niekada nepamiršiu TO įvykio, ir niekada nepabos pasakoti.
O buvo taip...
Buvo saulėtas vidurvasario savaitgalis. Iki mano gimdymo buvo likę beveik mėnesis, na tiksliau, 3 su puse savaitės. Su vyru nusprendėm nuvažiuoti į kaimą, pailsėti nuo miesto triukšmo, pakvėpuoti grynu kaimo oru. Kaip tarėm, taip padarėm. Nuvažiavę vakare kepėm šašlykus, vaikščiojom prie upės, žodžiu, mėgavomės vasaros vakaru.
Naktį man kažko pradėjo mausti pilvą, pamaniau, gal ko užvalgiau ne taip, ir taip kas kokį pusvalandį pasirodydavo tas nedidelis skausmas pilvo apačioj.
Apie jokį gimdymą nebuvo nė minties, juk man dar anksti...
Išaušo saulėtas sekmadienio rytas. Jaučiausi gerai, skausmų nebuvo. Saulė kaitino beprotiškai, todėl su vyru nuėjom prie Merkio. Vyras įšoko maudytis, o aš sėdėjau ant kranto ir pavydėjau jam. Vanduo buvo šaltas-ten daug šaltinių suteka, tačiau karštą dieną-tikra atgaiva. Neištvėrusi karščio, nuleidau kojas į gėlą vandenį, ir taip sėdėjau besipliuškendama gal kokias 20 minučių. Atsigavau iš tiesų. Bet buvo sekmadienis, reikėjo grįžti į Vilnių, nes vyrui rytoj į darbą. O taip nesinorėjo, todėl nusprendėm dar išsikepti dešrelių pietums, ir vakare neskubant parvažiuoti. Nuėjom į trobą pasiimti užtiesalo, kad galėtumėm pasėdėti ant žolės, kol keps dešrelės. Tik staiga... Pliūpt kažkas iš manęs, ir nubėgo per kojas šiltas vanduo tarsi kriokliu.
Sustingau, JAU...VANDENYS BĖGA- iškart supratau. Betgi dar ne laikas visai!? Ką dabar daryt, kur bėgt,kur važiuot? Sėdom į mašiną, pasiėmiau tik tą užtiesalą, daugiau nieko neturėjau, daiktai likę Vilniuje. Artimiausia ligoninė buvo Druskininkuose, bet ten nebuvo gimdymo skyriaus. Tada pasukom link Lazdijų. Vyras lėkė gal 140 siauru vingiuotu keliu, vairas šlapias, o man nieko neskauda, kažkaip keistai, tik vanduo tas vis bėga pulsuojančiai. Paskambinom greitajai pranešti, kad atvažiuojam gimdyti į Lazdijus. O ten pas mus visi skyriui atostogauja, nepriims,
vežkit į Alytų. Vyras sako nevešiu, dar ant kelio pagimdysim!!!. Tada pasakė, kad atvažiuoja link mūsų su greitąja. Lekiam toliau, jau ir tie Lazdijai ne už kalnų, o greitosios nėra vis. Štai pagaliau girdim atkaukia sirenos. Sustojom šalikelėj. Išlipo dvi sesutės, padėjo man įlipt į greitąją, sako, vežam į Alytų. Į Alytų, tai į Alytų, kad tik kuo greičiau. Vežė greitai, vyras lėkė iš paskos su avariniu mirksiuku. Galvoju, kad tik jam benzinas nesibaigtų. Sesutė vis klausinėja, ar dar neskauda, ar nejaučiu sąrėmių. NIEKO. Vis paklausiu, ar vyras dar važiuoja iš paskos. Skrenda, skrenda dar, juokias seselės. Štai jau mes Alytui, bet... Stop... Durys užrakinta. Sekmadienis, galvoju, gal čia nedirba
. Pagaliau atidaro duris seselė ir daktaras toks su barzda, raudonas visas, tarsi pagiringas būtų. Paklausinėja, sodina ant kėdės, pamakaluoja ranka-viskas gerai, gimdysim. Seselė paspaudo pilvą, sako, kad vaikas neapsivertęs. Pasižiūri echoskopu-tikrai, sėdmeninė pirmeiga. Sako reikia operuot, pati nepagimdysi, ir vaikui negerai. Išsigandom, jau ašaros akyse man, negi jis mane ir operuos čia. Taip,taip, aš galiu operuoti jus, bet saugiau Kaune būtų. O Dieve, kur dar tas Kaunas, sakom, vežkit į Vilnių geriau, tai ten ir daiktai, ir giminių turim, o Kaune nieko nepažįstam. Mum priklauso Kaunas ir taškas, sako daktaras, tai ką darom. Tai sakau tada į Kauną jau vežkit. Nu galvoju, jau tikrai kur pakeliui pagimdysiu. Ir vėl ant ratų...Jau ir Kaunas
, nuveda į priimamąjį, dar piktinasi, kad visi čia į Kauną veža iš visur. Duoda baltą chalatą, palų, ir nuveda pas gydytoją. Ten apžiūri, gimdos kaklelis jau atsidaręs pakankamai, reikia skubiai operuot. Operacinės visos užimtos, sako ,šiandien daug gimdo pas mus, dar eilėj laukia kelios su vandenim nubėgusiais.
