Nėštumas ėjosi tikrai lengvai: nė karto nevėmiau, visada visi tyrimai buvo geri, svoris augo labai gerai (t. y. ne per daug). Vieninteliai patirti nepatogumai pradžioje pykinimas, jei nepavalgydavau, ir padidėjęs skrandžio rūgštingumas paskutinį mėnesį. Atostogų išėjau prasidėjus šeštam nėštumo mėnesiui (išnaudojau ir metines atostogas), tad daug ilsėjausi, skaičiau, mezgiau, susitikinėjau su draugėmis, su MB važiuodavom prie ežero ar jūros, į kaimą ir t. t. Na, ir, aišku, kaipgi be SM tapau viena aktyviausių gruodinukių ir labai su visomis susidraugavau.
Gimdymo terminas gruodžio 1 d., o gal net 3 ar 4 d.... Aš užsispyrusi visiems aiškinu, kad anksčiau negimdysiu, nes ir tašė nesukrauta, ir jokių artėjančio gimdymo požymių nėra, nei paruošiamųjų sąrėmių - nieko. Nors gimdymo visai nebebijojau, pasitikėjau savimi ir žinojau, kad viską padarysiu dėl mažiuko kleckiuko.
Lapkričio 19 d., trečiadienis. Kraunuosi tašę, nes ir pačią ėmė nervinti šito darbo atidėliojimas, ir aplinkiniai jau spaudė.
Lapkričio 20 d., ketvirtadienis. Prižiūriu draugės mažiukus, kol ji apsilanko pas gydytoją. Grįžtu pavargusi.
Lapkričio 21 d., penktadienis. Apsilankau pas ginę, bet abi nusprendžiam, kad dar negimdysiu ir pasirodysiu gruodžio 1 d.
Nuvažiuoju į Litexpo parodą, susiperku paskutinius reikalingus daiktus į gimdymo namus... Man dar bando įpiršti kremą nuo strijų. Aiškinu, kad man nereikia, nes neturiu jų, kas labai prajuokina Avento atstovą - juk kai atsiras strijos, bus jau per vėlu.
Tenka paaiškinti, kad už poros savaičių turėčiau gimdyti, tai gal jau nebeatsiras. Įtikinu.Grįžtu namo žiauriai pavargusi na juk paskutinės savaitės jau...
Į svečius užsuka draugas, jie su MB išlenkia po porą butelaičių alaus ir dar išsitraukia butelį brendžio iš baro. Kaip ta bambeklė žmona imu pykti, kad nebegertų, nes "O jei prasidės gimdymas? Girtas vairuosi? Važiuosim taksi, o tu gimdykloje su kvapeliu būsi?", kas labai prajuokina MB, nesgi gimdymas tikrai dar neprasidės (įsitikinęs tuo taip pat kaip ir aš, tik dar labiau).
Lapkričio 22 d., šeštadienis. Naktį pajuntu skausmą, tarsi pilvą raižytų, bet čia turbūt nuo vakarienei suvalgytų bulvių su kefyru. Užmiegu. Suskausta dar, bet vėl kaltinu vakarienę. Užmiegu. Pabundu 9 val. ryto (kadangi šviesu, tai įžiūriu, ką rodo laikrodis) - keistas skausmas, bet nugaroje - matyt, paruošiamieji, bet man neramu. MB dar snaudžia, aš nebe. Skausmas užeina ir praeina, užeina ir praeina. Nusimaudau po dušu, išsiplaunu galvą - gal ir mažiau skauda?.. Pavalgau pusryčius, bet daug nelenda... Viduriuoju - tikrai tas nelemtas kefyras! Palengvėja. Bet vėl skausmas aš vėl į tualetą... Žodžiu, išsikraunu gerai.
Įsijungiu SM, papasakoju, kas man darosi, išgirstu, kad gimdymas prasideda. Nesąmonė, koks dar gimdymas! Aš gi dar į parduotuvę su MB važiuosiu! Dar gruodžio lauksiu!
