
Gimdymo data buvo numatyta kovo 7 dieną, bet mažylis pasirinko sau labiau patinkančią, pirmą pavasario dieną. Keistas sutapimas, kovo 1 diena buvo mano labai gero vaikystės draugo gimimo diena. Likimas negailestingas...

Gimdyti šiek tiek anksčiau termino buvau nusiteikusi, nes gydytoja buvo mane įspėjusi, kad vaikučio galvutė labai anksti nusileidus ir 40-tos savaitės galiu nesulaukti. Vasario 29 dienos vakarą išlydėjom pas mus viešėjusius svečius, dar pasijuokėm ar nereiks manęs naktį vežti gimdyt, susitvarkėm ir ramiai užmigom. Kovo pirmos ankstų rytą pajutau nubėgusius vandenis. Ir bijojau ir džiaugiausi. Labai laukiau susitikimo su mūsų vaikučiu. Susirinkom daiktus ir išvažiavom gimdyt. Neprisimenu kad visą kelią būtume kažką kalbėję su vyru. Mano viduje tvyrojo ramybė ir smalsumas. Sėdėjau apsiglėbusi pilvą ir retsykiais suniurzgėdavau per skausmingesnį sąrėmį





Išgyventi laiką iki lūpytės operacijos buvo nelengva. Negalėjau dainuoti lopšinių, negalėjau vartyti žurnalų su mažų vaikučių nuotraukomis, nenorėjau priimti lankytojų. Bet su kiekviena diena darėsi lengviau. Negalėjau nesidžiaugti vaikučiu, juk jis mano. Aš džiaugiuosi kad būtent į mūsų šeimą atėjo Domantukas, kad ieškodamas tėvelių jis nepaklydo ir pasirinko mus. Mums jis išskirtinis ir ypatingas vaikas. Operacija jau praeity. Domantas auga ir džiugina vis naujais savo pasiekimais. Turbūt kiekviena mama žino tą jausmą, kai kas dieną meilė vaikučiui vis auga, dėl niekučių, dėl mažų rankyčių apkabinimo

