Pastojau dar studijuodama( netyčiukas). Buvau kaip ir lengvam šoke- ką pasakys tėvai, kaip sureaguos vyras( dar tada tik draugavom, gyvenau pas tėvus). Kūdikėlis pakoregavo mūsų planus- puolėm ieškotis butuko. Mama kažkaip kreivai žiūrėjo i mūsų planą gyventi kartu- kur taip skubėti? Prieš išsikraustant susirinkom visi prie stalo, atsigėrėm šampano, atsibučiavom ir palikau tėvų namus( ojjj kaip kartais sunkiais momentais norėdavosi grįžti pas mamą- kai gyveni kartu, to neįvertini). Apie nėštumą nusprendžiau nutylėti, kad nesupanikuotų, jog nebaigsiu mokslų
Jaučiausi kuo puikiausiai. Galiausiai mano nėštumą pastebėjo kolegijos direktorė. Pasveikino. Tiesą pasakius mane labai nustebino- gerą akį turi, pagalvojau. Pašnekėjom, susitariau, kad jokių akademinių neimsiu ir ketvirtą kursą kaip nors pabaigsiu.
Galiausiai pasakiau ir mamai. Reikėjo matyti ją- pradėjo blaškytis, uždavinėti man begalės klausimų, o svarbiausia buvo, kaip reiks tėčiui pasakyti. Šiaip su tėčiu neturim ypatingai artimų santykių- labai jau jo bijojom su broliu
Vargšelė visą naktį nemiegojo- naujiena išmušė iš vėžių. Žinoma, pilvo ilgai nenuslėpsi- taigi, po kurio laiko ir tėvas sužinojo, tai man pradėjo aiškinti, kad mokslų nepabaigsiu, gyvenimą sau susigadinsiu...Ir ką man ten jam aiškinti, jei žinau, kad kaip panorėsiu, taip ir bus 
Nėštumas praėjo palyginti ramiai, gal tik teko deguonies kokteilių pavalgyti, nes oro trūkdavo. Priaugau 11kg. Laikas gimdyti buvo spalio 10d. Mama sako- pakentėk iki 16-tos ir vyrui bus dovana( mano vyras gimęs spalio 16d.). Kur tau- spalio 5 buvo ta ypatinga diena
Mokslų nemečiau, lankiau paskaitas su savo pilvuku
Tą dieną kaip tik buvo mokytojų diena, tai tos paskaitos tokios nerimtos buvo. Per pertraukas šmaikštavau, kad nebus dėstytojos, galėsim lėkt namo( žodžiu mėgėja buvau kabinti makaronus) 
Tiesa, šiek tiek kosčiojau, bet tai buvo lengvas kosuliukas- nieko rimto. Ir per pertrauką užėjo kosulio priepolis. Jaučiu, kad kažkas bėga. Buvo 11.55. Nu va, galvoju, kas dabar bus. Panos supanikavo, pradėjo šaukt viena per kitą, kol galiausiai viena stvėrė mane ir nusitempė į mašiną. Dar spėjau vyrui paskambinti, kad jau prasidėjo...Įpuolėm į priimamąjį. Seselė sako, sėskitės eilutės palauksit. Draugė kai užšaukė- jūs ką, nematot, kad moteris gimdo... Ir ką aš be jos būčiau darius
Tai sutvarkė mane, nuvedė tonusiukų paklausyt, paskui į vonią pagulėt. O aš jau laukiu nesulaukiu, kada maniškis atvažiuos. Labai faina seselė buvo- pamasažavo man strėnas, pakalbėjom, kol galiausiai pasirodė visas išsipustęs, nusiskutęs, išsikvėpinęs būsimasis tėvelis Šaunuolis žinoma, bet tuo momentu man tas jau nelabai rūpėjo... Palatoj nesinorėjo nei vaikščiot nei judėt. Viena minutę krėtė šaltis, kitą- karštis
Galiausiai sugalvojo linksminančiųjų dujų atvežt. Nieko jos ten nepadeda Vyras spaudžia kaukę prie nosies, o aš ją stumiu- oro visai neduoda. Neilgai trukus sugūžėjo gydytoja su sesele, ir 15.55 rankose jau laikiau savo krupiuką. Iki pat pabaigos nežinojom, kas bus, ir kai gydytoja pasakė berniukas- tai nuskambėjo visai ne į temą- laiukiau, kada man visų pirma pasakys, ar vaikas sveikas, nes vaikutis visai nenorėjo verkt. Didelėm akim spoksojo i visus ir nė garso neleido. Neveltui per mokytojų dieną gimė. O jausmas nerealus- laikyti mažą dalelę savęs, jausti, kad nuo šiol esi labai už kažką atsakingas, kad neleisi, jog kas nors jį skriaustų... 
Dar iki siol atsimenu jo didelias akis( žinoma jos ne ką mažesnės dabar)
Visus lankytojus stebėjo ir niekas nežinojo apie ką jis galvoja...Mokslus baigiau, diplominį apsigyniau. Mažasis ištisai miegodavo ir buvo toks ramus vaikutis, kad visiems tokio palinkėčiau
Dabar jam jau 9m. Mokosi labai gerai, skaito labai daug. Mūsų vyresnėlis
Mūsų pasididžiavimas