Nors suremia kartas nuo karto neblogai, tenka ieškoti pozicijų, kad mažiau skaudėtų (labiausiai padeda klūpojimas pasilenkus virš sofos, vėliau dar ir MB masažai). Viena gruodinukė įmeta sąrėmių skaičiuoklės nuorodą į temą atsidarau ir sąžiningai skaičiuoju. Yra kažkoks reguliarumas, bet kad dažnėtų, nesimato, tačiau kartojasi kas porą minučių. Primygtinai visos mane įkalbinėja važiuoti į ligoninę, kad namie nepagimdyčiau, bet aš juk dar negimdau, čia turbūt paruošiamieji! Dėl visa ko pasiskambinu gydytojai Pamparam, pas kurią planuoju gimdyti ir su kuria buvau susitarusi susitikti kitą savaitę bei viską detaliai aptarti. Ji liepia važiuoti į ligoninę, kur mane apžiūrės budinti gydytoja Šamparam ir tik ten pasakys, ar čia tikri sąrėmiai.Apie 15 val. su MB ir taše susikraustom į automobilį ir važiuojam į RK. Aš neprarandu vilties, kad dar grįšiu, o MB įsitikinęs, kad jau viskas, teks likti. Priimamajame paprašau, kad pakviestų gyd. Šamparam. Tenka palaukti. Laukiam tik aš ir MB, tašė automobilyje (juk važiuosim namo dar). Surietus skausmui, pasilenkiu virš kėdės ir laukiu, kol praeis. Pro šalį eina sesutė (?) ir klausia:
- Jums bloga?
- Ne, - sakau, - skauda.
- Jūs laukiatės?
- Na, taip.
- Kiek savaičių?
- 38 su puse.
- Tai gerai, ir turi skaudėti.
Na taip, ačiū už naujieną.
Sulaukiu gydytojos, nusiveda mane apžiūrėti. Patikrina gimdos kaklelį. Sako:
- Atsivėrę geri 6 cm, veikla gera, skambinkite gyd. Pamparam, tegu važiuoja!
Širdis kulnuose, kojos virpa. Apsirengiu ir pasakau MB, kad eitų daiktų atnešti.
- Ar aš tau nesakiau, - išgirstu.
Pildydama dokumentus, skambinu gyd. Pamparam, viską paaiškinu, o ji man ir sako:
- Žinokit, labai noriu šį vakarą su šeima praleisti, atleiskit, bet neatvažiuosiu. Gyd. Šamparam taip pat labai gera, kompetentinga, Jumis pasirūpins, aš su ja pakalbėsiu.
Šiek tiek išsigąstu, galvoju, gal reikia pabandyti įkalbėti, kad atvažiuotų? Bet kaip tik prasideda sąrėmis (jau tikiu, kad tikras), be to, galvoju, nenorėdama važiuos, bus nepatenkinta... Na ir gerai, pagimdysiu ir be jos.
Baigiu pildyti dokumentus. Nuveda mane į kambarėlį persirengti, o man būtinai dabar reikia parašyti sms gruodinukėms ir pranešti naujienas! Žinau, kad jos laukia! Mane skubina, o aš telefonu žaidžiu priklausomybė sektai, ne kitaip.
Bet sulaukiu palaikančių atsakymų. Daugiau niekam nieko nepranešinėju, darysim staigmeną.Persirengiu, kylam liftu į gimdyklą. MB persirengęs irgi ateis. Tenka luktelėti keletą minučių, nes visos gimdyklos užimtos. Kaip tik iš vienos jų išveža šviežią mamytę su mažu lėliuku. Virpančia širdimi bei drebančiom kojom bandau džiaugtis vyrui, kad ir mes greit tokį turėsim! Kaupiasi ašaros, jausmų ir emocijų maišalynė...
Įleidžia mus į gimdyklą. Laikrodis rodo beveik 17 val. Patikrina vaisiaus tonus ir palieka vienus darykit ką norit. Aš ir darau: vaikštinėju, prasidėjus sąrėmiui pasilenkiu virš lovos ir liepiu MB masažuoti kryžkaulį. MB dirba. Kartas nuo karto užsuka akušerė, pasirodo gyd. Šamparam, kuri patikrina kaklelį ir teigia, kad viskas gerai, dar daugiau prasivėrė.
Praėjus valandžiukei ateina dar kartą ir sako, kad reikia nuleisti vandenis. Bandau išsiaiškinti, ar tai tikrai jau būtina, nes noriu, kad viskas vyktų kuo natūraliau, o tos gydytojos nepažįstu... Bet ji mane patikina, kad tikrai jau turėjo patys nubėgti. Gerai. Nuleidžia vandenėlį, kuris jau žalsvokas. Išsigąstu, bet mane nuramina, kad nieko tokio, viskas bus gerai. Prijungia lašinę su kažkokiu skysčiu, kuris neva turėtų palaikyti placentos maitinimą, apjuosia pilvą diržu ir nuolat tikrina vaisiaus tonus. Pagiria mane, kad šauniai laikausi, nes, pasirodo, gydytojos ir mokytojos rėkia garsiausiai (aš priklausau antrajai kategorijai).
Guliu ant šono, nebevaikštau, nors norėtųsi, bet nepatogu su lašine. Užėjus sąrėmiui čiumpu MB ranką ir kantriai kenčiu, nes esu įsitikinusi, kad dar ir didesnis skausmas bus. MB stebi skaičiukus monitoriuje ir man komentuoja:- Oi, šitas labai stiprus...