Siaubas. Po keliolikos minučių mane sutvarko, nuveža operacinėn. Vyrui neleidžia vidun. O tai p norėjo jis dalyvaut gimdyme... Lempos, stalas, daug seselių, daktarų. Sako pilną narkozę norit, ar iki pusės. O ką aš vargšė žinau, kaip ten kas geriau. Nu tai iki pusės, tai sako matysi vaiką. Sutikau. Suleido į nugarą dozę. Jaučiu kaip visa drebu, muša prakaitas. Kojos pradeda kaisti, kaisti, paguldo ant stalo, užtraukia užuolaidėlę ir... jau nejaučiu koju. Šalia sėdi anesteziologė ir ramina. Jaučiu, kaip pjauna ir kažką ten pilve judina... Galvoju, ar ilgai čia dar gulėsiu, kad tik vaikas sveikas būtų. Staiga po keliolikos minučių išgirstu kūdikio riksmą. Ar čia mano? Taip plonai, kaip kačiukas sukniaukė. MERGAITĖ-išgirstu, 2,5 kg. Greitai atkiša man į palą suvyniotą mažą gniužulėlį. Mačiau tik riestą nosytę, mažas užmerktas akytes. Pabučiavau į kaktytę, pasipylė ašaros, negalėjau nieko padaryti. Buvau be galo laiminga.
Sveikinu, ištarė šalia sėdinti seselė. Mažytę išnešė kažkur... Parodė vyrui, ir išnešė. Susiuvo pilvą ir išvežė į intensyvios priežiūros palatą. Kojų vis dar nejaučiau. Apėmė baimė, o jei taip ir pasiliks. Neužmigau visą naktį, kažkur verkė mažulėliai, o man vis atrodė, kad tai manoji. Vyras išvažiavo į Vilnių paimti daiktų. Ryte kitoms mamoms atvežė maitinti vaikučius, o aš nesulaukiau savo mažiukės. Paklausiau, kodėl, pasakė, kad dar po kvarcine lempa kažkokia. Po pietų sulaukiau, davė man mažylę, priglaudė prie krūties, bet ši atsisakė. Leido truputį pabūti ir vėl atėmė. Liepė stotis, mankštintis, nors skaudėjo, negalėjau net atsisėsti. Padėjo vyras, visada buvo šalia, bėgiojo vis pažiūrėti pas leliuką, kaip jis laikosi., ir man pranešdavo. Pagaliau gavom atskirą palatą, kur ir vyras galėjo pasilikti, atvežė mažytę, paaiškino kaip maitinti. Buvom kaip namie-atskira palata, vonia, tualetas.O svarbiausia jau šalia maža lovytė su mūsų gražuole. Nemokėjau uždėti pamperso, maitinti. Atėjo sesutė, parodė vyrui, kaip dėti pampersą. Aš negalėjau pasikelti. Vyras iš pradžių bijojo paimti, sako sulaužysiu dar vaiką, bet paskui išmokė ir mane. Maitinti sekėsi irgi nekaip. Mat seselės naktį buvo davę mišinio buteliuke, tai mažoji atsisakė krūties, nemokėjo traukti. Ačiū vėlgi sesutėms, kurios mokino. Pagaliau pavyko pamaitinti, džiaugėmės kiekviena akimirka ir bemiegėm naktim. Ilgai rinkom dukrytei vardą. Nusprendėm, kad bus Gustė.
Po savaitės mus išrašė į namus. VISKAS. MES JAU TRYSE. NAMIE.SVEIKI IR LAIMINGI BE GALO, BE KRAŠTO.
abar dukrytei jau metai ir 2 mėnesiai. Dabar ji džiugina mus kasdien. Ačiū Dievui, ir gydytojams, kad ši istorija baigėsi laimingai.
