Penktadienis, spalio 17d.
Viskas prasidejo dar labai senai, dar 2008 m. sausio 11d. Tadien, kai tu buvai pradėtas mamytė švetė savo 26 - ąjį gimtadieni. Dabar, kai tu taip saldžiai miegi savo lovelėje, aš suprantu, kad tai tu ir buvai didžiausia gimtadienio dovana, kokią tik mamytė galėjo įsivaizduoti...
Taigi, neilgai trukus, pradėjau įtarti, kad tu jau gyveni po mano širdele. Nusipirkau 2 nėštumo testukus. Sausio 31 rytą sužinojome, kad turėsime tave. Buvo daug jausmų. Juk žinojome, kad kažkada tu ateisi, bet kad taip greitai, netikėtai Mamytė darbą keisti planavo, kad gautų didesnes pajamas Dar ir diplomą šį pavasarį gintis reikia Juk ir savo namučių kol kas dar neturime O TAU juk norėjosi duoti viską kas geriausia
Tačiau greitai nerimą pakeitė begalinis džiaugsmas. Žinojome, kad TU pasirinkai mus būti savo tėveliais, žinojome, kad TU nusprendei, kad būtent dabar tau reikia ateiti į šį pasaulį! Prasidėjo didysis laukimas...
Užsiregistravom pas gydytoją, įsirašėme į nėščiųjų įskaitą. Na ir nuo pat 5 savaitėlės pradėjo mamytę pykinti Buvo labai negera... Net ligoninėje gulėjome... O juk ir dirbti ir mokytis reikėjo... Padėjo tėvelis: kasryt mamytei pusryčius nešdavo į lovą, nesvarbu, kad neužilgo jie būdavo paaukojami Dievams. Na bet nieko, mes stiprūs, mes viską ištvėrėme, juk žinojome, kad labai mylime ir labai labai tavęs laukiame. Tau buvo 17 savaičių ir viena dienelė, t.y. balandžio 24 diena, kai pirmą kartą pakutenai mamytę iš vidaus. Jausmas neapsakomas! Kaip drugeliai skraidytų po pilvą! Nepakartojamas jausmas! Pirmą kartą abu su tėveliu pamatėme tavo mažytes rankytes ir kojytes gegužės 9 dieną. Tau buvo 19 savaičių ir 2 dienos. Echoskopas parodė, kad augi sveikas ir drūtas. Tik tėveliai buvo abu tokie susijaudinę, kad pamiršo gydytojos paklausti: kas tu? Sūnelis ar dukrytė? Nors tiesą pasakius nelabai svarbu... Mylėsim ir sūnelį ir dukrytę. Kai tau buvo 21 savaitė ir 2 dienos (gegužės 23d.) pirmą kartą mamytė pajautė nebe drugelius o tikrą bumsiuką! Valio! Gaila, kad tėčiai negali šito jausmo patirti. Nuo šiol šie bumsiukai vis dažnėjo ir stiprėjo. Džiugino mamytę ir tėvelį - reiškia viskas tau gerai, tu gyveni. Į antrąjį pasimatymą, deja, tėvelis negalėjo ateiti. Šį kartą mamytės smalsumas nugalėjo paklausiau kas tu. Gydytoja pasakė, kad tu judrus vaikinas. Nors mamytė buvo sapnavusi mergaitę Gabiją, nuo šiol jau žinojo tu mūsų pipiras, vaikinas, sūnelis, mylimukas, širdukas ir t.t. Pradėjome galvoti apie vardą. Daug variantų apsvarstyta. Mamytei patiko Kristupas, Kristijonas. Tėveliui kiti: Kajus, Egidijus. Visą nėštumą mamytė skaitė tėveliams skirtus žurnalus. Viename iš jų perskaičiau: Aistis. Hm... Gal ir nieko... Visai nieko!!! Na svarbiausia, kad tėveliui patiktų, juk nuomonės prieš tai visiškai nesutapo! Visą dieną laukėm tėvelio grįžtančio iš darbo. Bingo! Tėveliui patiko!!! Bet visdėlto nusprendėme neužsiciklinti. Sakėm lauksim tavo gimimo dienos. Gal tu atsineši kokį vardą? O gal Aistis tau visai netiks.... Žodžiu laukėm. Birželio 1dieną, tėvelių dieną tu pirmą kartą pradžiuginai būsimą tėtį savo spyriu. Tėvelis glostė pilvuką ir staiga: bum! Mūsų santūrusis tėtis nusišypsojo
Pilvelis vis augo ir augo... Būdamas pilvelyje mamytę paskatinai dar šiemet apsiginti diplomą, nenusikelti sekantiems metams, nors pykinimai vis dar nesiliovė... Taip mamytė su unitazu ir pradraugavo: visus 7 mėnesius, kol neišėjom užtarnautų atostogų. Va tada prasidėjo tikros atostogos!!! Miegojom kiek norėjom, valgėm daug vaisių ir daržovių, lankėm baseiną, kursus tėveliams ir dar daug visokios veiklos. Ir vis su nekatrumu laukėm, laukėm, laukėm...
