Viskas prasidėjo nuo to, kad su MB jau buvom apie 3 metus kartu. Jau visai greit turėjom įsirenginėti savą kampą. Niekada nealpėjau dėl vaikų. Nusprendėm, kad vis gi laikas. Tiksliau nusprendžiau aš, nes vyras nuo pat pirmos minutės, kai ėmėm būti kartu, jau norėjo vaikiukų.
Vasara. Rugpjūčio 18d. jau turėtų prasidėti mmm, tačiau jų nėra ir tik nežmoniškas skausmas riečia. Toliau seka viskas iš eilės-testai: teigiamas, antras-neigiamas, ir vėl teigiamas. Aš tebesiraitau iš skausmo; vizitas pas gyd. mano gyd. nėra-papuolu pas kitą, ji tiesiai šviesiai paprašo sumokėti jai į kišenę, už echoskopiją. Pagaliau ekrane pamatau savo pinigėlį. Tvirtinasi gimdoje, apie 3-4 savaites. Gaunu vaistukų. Bijau gerti, tad išgeriu tik 1,5 tabletes. Paskambinu vyrui-pranešu. Ir sumišimas, ir džiaugsmas, viskas vienu metu. Nėštumas nei lengvas, nei sunkus. Truputį gulėjau ligoninėj, bet toliau apsieidavom tik skubiais apsilankymais pas gyd. Pilvukas ne itin didelis. Giminės sako, kad man tik ir būt nėščiai
Gimdymo data buvo nustatyta 2007 balandžio 24 dieną. Kovo 24d. mes jau savuose namučiuose, pagaliau persikraustėm. Pastatom lovytę, susirenku daiktus, į ne vieną krepšį, niekaip man netilpo
. Išaušta gražus balandžio 14d. rytas. Šeštadienis. Už lango saulėta, nė vieno debesiuko. Pabundam abu apie 8val. ryto. Man maudžia pilvuką, susirangau ant sofos įsisupusi į chalatą. Vyras apie 9 valandą pagaliau išsiruošia į darbą ir atsistojęs jau prie durų, iškelia rankas ir sako:Viršininke, šiandien jau gali ateiti pas mus 
. Išvažiuoja. Aš darausi arbatos, skauda ir toliau pilvuką. Einu prie kompiuterio stalo, kažko lenkiuosi prie apatinio stalčiaus ir staiga šliūkšt!!! Taip ir likau nustėrusi stovėti šilto balkšvo vandenėlio baloje. Pamaniau, kad tai turbūt vaisiaus vandenys. Aš puolu skambint mamai, žinau, kad jai visada namie nubėgdavo vandenys. Ji neatsiliepia 
, irgi dirba. O juk ji nežino, kad man labai svarbu paklausti. Po truputį žiūrinėju ar viską susidėjau. Paskambinu vyrui. MB iš darbo parlekia labai greitai ir mane skubina skambint akušerei su kuria buvom susitarę. Paskambinu, jai kaip tik baigiasi pamaina, bet liepia atvažiuoti. Vyras ir vėl mane skubina, o aš nelabai noriu skubėti. Galiausiai daiktai jau mašinoje, mes važiuojam. Nuvykstam į ligoninę, priimamasis. Ateina akušerė ir sako, kad tikrai vandenys bus nubėgę, nes pilvukas ne be toks (mes prieš savaitę buvom susitikę). Tada pro duris įžengia toks jaunas daktarėlis. Sužinau, kad jis priims mano gimdymą. Man pasako, kad skatins gimdymą, nes vandenukas jau nubėgęs. Toliau seka visos procedūros, kaip ir visoms. Galiausiai mus su vyru nuveda į gimdyklą. Atsidarymas gal tik 2cm. O man skauda nežmoniškai.Gimdykla didelė, langai į stadioną. Visą dieną danguje nė vieno debesėlio, saulė tokia graži
. Išvažiuojant pastebėjau, kad berželiai dar stovėjo pliki ir savo liaunom šakelėm man mojavo. Man taip skaudėjo nuo pat pradžios. Atsidarinėti kaklelis neskubėjo, akušerė ir taip jau buvo po savo pamainos pavargusi, bet liko su mumis. Vis užeidavo pasižiūrėti. Aš buvau prisiskaičiusi įvairių istorijų ir nusiteikusi kęsti didžiausius skausmus, bet taip kaip skaudėjo, prasilenkė su mano sveiku protu ir aš sunkiai ištvėriau 
. Atėjo anesteziologė, suleido epidūrą. Tik pajusdavau, kaip šilta srovelė nuvilnydavo mano stuburu.. Skausmas apmalšdavo kokiam pusvalandžiui, po to vėl tas pats. Po epidūro gimdymo veikla vėl sulėtėjo. Gavau dozę skatinamųjų jau į veną, po to dar vieną. Aš vaikščiojau ramstydama sienas. Nebuvo nieko panašaus sėdėjom su vyru ir kikenom, laidėm juokus ir pan. MB vis perbalęs išeidavo parūkyt ir išgerti kavos. Širdutės tonų tikrinimus, keitė liepimas šokinėti ant kamuolio. Po dar vienos dozės į veną paprastų nuskausminamųjų ("epidūro" jau nebegalėjo leisti) stojausi nuo stalo ir kaip šiandien prisimenu, stoju, o kojos visai nelaiko. Gerai, kad šalia stovėjo brangiausiasis, spėjo sučiupti mane. O man galva sukasi 