MAMA
QUOTE(skay @ 2008 10 08, 15:30)
Beskaitinėdama kitų mamyčių gimdymo istorijas, panorau papasakoti ir savąją, bei sudalyvauti šiame konkurse. Nors jau daug kartų pasakota artimiesiems, draugėms, tačiau aš niekada nepamiršiu TO įvykio, ir niekada nepabos pasakoti.
O buvo taip...
Buvo saulėtas vidurvasario savaitgalis. Iki mano gimdymo buvo likę beveik mėnesis, na tiksliau, 3 su puse savaitės. Su vyru nusprendėm nuvažiuoti į kaimą, pailsėti nuo miesto triukšmo, pakvėpuoti grynu kaimo oru. Kaip tarėm, taip padarėm. Nuvažiavę vakare kepėm šašlykus, vaikščiojom prie upės, žodžiu, mėgavomės vasaros vakaru.
Naktį man kažko pradėjo mausti pilvą, pamaniau, gal ko užvalgiau ne taip, ir taip kas kokį pusvalandį pasirodydavo tas nedidelis skausmas pilvo apačioj.
Apie jokį gimdymą nebuvo nė minties, juk man dar anksti...
Išaušo saulėtas sekmadienio rytas. Jaučiausi gerai, skausmų nebuvo. Saulė kaitino beprotiškai, todėl su vyru nuėjom prie Merkio. Vyras įšoko maudytis, o aš sėdėjau ant kranto ir pavydėjau jam. Vanduo buvo šaltas-ten daug šaltinių suteka, tačiau karštą dieną-tikra atgaiva. Neištvėrusi karščio, nuleidau kojas į gėlą vandenį, ir taip sėdėjau besipliuškendama gal kokias 20 minučių. Atsigavau iš tiesų. Bet buvo sekmadienis, reikėjo grįžti į Vilnių, nes vyrui rytoj į darbą. O taip nesinorėjo, todėl nusprendėm dar išsikepti dešrelių pietums, ir vakare neskubant parvažiuoti. Nuėjom į trobą pasiimti užtiesalo, kad galėtumėm pasėdėti ant žolės, kol keps dešrelės. Tik staiga... Pliūpt kažkas iš manęs, ir nubėgo per kojas šiltas vanduo tarsi kriokliu.
Sustingau, JAU...VANDENYS BĖGA- iškart supratau. Betgi dar ne laikas visai!? Ką dabar daryt, kur bėgt,kur važiuot? Sėdom į mašiną, pasiėmiau tik tą užtiesalą, daugiau nieko neturėjau, daiktai likę Vilniuje. Artimiausia ligoninė buvo Druskininkuose, bet ten nebuvo gimdymo skyriaus. Tada pasukom link Lazdijų. Vyras lėkė gal 140 siauru vingiuotu keliu, vairas šlapias, o man nieko neskauda, kažkaip keistai, tik vanduo tas vis bėga pulsuojančiai. Paskambinom greitajai pranešti, kad atvažiuojam gimdyti į Lazdijus. O ten pas mus visi skyriui atostogauja, nepriims,
vežkit į Alytų. Vyras sako nevešiu, dar ant kelio pagimdysim!!!. Tada pasakė, kad atvažiuoja link mūsų su greitąja. Lekiam toliau, jau ir tie Lazdijai ne už kalnų, o greitosios nėra vis. Štai pagaliau girdim atkaukia sirenos. Sustojom šalikelėj. Išlipo dvi sesutės, padėjo man įlipt į greitąją, sako, vežam į Alytų. Į Alytų, tai į Alytų, kad tik kuo greičiau. Vežė greitai, vyras lėkė iš paskos su avariniu mirksiuku. Galvoju, kad tik jam benzinas nesibaigtų. Sesutė vis klausinėja, ar dar neskauda, ar nejaučiu sąrėmių. NIEKO. Vis paklausiu, ar vyras dar važiuoja iš paskos. Skrenda, skrenda dar, juokias seselės. Štai jau mes Alytui, bet... Stop... Durys užrakinta. Sekmadienis, galvoju, gal čia nedirba
. Pagaliau atidaro duris seselė ir daktaras toks su barzda, raudonas visas, tarsi pagiringas būtų. Paklausinėja, sodina ant kėdės, pamakaluoja ranka-viskas gerai, gimdysim. Seselė paspaudo pilvą, sako, kad vaikas neapsivertęs. Pasižiūri echoskopu-tikrai, sėdmeninė pirmeiga. Sako reikia operuot, pati nepagimdysi, ir vaikui negerai. Išsigandom, jau ašaros akyse man, negi jis mane ir operuos čia. Taip,taip, aš galiu operuoti jus, bet saugiau Kaune būtų. O Dieve, kur dar tas Kaunas, sakom, vežkit į Vilnių geriau, tai ten ir daiktai, ir giminių turim, o Kaune nieko nepažįstam. Mum priklauso Kaunas ir taškas, sako daktaras, tai ką darom. Tai sakau tada į Kauną jau vežkit. Nu galvoju, jau tikrai kur pakeliui pagimdysiu. Ir vėl ant ratų...Jau ir Kaunas
, nuveda į priimamąjį, dar piktinasi, kad visi čia į Kauną veža iš visur. Duoda baltą chalatą, palų, ir nuveda pas gydytoją. Ten apžiūri, gimdos kaklelis jau atsidaręs pakankamai, reikia skubiai operuot. Operacinės visos užimtos, sako ,šiandien daug gimdo pas mus, dar eilėj laukia kelios su vandenim nubėgusiais.