- O, jau praeina...
Įsitikinu, kad aparatas nemeluoja jaučiu tą patį, ką rodo.
Girdžiu, kaip šalia esančioje gimdykloje gimsta dar vienas lėliukas.
Pati beveik nieko nebekalbu, tik guliu užsimerkusi ir toliau kantriai kenčiu (kartais ir paaimanuoju) bei jaučiu palaimą, kai sąrėmis pasibaigia.
Staiga taaaaaaaaaip stipriai suskausta! Šiek tiek kitaip negu iki šiol. Suprantu, kad jau kažkas nebe taip. Liepiu MB ką nors pakviesti. Ateina akušerė, pažiūri ir sako MB:
- Padėsit perkelti žmoną ant stalo.
Sužinau, kad gydytoja iškviesta į ekstra operaciją. Na ką gi kuo toliau, tuo linksmiau.
Akušerė paaiškina, ką reikės daryti, kai vėl prasidės sąrėmis. Šalia sesutė ir vaikų gydytoja, kuriai darbo kol kas dar nėra. MB stovi galvūgaly. Iš pradžių sunkiai man sekasi: pirmą sąrėmį prakvėpuoju iš įpročio. Gaunu dar vieną pamoką. Toliau jau geriau, bet galėčiau dar labiau pasistengti. MB per pertraukėles paglosto man galvą, patraukia plaukus nuo veido...
Akušerė mane pagąsdina, kad vaisiaus tonai prastėja, tad aš turiu labai pasistengti, o jei padarysiu taip, kaip ji sako, dar vienas sąrėmis galėtų būti paskutinis. Labai labai susikaupiu, nes tikrai išsigąstu dėl mažiuko sveikatos, ir... jaučiu kliurktelėjimą bei nerealų palengvėjimą 20.05 gimė berniukas! 
- Berniukas! pakartoju, nes iki šiol buvo slapukas.
Virkštelę greit perkepa ir pasiima jį apžiūrėti (neuždeda ant krūtinės). Bet jaučiu, kad viskas gerai.
Kol mažiukas apžiūrinėjamas, akušerė bando prisikviesti gydytoją, nes reikės susiūti įplyšimus ir nediduką įkirpimą, - neprisikviečia, ji operacinėje. Paprašo dar kartą pastumti, kad užgimtų placenta - pajuntu, kad lengvai pavyko šitas darbas.
Suleidžia nuskausminamųjų ir pradeda siūti. Siuva ir bamba ant gydytojos, kad jos nėra ir pačiai tenka viską padaryti:- Ateis Šamparam, pažiūrės, kad blogai, galės ardyti ir iš naujo siūti!
Juokiuosi, nes esu įsitikinusi (gal ir naiviai), kad čia toks ligoninės humoras.
Matau, kaip suvysto mūsų mažiuką ir paguldo po šildytuvu. O jis žiūri į mus savo gražiomis didelėmis apvaliomis akytėmis.
Aš graudinuosi, esu laiminga, krečia drebulys, ima juokas, baimė - jausmų antplūdis, net nebesuprantu, kaip iš tikrųjų jaučiuosi. Vaikų gydytoja pasako, kad mažiukui viskas gerai, tik šiek tiek pavargęs. Pagal Apgar gaunam 9/9. 49 cm, 3010 g. Esu sugrąžinama į lovą, pasirodo gyd. Šamparam, patikrina siūles viskas gerai.
Pagaliau atneša man mažuliuką pamaitinti. Gan greit jis teisingai paima krūtį ir ima žįsti. Aš žiūriu tai į MB, tai į sūnelį, į jo akytes, į ilgus juodus plaukučius, į mažytę riestą nosytę ir vis su ašarom akyse kartoju:
- Viskas, mes turim berniuką, mes jau turim lėliuką, viskas baigta, jau, pagaliau, čia mūsų mažiukas...
MB paskambina savo ir mano mamoms ir praneša naujienas. Visi esam patys laimingiausi pasaulyje...
Nors jau praėjo 2,5 mėnesio, bet aš kuo puikiausiai viską prisimenu. Prisimenu gimdymą kaip stebuklą, kaip neįtikėtiną dovaną. Nieko baisaus nebuvo. Net ir nelabai skaudėjo ir greit baigėsi! Po gimdymo pasakiau, kad galėčiau vėl nors ir kitą mėnesį gimdyti.
Gruodinukės pavydėjo man mano gimdymo, bet beveik visos po to irgi gan greit ir lengvai pagimdė, o tokį gimdymą praminėm gruodinukišku ir vienos kitoms tokio linkėjom.
Linkiu visoms gruodinukiškų gimdymų!