Pagal pirmajį echoskopą tu pasaulį turėjai išvysti spalio 1d. Bet mamytė žinojo: čia gimtadienio dovanėlė, todėl į pasaulį tu pasibelsi spalio 3 d. Pilvas jau buvo laaaabai didelis. Ir kraitelis sukrautas ir lovelė paruošta, taip norėjosi, kad kas joje jau gulėtų...
Spalio 2d. vakare prasidėjo sarėmiai: nereguliarūs, neskaudūs, bet sarėmiai. Kas 10 minučių, vėliau kas 5 minutes, dar vėliau vėl kas 10 min. Abu su tėveliu manėm: JAU. Dušas, dar kartą patikrinama: ar tikrai viskas sudėta ko prireiks gimdymo namuose. Na dar prigulkim. Prigulėm. Užmigom. Ložnaja trivoga. Išmiegojom iki ryto. Tačiau labai neramiai. Vėl eilinį kartą lakstymai į WC. Tėvelis išėjo į darbą. Sugalvojau dar pasnausti, juk naktelė ne iš ramiųjų buvo. Pabudau. Buvo 15 valanda. Atsikėliau eilinį kartą minti takelio iki WC. Tik pliukšt! Vandenys!!! Na dabar tai tikrai: JAAAAU! Skambutis tėčiui. Tėtis uždusęs grįžo namo. Ar tikrai jau? Tikrai! Šviečia saulutė. Spalio 3d. Puiki diena susitikti su savo mažuliuku. Pagaliau mes tave pamatysim. Juk laukėm to ištisus 9 mėnesius!
16 val mes jau Klaipėdos gimdymo namų priėmimo skyriuje. Atliekamos visos reikalingos procedūros. Einam į gimdyklą. Girdim vieną moterį šaukiančią ne savo balsu. Net pagaugai nueina kūnu. Buvom apsisprendę: norim gimti natūraliai. Be epidūrinės nejautros. Verdiktas: kaklelis atsivėręs 2 cm... Mažai... O ir vandenys žali buvo... Laukiam. Sarėmiai stiprėja. Pasitariam su tėveliu, vis dėl to paprašom epidūrinės nejautros. Per 4 val kaklelis prasiveria tik 1 cm. Skatinamieji. Tuo momentu nustojau save graužti dėl epidūro. Buvau prisikaičius visokių nuomonių, nenorėjau mažiukui pakenkti, bet... tuo metu nusiraminau: juk sarėmiai dabar būtų itin skaudūs, juk skatina veiklą. Akušerė rekomenduoja pasnausti. Nors ir gimdykla moderni ir jauki, ir tėveliui fotelis patogus: abu žinom, kad neužmigsim. Per daug emocijų. Praeina dar 4 valandos. Puiku: kaklelis visiškai atsivėrė. Nebeleidžia nuskausminamųjų. Laukiam sarėmių ir stangų. Skauda. Kuo toliau tuo labiau. Labai skauda. Pradėjo pykinti, vėl teko prisiminti jausmą kai pusryčiai būdavo aukojami "Dievams". Bet žinau: tuoj, tuoj pamatysiu savo mažiuką. Neramu, kad vis dar nejaučiu dešiniosios pusės. Gydytoja vis klausia: ar nenoriu dar stumti. Na ne, labai skauda, bet stangų dar nėra. Jau labai labai skauda. O stangų dar nėra. Gydytoja bando ranka pakoreguoti mažylio galvutę. Lyg ir atsirando noras stumti. Bet labai nežymus. Bandom stumti. Kol sarėmis mažiukas juda teisinga linkme, kai tik jis baigiasi mažylis traukiasi atgal. Na mažiuk. Pirmyn. Kas yra? Dar nori pabūti mamytės pilvelyje? Na... na... kodėl bėgi atgal? Klausiu gydytojos: kas? Verdiktas: cezaris. Ašaros byra... Nenoriu. Norėjau natūraliai. Vėl gaunu dozę... Važiuoju su visa karieta į operacinę. Jau nebeskauda. Jaučiu kaip tepa jodu. Anesteziologė glosto galvą. Viskas bus gerai. Neužilgo išgirstu: vee veee veee... 1,54 min. Sūnus. 