Mūsų dukrytei jau buvo beveik 2,5 metų, kai užsimaniau vėl supuoti mažą kūdikėlį. Vyras neprieštaravo, nors jaučiau, gal dar būtų kokius metelius palaukęs... Todėl palikome viską Dievuliui ar likimui spręsti. Kaip pirmą syk, taip ir dabar, neskaičiavome dienų, nešnekėjome apie tai, tiesiog nebyliai sutarėm: jeigu natūraliai gausis, tada ir džiaugsimės. Ir vieną dieną pajutau, tiesiog supratau, kad nešioju dar vieną gyvybę po širdimi. Jai tada buvo 2 savaitės. Tyliai išlaukiau dar dvi, o tada jau galėjau pasitikėti ir nėštumo testu. Už savaitės bus Valentino diena, o dar po keletos dienelių mano gimtadienis su 30 žvakučių , ir mūsų trečios vestuvių metinės. Turiu išlaikyti paslaptį. O taip sunku... Bet jau nusprendžiau, kad tai ir bus dovana mano vyrui.
Vasario 14-ąją dukrytė įteikė tėčiui dovanėlę, kurią išvydęs jis ilgai ilgai tylėjo. Aš jį gerai pažystu. Pirmoji reakcija į netikėtą žinią pas jį visada neigiama. Nors naujiena ir pati geriausia. Todėl neskubindama ir nereikalaudama pompastikų sukiojausi sau virtuvėje, kol jis apsipras. O tada jis priėjo ir mane apkabino... ir sakė neturįs žodžių... kaip padėkoti... už dovaną...
Nėščia jaučiuosi pakylėta. Netgi pranašesnė už visas ir visus, kurie nėra tokioje padėtyje
. Tai laikas, kai kiekvieną dieną sau atrodau graži. Kai noriu, kad visi aplink matytų, kas su manimi vyksta. Kai galėčiau visam pasauliui pasakoti, kad savyje nešioju kūdikį. Galbūt dėl to ir dabar jaučiu silpnybę besilaukiančioms moterims, - jei galėčiau, sužinočiau iki smulkmenų apie jų savijautą, lūkesčius ir kartu su jomis džiaugčiausi... Taigi, toks buvo ir šis mano nėštumas - lengvas it pūkas. Tiesa, priaugau 13 kg. Bet iš nugaros tik mano krypuojanti eisena parodydavo, kad laukiuosi. Visi kilogramai užaugo ant pilvo
. Ak, teisybė, buvo ir nerimo savaitė, kai užpuolė herpesas. Teko net genetikos centre lankytis. Tačiau gydytojai nepamatė nieko bauginančio. Be to, visą vasarą kankino neramių kojų sindromas. Vis tiek tai buvo nuostabus laikotarpis.Dukrelę jau nuo pat pradžių pratinome prie broliuko. Ji žinojo, kad jis gyvena mamos pilvelyje, ir kad daktariukas jį išims, kai ateis ruduo. O tiksliau ir vėl tos sutampančios datos per mano vyro gimtadienį... su 30 žvakučių! Duktė iš anksto išsireikalavo, kad pasiimtume ją kartu ligoninę. Ji lauks koridoriuje ilgai, kiek tik reikės. Dėl šventos ramybės pažadėjau. Na, bet kas gi važiuoja gimdyti su vyresniais vaikais
Atėjo vasara, išėjau į dekretą. Rudeniop savo vis dar mažąją pradėjau pratinti prie darželio, kad jai nebūtų labai nuobodu namie su pervargusia mama ir rėkiančiu broliuku. Juk viską lyginom su pirmuoju savo patyrimu. Nėštumai panašūs. Vadinasi ir gimdymas bus panašus: pagimdysiu po termino, nebus jokių parengiamųjų ir tikrųjų sąrėmių ar nubėgusių vandenų. Vyras sudalyvaus gimdyme nuo-iki. Įamžinsime pirmuosius sūnelio gyvenimo momentus, kad ir jam būtų tokie pat atsiminimai, kaip ir dukrelei. O didžiausias išbandymas bus ištverti pirmus tris mėnesius po gimdymo . Taigi, labai neskubėjau krautis krepšių. Tuo labiau, kad visi kūdikiški rūbeliai buvo išvežti už 150 km. Tiesiog kažkurią dieną susiruošime ir nuvyksime jų pasiimti.
Ką gi, pagaliau ir 38 savaitė prasidėjo. Ryt vakare laukia apsilankymas pas ginekologę. Ir štai netikėta liūdna žinia. Po ilgos ligos mirė vyro giminaitė. Norėtume nuvykti atsisveikinti ir mes, nors kelionė 100 km ir atgal. Suplanavom, kad vyro tėvai išvyksta ryte, o mes bent trumpam atlėksime po mano vizito į polikliniką. Deja, anytos mašina stebuklingai neužsivedė tą rytą. Ką gi, paskolinom savąją. Mes jau nebenuvyksime, be to ir MB kažkoks apsirgęs, su temperatūra Ai, paliksiu juos abu namie, o į polikliniką nuvažiuosiu paprastu autobusu (tik 3 stotelės). Visi labai ramūs, kad aš pagaliau nevairuoju Kažkaip nepaskaičiavau laiko, teko 20 metrų pabėgėti iki to autobuso. Bet nieko, jaučiuosi net nepavargusi.