Siaubas. Po keliolikos minučių mane sutvarko, nuveža operacinėn. Vyrui neleidžia vidun. O tai p norėjo jis dalyvaut gimdyme... Lempos, stalas, daug seselių, daktarų. Sako pilną narkozę norit, ar iki pusės. O ką aš vargšė žinau, kaip ten kas geriau. Nu tai iki pusės, tai sako matysi vaiką. Sutikau. Suleido į nugarą dozę. Jaučiu kaip visa drebu, muša prakaitas. Kojos pradeda kaisti, kaisti, paguldo ant stalo, užtraukia užuolaidėlę ir... jau nejaučiu koju. Šalia sėdi anesteziologė ir ramina. Jaučiu, kaip pjauna ir kažką ten pilve judina... Galvoju, ar ilgai čia dar gulėsiu, kad tik vaikas sveikas būtų. Staiga po keliolikos minučių išgirstu kūdikio riksmą. Ar čia mano? Taip plonai, kaip kačiukas sukniaukė. MERGAITĖ-išgirstu, 2,5 kg. Greitai atkiša man į palą suvyniotą mažą gniužulėlį. Mačiau tik riestą nosytę, mažas užmerktas akytes. Pabučiavau į kaktytę, pasipylė ašaros, negalėjau nieko padaryti. Buvau be galo laiminga.
Sveikinu, ištarė šalia sėdinti seselė. Mažytę išnešė kažkur... Parodė vyrui, ir išnešė. Susiuvo pilvą ir išvežė į intensyvios priežiūros palatą. Kojų vis dar nejaučiau. Apėmė baimė, o jei taip ir pasiliks. Neužmigau visą naktį, kažkur verkė mažulėliai, o man vis atrodė, kad tai manoji. Vyras išvažiavo į Vilnių paimti daiktų. Ryte kitoms mamoms atvežė maitinti vaikučius, o aš nesulaukiau savo mažiukės. Paklausiau, kodėl, pasakė, kad dar po kvarcine lempa kažkokia. Po pietų sulaukiau, davė man mažylę, priglaudė prie krūties, bet ši atsisakė. Leido truputį pabūti ir vėl atėmė. Liepė stotis, mankštintis, nors skaudėjo, negalėjau net atsisėsti. Padėjo vyras, visada buvo šalia, bėgiojo vis pažiūrėti pas leliuką, kaip jis laikosi., ir man pranešdavo. Pagaliau gavom atskirą palatą, kur ir vyras galėjo pasilikti, atvežė mažytę, paaiškino kaip maitinti. Buvom kaip namie-atskira palata, vonia, tualetas.O svarbiausia jau šalia maža lovytė su mūsų gražuole. Nemokėjau uždėti pamperso, maitinti. Atėjo sesutė, parodė vyrui, kaip dėti pampersą. Aš negalėjau pasikelti. Vyras iš pradžių bijojo paimti, sako sulaužysiu dar vaiką, bet paskui išmokė ir mane. Maitinti sekėsi irgi nekaip. Mat seselės naktį buvo davę mišinio buteliuke, tai mažoji atsisakė krūties, nemokėjo traukti. Ačiū vėlgi sesutėms, kurios mokino. Pagaliau pavyko pamaitinti, džiaugėmės kiekviena akimirka ir bemiegėm naktim. Ilgai rinkom dukrytei vardą. Nusprendėm, kad bus Gustė.
Po savaitės mus išrašė į namus. VISKAS. MES JAU TRYSE. NAMIE.SVEIKI IR LAIMINGI BE GALO, BE KRAŠTO.
abar dukrytei jau metai ir 2 mėnesiai. Dabar ji džiugina mus kasdien. Ačiū Dievui, ir gydytojams, kad ši istorija baigėsi laimingai.
MAMA
Ačiū visoms, kas nepatingėjo perskaityti