, lyg iš tolių girdžiu vėl liepimą šokinėti ant kamuolio, nes taip greičiau atsidarys kaklelis ir įsistatys mažiuko galvytė. Vyras mane prilaikė ir ant kamuolio, ir vaikštant. Aš ne viską prisimenu 
. Net nežinau, kuri valanda buvo, kai galiausiai atsidarė kaklelis. Ėmė ruoštis ir mane ruošti gimdymui. Aš sunkiai suvokiau kas darosi su manim. Tik girdžiu, kad niekaip neįsistato galvytė. Jau ėmė nerimauti visi, daktarėlis, akušerė, anesteziologė su padėjėja, neonatologė. Visiškai išnyko laiko pojūtis lyg būčiau kažkokioje beribėje beformėje erdvėje, kur nėra valandų, minučių, sekundžių.. Už lango jau senokai tamsu. Iš kažkur girdžiu liepimą stumti. Bandau. Tiek kartų mokiausi, kaip reikia taisyklingai stumti, kaip kvėpuoti-viskas lyg ranka nubraukta, man sako stumk, o ne į žandus pūsk!!! O aš žinau, kaip reikia stumti, bet kūnas neklauso. Aš stengiuosi, aš tikrai labai stengiuosi. Vėl tas pats pojūtis, kad nesuprantu, nei kas aš, nei kur.. Man vis sako, stumk, palauk, stumk, prakvėpuok.. O aš tik bejėgiškai nustoju kvėpuoti. Man taip lengviau
. Nuolat išsiveržia aimana, kad aš daugiau negaliu. Vėl griežtas balsas, kad aš privalau kvėpuoti, nes vaikiukui trūksta deguonies! Tik tai mane šiek tiek pažadina. Suvaitoju gana tyliai: Dieve padėk man . Daktarėlis atneša man ant kaktos sušlapintą rankšluostį, o vyrui pasiūlo išeiti truputį į gryną orą. Matyt jau išties buvo nebepanašus į save. Nežinau, kiek laiko MB nėra šalia. Grįžta. Galiausiai užgimsta mažylis. Tik spėju pamatyti, kaip jis toks mėlynas visas, beveik net juodas, mažiukas. Akušerė žaibo greitumu jį perduoda neonatologei su padėjėja. Mažylis tyli. Keistas jausmas, jis neverkia.. Aš tik paklausiu ar kas negerai? Po kiek laiko užgirstu kniurzėjimą, o vėliau ir verkimą. Vėl išgirstu, kaip vaikų gydytoja liepia MB kalbint mažylį. Vyras stovėjo šalia mano galvos, jis viską matė. Mums gimė sūnutis. Buvo įvertintas 8/9 pagal Abgar, nes virkštelė buvo tampriai apsivijusi mažylio kakliuką. Tai dėl to niekaip neįsistatė galvytė, tai dėl to stūmiau labai ilgai. Buvo dar ir kitų priežasčių, bet viskas gerai baigėsi. Tik po kelių minučių, kai vaikinuką atgaivino, buvo apsižiūrėta, kad neužrašytas laikas, kada gimė
Bendru baltų chalatų sutarimu, buvo užrašyta, kad gimė 19 val. 12min. Vėliau mane gramdė, nes buvo likęs placentos gabalėlis, siuvo, nes gimdant teko kirpti, bet tai jau man neberūpėjo, man jau nebeskaudėjo. Aš nieko nejaučiau.Mūsų vaikiuką prie manęs atnešė jau kai jis buvo suvystytas į tokį nublukusį pleduką, matėsi tik galvytė. Benešant dar nunešė iki kriauklės nuplauti galvytės. Įsisvaizduokit, pasuku galvą, o ten plauna su ūkišku muilu mano mažiuko plaukiukus
. Dar spėjau pagalvoti, kad jie ten taip drąsiai, nesibaimindami elgiasi su juo. Ir štai tik tada iš arti aš pirmą kartą pamačiau mažulytę galvytę, stipriai užmerktas užtinusias akutes, pačią mieliausią surauktą nosytę ir rausvas lūpytes. Gimstant mažiukui buvo labai deformuota galvytė, bet labai greit viskas stojo į savo vietas. Mane dar ant gimdymo stalo pamokė kaip reikia maitinti. Jokio pienuko, vos keli gelsvo priešpienio lašeliai, o aš dar ir dabar nesuprantu iš kur pas ką tik gimusį vaikelį yra tiek jėgos žįsti 
. Šito jausmo tai tikrai niekada nepamiršiu. Justinai - Tu mūsų saulė, Tu mūsų gyvsidabris, Tu mūsų pikčiurna, Tu mūsų zyzliukas, bet TU MŪSŲ. Aš dar ir dabar kartais pavydžiu tavo tėveliui dėmesio Tau, bet aš jį suprantu..