Naktį vyras išsikraustė miegoti į svetainę, bijodamas mane užkrėsti. Bet gal dėl to taip nesimiega ir man? O ir mažylis pilve kaip niekad aktyvus! Šiaip tai nesulauksi iš jo nė judesėlio, kiekvieną dieną vos suskaičiuodavau reikiamą jų kiekį. O dabar, vidury nakties, toks aktyvumas, ir dar taip pilvą suskausta nuo jo vartymosi. Mano akys stačios. Priešais šviečiantis laikrodžio ciferblatas. Ir staiga suprantu, kad tie judesiai kartojasi pastoviai kas 10 minučių. Siaubas, nebeprisimenu, kas kiek turi kartotis, kad reiktų vykti į ligoninę. Juk dabar 4 ryto. Dukters neturime kam palikti (seneliai laidotuvėse), vyras su 38 temperatūros kitam kambary. Tyliai pasiimu į lovą loptopą ir bandau internete atrasti tas minutes. Ech, nesiseka. Greičiausiai vis tik tai paruošiamieji arba jau tikrieji sąrėmiai. Po valandos jau esu įsitikinusi. Tačiau pasirodo juos labai lengva iškęsti stovimoje padėtyje (pirmąjį gimdymą visus sąrėmius pragulėjau). Imu netgi tuo mėgautis. Kraunuosi krepšį, lyginuosi tuos kelis kūdikio rūbelius, kurie buvo pas mane namie, susiskambinu su drauge dėl dukters atvežimo. 5,30 pažadinu vyrą ir aišku kažkurį momentą jis yra šoko būsenoje. Tada prikeliam dukrelę ir 6,30 jau sėdime vyro darbo mašinoje. Sąrėmiai kartojasi kas 7 min. Nusprendžiame pirmiausia važiuoti į gimdymo namus, mane priduoti, o tada jau vyras draugei nuveš dukrą ir atlėks pas mane gimdyti. Dukrelės noras išsipildė! Ji atvažiavo gimdyti broliuko kartu
. 7,00 aš jau priėmime. Sesutė paklauso vaisiaus širdutės ir dar paklausia tikrai norite gimdyti?. O galiu negimdyti?... Mane siunčia į gimdyklą kaklelio apžiūrai, o mano šeimyna ramiai išvyksta, nes be 5 valandų gi čia niekas nesibaigs, atvažiuosiu po valandos - MB žodžiai.7,30 gydytoja pasiguldo patikrinti kaklelį, ir kaip man dabar atrodo, rankos daugiau nebeištraukia. Kūdikis kažkokiu būdu lenkiasi ar verčiasi atgal, dėl ko reikia laikyti jo galvelę ranka. Tik prakerpa vandenų pūslę ir apraizgo mane visais įmanomais prietaisais. Gydytoja, man labai skausmingi sąrėmiai, noriu juos iškęst stovėdama. Tu jau stumk šitie žodžiai mane išgąsdino. Sugraibiau telefoną, bet vyrui paskambint nesugebėjau. Kaip gi aš be jo... Kaip gi jis nepamatys savo vaikelio gimimo...
Buvo taip sunku fiziškai iškęsti ne sąrėmius ar stūmimą, o išlaikyti tokią varlės pozą, kokios reikalavo gydytoja. Supratau, kad to reikia dėl vaikelio neteisingos padėties, bet rodėsi klubai išsisuks... iš to skausmo beveik pasidaviau ir tiesiog nurimau. Tik gydytojos žodžiai uždudinsi savo kūdikį, stumk kiek gali mane išbudino. 7,55 jau glaudžiau prie krūtinės savo sūnų. Jausmas, kai vaikelis užgimsta, antrą syk nebuvo toks įspūdingas, tačiau lygiai toks pats svaigus ir palaimingas.
Kažkas iš personalo pažinojo mano anytą. Paskambino. Taigi, ji pirmoji sužinojo apie anūką. MB per skubėjimą nuvedęs dukrelę draugei, paliko mobilų mašinoje. Apie tai, kad tapo tėčiu, sužinojo ne iš manęs, o iš savo mamos smsu. Atskubėjęs į gimdyklą buvo šiek tiek liūdnas: nesitikėjo nespėsiąs į savo kūdikio gimimą. Bet vis tiek laimingas.
Dabar pamąstau, kaip būtų buvę, jei vakare būtume išvykę. Geriausiu atveju tektų gimdyti svetimame mieste be savo daiktų, o blogiausiu greitkelyje Vilnius Kaunas
Pasakojo, kad per laidotuves dauguma šypsojosi. Žmonės išeina, į jų vietą ateina kiti. Tikiu šia teorija. Juolab, kad mano pirmagimės gimimo diena taip pat sutapo su vieno brangaus, nors neartimo žmogaus išėjimu.
Na, o džiugiai pabaigai neišsipildė mano pirmų trijų mėnesių baimė. Sūnelio nekankino pilvo diegliukai, nebuvo problemų su miegeliu ar valgymu. Gal dėl to man jau dabar atrodo, kad laisvai pasiryžčiau ir trečiam
O mano audringosios dukrelės gimimas aprašytas čia
