Du mano meškiukai

Po metų laiko,net nežinau kelintas nėštumo testas, parodė dvi juosteles. Apsikabinus savo mažą mažą kruopytę pilvely verkiau viena iš laimės. Po kelių vandų nulėkiau pas gydytoją,sakau gal testas meluoja (antra juostelė neryški buvo). Ėjau su toookiu didžiuliu jauduliu ir nerimu, tačiau testas nejuokavo, išlėkiau iš kabineto kaip ant sparnų. Džiaugsmo buvo abiems būsimiesiems tėveliams. Po dviejų dienų iškelta galva žygiavau PIRMAM echoskopui, PIRMAM susitikimui su savo MEŠKUČIU arba MEŠKUTE. Gydytoja ilgai žiūrėjo į monitorių kol pagaliau pasakė – „Matau DVI puslytes“. Man galvoj apsivertė visos smegenys, maniau kad kokios cistos ar miomos, ar dar kokia patologija. Širdis daužėsi kaip laukinis paukščiukas saujoj. Klausiu – „kodėl dvi??????“ – „ Todėl kad DU“. Aš vėl – „Kas DU???????“ - „Tavo mažyliai DU“. „DVYNUKAI???“ – „Taip, du leliukai“. DU MEŠKIUKAI arba DVI MEŠKUTĖS, arba VIENA MEŠKUTĖ ir VIENAS MEŠKIUKAS......
Mane tik karštis išpylė, padavė MANO DVIEJŲ LELIUKŲ nuotrauką ir daugiau nieko neatsimenu. Neatsimenu kaip pervažiavau per pusę miesto ir atsidūriau pas vyrą darbe. Sąmonė prašviesėjo. Tik pamačius savo brangiausiąjį upeliais pasileido ašaros. Tik pasakiau, kad nežinau ar čia džiaugsmo ar liūdesio ašaros, bet mes turėsim DVYNUKUS. Po sekundės buvau apkabinta, išbučiuota, ir išbarta už blogas mintis. Vyras labiau džiaugėsi šia žinia, nei ta, kad pastojau.

36-tą nėštumo savaitę paguldė į ligoninę dėl šonkaulių skausmo. Po daugybės tyrimų pasirodė, kad vienas inkstas išsipletęs ir spaudžia. Paskui baisiai sutino kojos, pradejo mažėti baltymų kiekis kraujyje, del to sulašino tokio brangaus dalykelio kaip ibumetinas, 100 g jo išgauti reikia apie 10 donorų kraujo. Na taip ir kankinausi pora savaičių zuikio miegu ir skausmais. Beveik kasdieniniai kraujo,šlapimo, ultragarso, Doplerio,CTG (vaikučių širdelių kardiogramos) tyrimai. Su gydytoju suplanavom rugpjūčo 14 d. daryti operaciją (nes sueis 38 sav. kada leliukams nekyla jokiu pavojų ateiti į šį pasaulį), bet 10 d. iš pačio ryto pasirodė, kad kraujo spaudimas 150, nors visada būdavo stabilus - 120-60. Staigiai buvau ruošiama operacijai, iškilo pavojus vaikiukams ir man...
Per valandą buvau paruošta operuoti ir gulejau po lempomis apraizgyta šlangutėmis, kateteriais, deguonimi, nuskausminta (nuo pusės) ir labai labai susijaudinusi... Aplink mačiau vis daugiau ir daugiau žaliai apsirengusių dėdžių ir tetų, turbūt kokie 7 gydytojai ir seselės buvo.
Viskas prasidėjo...laukiu...kažką krapšto...skausmo jokio... tempimas pilvo srityje ir girdžiu...
„Pirmas dvynys 9.51 val. Lytis- vyriška“.
Po kelių akimirkų girdžiu...
„Antras – 9.52 val. Lytis – vyriška.
Išgirdau verksmą.... neapsakomas jausmas....turbūt pirmąkart gyvenime buvau taip susijaudinusi...ašaros akyse...
Prinešė pasveikinti vaikučius, pabučiavau vieną į kaktytę ir kitą (o gal tą patį davė du kartus), nes girdėjau tik vieno verksmą, anesteziologui beveik pasisekė nukreipti mano dėmesį, kažką pasakojo. Vyras laukė koridoriuje, paskui pasakojo, kad gydytoja susivyniojus vieną mūsų meškiuką bėgte išbėgo į reanimaciją, buvo spalvą pakeitęs ir dar ten kažkas, nenoriu net atsiminti...(dabar net bėga šiurpukuliukai per nugarą). Antrajam meškiukui viskas buvo gerai,jį išvežė su vežimėliu, vyrui leido nufotografuoti. (Nors pirmojo irgi foto padarė,bet gavo velnių už tai).
Mane perkėlė į intensyviosios priežiūros skyrių, pragulėjau ten dvi paras, nors jei viskas normaliai tai išveža pas vaikučius po pusdienio ar paros. Pasirodo, kadangi dvynukų operacija truko ilgiau, daugiau nukraujavau, o ir šiaip hemoglobinas buvo mažas, todėl perpylė kraują. Situacija pagerėjo, bet kraujospūdis šokinėjo tai 140-110, tai 160- 90... vienu žodžiu lašino ką tik turėjo, badė kur tik galejo

Tada nejuokinga buvo...

Mano mintys tik apie leliukus...vyras nubėga, nufotografuoja, atnesa, apsiverkiu is laimės ir skausmo kad jie ne su manim. Man net nevežė maitinti...

Pagaliau parvežė mane į skyrių prie leliukų dar visą silpną, paprašėm kad atvežtų nors vieną meškutį. Atvežė didįjį, pasidžiaugiau, o kitą rytą šiaip taip pakilau iš lovos, nušliaužiau pas savo mažąjį, kuris dar tebebuvo inkubatoriuje...Po paros išėmė ir mažąjį mano. Savaitę ligoninėje mokiausi prižiūrėti ir džiaugiausi savo dviem STEBUKLIUKAIS. Iš tikrųju čia mano gyvenime patys didžiausi STEBUKLAI...

Taigi, taip 3 sav. streso,skausmo,nevilties,ašarų............................................

Bet dabar viskas stojasi į savo vežias, svarbiausia, kad leliukai sveiki (tfu tfu tfu), gražūs, ir mes visi labai labai laimingi

Sėkmės jums visiems

Džiugu džiugu džiugu . Su dviguba laime

LAIMIENE, kokia jaudinanti istorija,vos neapsiblioviau,faina buvo skaityti tikiuosi tavo suneliai auga tvirti ir stiprus

Sveikinu su dviguba laime

Saunuole laimiene!!! Grazi istorija

labai graži istorija sėkmės jums

Stiprybes ir sveikatos linkiu Mamytei .

šaunuoilė mamytė tiek ištvėrusi . sveikinu sulaukusi dvigubos laimės . o vyras mano nusiminė pamatęs jūsų berniukų vardus - dar iki man pastojant su dukryte vyras sakė, kad jei būtų dvyniai bernai būtų Kajus ir Nojus

Labai grazi istorija Asaroju skaitydama Aukit diduciai ir sveikuciai

va vyrui


visoms aciu uz pagyras ir palinkejimus