Buvo gražus kovo devintosios vakaras. Kaip ir kasvakar sugulę su vyru į lovą kalbinome mano pilvelio gyventoją. Prisiboksavę iki soties nusprendėme, kad jau pats laikas mums visiems eiti miegelio ir tada vyras, švelniai glostydamas pilvelį pasakė:
- Žinai, mažasis kleckiuk, pats laikas būtų tau jau gimti, mamytei jau sunku, o ir tavęs be proto pasiilgom. - mažius kaip visada atsakė švelniai aštriu spyriu. Tačiau neprabėgus nei valandai pajutau, kad kažkas bėga... Pirma mintis - viešpatėliau, negi šlapimo nebegaliu sulaikyti? Ant kojų sukėlėme visus namus: vyras stebėjosi, kodėl nėra sąrėmių, sesuo lakstė aplink ir klausinėjo, kodėl aš tokia rami, prikelta iš miegų mama niekaip negalėjo prisiminti kaip gi gimdė ji. Galų gale nusprendėme, nieko nebus, kviečiam "sunkiają artileriją" - kaimynę akušerę, kuri atėjusi ištarė:
- Mielieji, ko gi laukiat griebkit daiktus ir pirmyn į gimdymo namus. Laikas!
Mums palengvėjo: laikas tai laikas. Išsikvietėme taksi, vairuotojas, sužinojęs, kad važiuojame gimdyti ir bijodamas kaip nors paspartinti šį delikatų reikalą, per miestą važiavo aplenkdamas menkiausius kelio nelygumus 20km per valandą greičiu. Gimdymo namuose vyravo nakties ramybė. Kadangi atsidarymas buvo vos 4 cm, vyras išvažiavo į namus, o aš likau gimdykloje viena.
Išaušo nuostabus kovo dešimtosios rytas. Kadangi veikla vis neprasidėjo, gydytojai nusprendė skatinti. Išsikviečiau vyrą, sėdime abu skaitome žurnalus ir laukiame sąrėmių., ant pilvelio uždėti aparatai skaičiuoja vaikelio širdies tonusą. Atėjus gydytojui labai nustembame pasirodo sąrėmiai jau seniai prasidėję ir gan stiprūs tik aš su dievo palaima nieko nejaučiu. Penktą po pietų gydytojas prigrąso jei nepagimdysi iki septintos vėl skatinsim taigi vaikelis jau ilgai be vandenų dust pradės. Man tai skamba kaip košmaras - vėl gulėt!! Be dvidešimt devynios - nieko, na ką nusprendžiau einu paskutinį kart į tualetą ir vėl gulsiu po adata. Tačiau... O didysis stebukle!!! Jau !!! Stangos!!! Iškviesta akušerė juokias, vaikuti taigi prieš 5 minutes atsidarymas buvo tik 6,5cm kokios stangos! Aš jai aiškinu - gimdau jau, GIMDAU!!!! Akušerė pažiūri ir šūkteli:
_ O siaube, idomu ar spėsiu bent jau instrumentus pasiruošt?!
Štai taip per dešimt minučių ir visiškai be jokio skausmo gimė mano sūnelis Alanas.
Po septynių metų situacija kartojosi, tik šį kartą viskas vyko dar greičiau. Ačiū Dievui, kad į gimdymo namus nuvažiavau tik pasirodžius gleivių kamščiui, nes visas gimdymas su atsidarymu nuo 3 iki 10 užtruko vos 40 minučių.
Labai noriu padėkoti vyrui kuris kaip sprinteris abu kartus spėjo atvykti ir padėti gimti savo sūnums Alanui ir Viliui, taip pat Panevėžio akušerėms ir ginekologams, kurie vis nenorėjo patikėti kad taip greit ir be skausmo galima pagimdyti, o taip pat savo sūnums, kurių atėjimą į pasaulį atsimenu su didžiausia palaima.
Ir žinot, pasakysiu paslaptį, žinau, kažkur kažkada manęs dar laukia dukrytė kurios atėjimo lauksime jau keturiese.