3,750 kg, 54 cm. Saboniukas pagalvoju. Gaila, kad nedavė priglausti prie krūtinės. Prinešė tik trumpam suvystytą kaip kokoniuką. Kaktytė apibrozdinta. Matyt apsidaužė į mamytės kaulus bandydamas ateiti į šį pasaulį. Klausiu ar viskas gerai? Viskas gerai. 9 9 pagal Apgar. 3 nakties su karieta atvysktu į tėvelio jau paruoštą šeimyninę palatą. Mažiukas atskirai. Su kitais naujagimiais. Noriu, kad atneštų. Akušerytė sako: pailsėkit gi, ryte atneš... Dar dozė nuskausminamųjų. Bandau pasnausti. Neina. Žinau, kad mažiukas kažkur kitur. Ašaros rieda, kad nedavė priglausti, kad negavo pirmojo priešpienio. Atrodė tai taip svarbu!
Šeštadienio 6 ryto... 9 ryto. Nemiegu. Kodėl taip ilgai neatneša mažiuko? Dar dozė. Atvažiavo mano mama, mažiuko močiutė. Bandau keltis ir su ratukais pas mažiuką važiuoti. Juk jam ten mišinius kiša! O pas mane priešpienis upeliais teka! Negaliu, per daug skauda. Neišlipu iš lovos nei su pagalba nei be jos. Vis klausiu kada atneš mažiuką. Juk sakė, kad viskas gerai. Pažada atnešti 12 val. iškart po gydytojos apžiūros. Vis siunčiu tėtį pažiūrėti kaip mažiukas laikosi. Kas kart tėtis vis parneša naujų nuotraukų fotoaparate. Dar labaiu nekantaruju kada atneš pipirą. Išsiunčiam visiems sms, kad mes jau tryse. Daug sveikinimų.
Na štai, pagaliau atnešė mūsų mažių. Dieve, ačiū tau! Koks jis gražutis. Mažutis. Iškart bandau maitinti. Nelabai nori imti krūtį. Gi gavo mišnių iš buteliuko, ten gi daug lengviau buvo, nereikėjo traukti. Išsigąstu, kad mažius nebeims krūties.
Ta diena prabėga kaip pro rūką. Sunku buvo po narkozės, skaudėjo, akys lipte lipo. Labai padėjo mažiuko tėčiukas, močiutė.
Na galvojom, viskas baigėsi, po kelių dienų važiuosim namo. Klydom. Pasigavom kažkokią naguotą raguotą infekciją. Antibiotikai. Tiek man tiek mažiui. Jetau, 3 parų mažuliukui jau antibiotikai!!! Vėl ašaros rieda, o mažiukas šypsosi, kai jam kateterį į rankytę veda. Stebisi akušerytės mūsų mažiaus kantrumu.
Ligoninėje buvom tinginiukai, net pamiršdavom pavalgyti, reikėdavo žadinti. Tačiau vis geriau ir geriau išmokom "imti" krūtį. Džiaugėmės bent tuo, kad mažiukas mamos pieneliu maitinasi. Tik naktelės neramios pilovo diegliukai. Dar ir antibiotikai, aišku, savo prideda. Raminom save sakydami, kad apsigyvenom viešbutyje su 3 kartų maitinimu, nuolatine priežiūra.
Taip ir gyvenom tame viešbutyje 8 paras. Net virkštelė 6 parą nukrito. Kai pasakė, kad abiejų kraujo tyrimai geri ir galim važiuot namučio džiaugsmui nebuvo ribų!
Nors ligoninėje gavom tikriausiai viską kas įmanoma: ir epidūrą, ir narkozę, ir antibiotikus, esam labai laimingi. Mes jau dideli. Rytoj mums jau 2 savaitės, o kažkas tik gimė šiandien. Mamos pieneliu maitinamės kas 2 3 valandas. Jau lyg ir pilveli rečiau skauda. Vis stiprėjam. Beje, pavadinom Aisčiu
