Taip buvo ir mums
Labai norėjau mergaitės. Naktimis ją sapnuodavau: sėdi šalia savo vyresniojo broliuko šviesiais garbanotais plaukučiais... Visiems apsiskelbiau, kad turėsiu mergaitę 
Nėštumas buvo šiek tiek sunkesnis nei pirmasis. Visų pirma priaugau šiek tiek daugiau svorio(14kg). Dėl to, žinoma, buvo sunkiau kvėpuoti ir judėti. Apsilankiau pas gydytoją, prirašė leidžiamų vaistų- gliukozės į veną ir neurorubino į raumenis. Tos dešimt dienų, kol leidausi vaistus, buvo kažkokia kančia: venos trūkinėjo, gliukozė pasiskirstydavo po kraują ir pradėdavo taip ranką deginti, kad atsisėdusi kiek tik turėdavau jėgų pūsdavau pūsdavau... O neurorubinas... pirmom dienom iš viso, kol suleisdavo, visa suprakaituodavau, o paskui net atsistoti negalėdavau- būčiau nualpus. Šiaip niekada aš tų adatų nebijodavau, bet nėštumo metu kažkaip sunkiai jas atlaikiau. Ir kad jausčiausi žymiai geriau, nepasakyčiau
Vaikutis vystėsi kuo puikiausiai, vakarais pradėdavo taip vartytis pilvelyje- negalėjau atsistebėti, koks nenuorama. Taip ir vadinau jį- nenuorama, nes lyties dar nežinojau, o raidelė a gale labiau man patiko- lyg ir mergaitei labiau tiktų
Artėjo apsilankymo pas gydytoją diena, kai turėjo daryti man echoskopą. Laukiau su dideliu nekantrumu... Pagaliau aš kabinete. Gydytoja ištepa su žėle pilvuką ir tyrinėja... Klausia, ko laukiat? Sakau, labai mergaitės norėčiau... O ji sako- nu šiaip neįmanoma nepastebėti, jau labai gerai pozuoja, iš visų pusių- turėsit berniuką... Bet patikėkit, kad vienos lyties vaikams geriau augti- lyg bandytų mane paguosti. Bet ar laimingai mamai reikia paguodos- aš laiminga, kad turėsiu dar vieną sūnų
Svarbiausia, kad vaikutis sveikas. Skambinu vyrui ir juokiuosi. O jis sako: jau žinau, bus mergaitė. Nu ne sakau- berniukas. Tai gerai-atkerta- auginsim krepšinio komandą 
Laikas gimdyti nustatytas gruodžio 27d., tik aš tos dienos nesulaukiu... Gruodžio 20-osios naktį apie 2.30 atsibundu nuo noro į tualetą. Atsikeliu iš lovos ir jaučiu, kaip mano kojomis bėga šiltas skystis... Vyras kaip tyčia net miegoti nebuvo nuėjęs- dirbo prie kompiuterio. Įeinu į kambarį ir sakau, man atrodo, reikia jau ruoštis... Visas pasimetė vargšelis, nežino, ko griebtis- puolė į vonią skustis, dabintis, nagų karpytis... O aš bandau nusiprausti- be šansų, laiks nuo laiko vėl vadenukai nubėga. Prisikišau rankšluosčių į kelnes, pasiėmiau vaikučio daiktelius ir išvažiavom. Tiesa, didįjį broliuką palikom namie- parašėm raštelį, kad greitai jis turės broliuką( šiaip jau anksčiau buvom perspėję, kad jei atsikels ir neras mūsų, kad neišsigąstų- vadinasi mes ligoninėj).
Kaip dabar atsimenu, tą dieną buvo labai daug sniego, taip gražu- kaip tikra žiemą...
Jau važiuojant po truputį pradėjau jausti lengvus sąrėmiukus. Vyras vis manęs klausinėjo, ar nebijau. Ne sakau, o ko bijoti- greit jau turėsim dar viena vaikutį.
Privažiavę ligoninę ilgai laukėm, kol mums atidarys. Į duris skambinam neatidaro... Vyras pradėjo lakstyti aplink ir barškinti į langus, galiausiai skambinti. Mes girdim, kad viduj skamba telefonas, bet niekas neprieina... Lauke šalta, aš visa šlapiom kelnėm stoviu- košmaras. Galiausiai matyt atsibudus atėjo seselė ir įleido. Formalumai ir mes palatoj.Palata nutriušus visa, lova vos laikos... Pasiprašiau į vonią. Pirmojo vaikučio susilaukiau per 4 val., tai tikėjausi antrojo susilaukti dar greičiau. Deja, man papuolė tokia nemaloni pamaina. Nežinau, ar žodis turi didelę galią, bet nusprendžiau prie tos pamainos negimdyti... man pasisekė, sulaukiau naujos pamainos. Seselė atėjus į palatą įvertino situacija, sako, kad vaisius truputį ne toj pozicijoj. Parodė kelias pozas, kuriomis turėčiau pagreitinti vaikiuko atėjimą. Sąrėmiai prasidėjo tokie stiprūs, kad pradėjau reikalauti vaistų. Nu, sako, lipk ant kėdės, tuoj pažiūrėsim, ar dar galima tuos vaistus leist. Tik užlipau, prasidėjo stangos. Seselė šaukia :palauk nestumk, tuoj gydytoja pakviesiu... Kaip nestumk, jei neįmanoma sulaikyti
Man sąrėmis, o seselė dar bando vaistus į veną suleist. Aš riečiuos, o jai ranka juda ir niekaip negali tų vaistų suleist... kol galiausiai pavyko. Ne už ilgo pajutau ant krūtinės šiltą verkiantį mažylį- berniuką( 3200g, 53cm). Koks neapsakomas džiaugsmas, kokia palaima Vyras be galo man padėjo, palengvino sūnelio atėjimą. Nors kai mane siuvo, tai jam baisiausia buvo, aš nuo atslūgusios įtampos visa virpėjau ir seselei buvo sunku atlikti tą darbą...
Dabar mano nenuoramai- išdykėliui jau 3 metukai. Labai prie manęs prisirišęs
Ir iš tikrųjų labai išdykęs Bet kai ateina, apsikabina ir išbučiuoja- kas gali būti fainiau Esu labai laiminga mamytė
