Gvidas - Ne tik gimdymo istorija - Gimdymo istorijos

Šio nėštumo metu labai pasikeičiau. Keičiausi nuo pirmos pastojimo dienos, daug kas susidėliojo mano galvoje, mintyse, gyvenime. Keičiausi kūno formomis, bet tai niekis, palyginus su tuo, kiek pasikeičiau mąstysena, jausmais. Manau tik viena – subrendau kaip žmogus, kaip moteris, bet svarbiausia – subrendau kaip mama.
Sako, kad yra kažkas, kas sėdi ten, viršuje, žiūri į Žemę ir rašo gyvenimo knygą kiekvienam iš mūsų. Šituo tikėjau visada, tik nežinau ar tai Dievas, ar Likimas ar dar kažkas. Visada tikėjau sapnais. Per daug gyvenime man jų išsipildė, kad galėčiau sau leist netikėt.
Dažnai sakoma, kad santuoką ištinka 3 metų, po to 7 metų krizės. Kita krizė, kai išeina vaikai ir t.t. Netikėjau – dabar tikiu. Todėl galiu sakyt, kad vaikelio laukiausi ilgiau nei metus.
Bet apie viską nuo pradžių...

Mano vyresnėlei buvo beveik metukai, kai pradėjom planuoti antrą vaikelį. Su ta pačia diena, kai mečiau gerti KT pradėjo vykti dalykai, nepavaldūs mūsų norams ir planams. Vyrui diagnozuota išvarža, darbe pasiūlo išeiti, nes negali pasiūlyti kitų pareigų Kaune, jei nori, gali važinėt į Vilnių, bet neapsimoka. Nors planavau būti namie, man tenka staigiai ieškotis darbo, vaiką palikti auklei, lygiai taip pat skubiai surastai. Kaip tyčia, vos aš pasirašiau darbo sutartį vyrui pasiūlė kitą darbą. Bet vis tiek, per tuos porą mėnesių kol nesisaugojom ir nežinojom vyro skausmų priežasties lėliukas nepanoro pas mus ateiti. Žodžiu, pasiklydau mintyse nes viskas, atrodo, slydo iš rankų. Keisčiausia, kad sunkiausiu metu su vyru buvom tokie artimi ir stiprūs, nes buvom dviese, o kai tas periodas praėjo, namuose atsirado tyla.. ne barniai, ne neištikimybė, o tyla.. taip vadinu tarpsnį mūsų šeimoje, kuris, vėliau supratau, ir buvo ta krizė. Bandėm kalbėtis, bet nė vienas nesupratom kas vyksta, tiesiog žinojom, kad kažkas ne taip. Vieną naktį, kai labai labai skaudėjo viduje dėl nesuprantamos situacijos paprašiau to, kuris viršuje, kad padėtų, duotų kokį nors ženklą ar čia mums laikytis vienas kito, ar geriau eiti toliau atskirai.. taip taip, buvo kilusios mintys ir apie skyrybas. Keista, bet po tos nakties nurimau. Nurimau viduje, nes jaučiau, kad sprendimas greit ateis.. pats.. Susitvarkė ir visi nesusipratimai šeimoje.
Svajojau apie mažą skirtumą tarp vaikų, kalbinau vyrą, kad planuotume antrą, bet jis spyriojosi. Pasitaikė proga pakeisti pareigas. Vyrą įspėjau, kad vaikeliui laikas arba dabar, arba po kokių 3 metų mažiausiai. Nuėjau pas ginę, paprašiau recepto KT, nes jau sumąsčiau, kad reik patikimesnės apsaugos nei žvakutės ar prezervatyvai. Atsidėjau pinigų soliariumo abonentui, sakiau, kad reik pradėt ruoštis vasarai, juk jau kovo pabaiga. Kai nustojau vyrą įkalbinėti dėl antro lėliuko, rodos, pabudo jis. Nu nebūtų vyras – svarbu prieštarauti. Tiesa, po KT labai jaučiau ovuliacija, tiesiog 100 procentų žinojau, kada TOS dienos. Kaip tik tokią dieną vyrui pusiau juokais, pusiau rimtai leptelėjau „jei nori, tai daryk dabar“. Ir padarė.. vietoj soliariumo ir KT nusipirkau batus ir nėštumo testą, tiesa, teigiamą.

Būdama maždaug 10 savaičių nėščia su pirmagime sapnavau sapną, kad mano Tėvelis, kurio jau nebėra, bara mano vyrą, kad tas nemoka teisingai „reikalų“ daryti. Vyras pažadėjo, kad antrą kartą jis viską padarys kaip reikia ir mano Tėtis ramus išeina. Iš pradžių išsigandau, bet po to, nurimau, nes pagalvojau, kad tikriausiai nešioju mergaitę, juk mano Tėtis taip norėjo sūnaus, kurio neturėjo. Ir tikrai – tada gimė mergaitė.
Keista, bet būdama dabar nėščia 8 savaitę susapnavau kitą sapną: Tėvelis atnešė Kalėdinių dovanų dukrytei ir kitam vaikiukui. Paklausė ar nenoriu pažiūrėti kas ten, bet man atsisakius pasakė, kad tai kamuoliukas.. berniukui.. kuris turėjo gimti gruodį (terminas gruodžio 21 d.). Nuo tos dienos turėjau viltį, kad nešioju mergaitę, bet žinojau, kad turėsiu berniuką. O tas berniukas turės patį geriausią angelą sargą.

Nėštumas buvo daug lengvesnis nei pirmasis: pykino, bet pakečiamai, svoris, tiesa, augo lygiai taip pat kaip ir pirmą kartą ir finale, kaip ir pirmą kart turėjau plius 22 kg Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Atėjo atostogos Palangoj, dekretas. Atėjo ir Gruodis. Jau laukiu, nes žada nemažą lėliuką.

Gruodžio 19 diena, Penktadienis
Mažąją išvežam pas senelius, kad jei tektų gimdyti nereikėtų rūpintis, juk tėvai gyvena už miesto. Realiai niekas nevyksta.

Gruodžio 20 diena. Šeštadienis. Terminas.
Nervas ima, bet niekas nevyksta. Paruošiamieji, kurie, tikiuosi, peraugs į tikruosius sąrėmius, deja į tokius nepavirsta. Nuvažiuojam į Akropolį pasivaikščiot po parduotuves – gal pramuš? Grįžtam namo – nieko. Ai važiuojam vėl, šį kartą į kiną, nes jau šiandien nesitikiu gimdyt. Aišku, niekas neprasideda.

Gruodžio 21 diena. Sekmadienis.
Rytas. Vaikis pilve duodasi kaip reikalas. Pakalbu telefonu su mama, dar ji pakalba, kad nieko nebus, jei vaikas neramus. O aš pikta kaip širšė, nes labai nenorėjau sulaukti termino. Vyras dirba namuose, aš neturiu ką veikt, nes tik tą ir darau, kad mintyse pykstu, nes vaikis nenori lukštentis. Sugalvojo išeit pasivaikščiot, nes oras labai geras. Vyras pasisiūlo eit kartu. Pasivaikštom geras 3 valandas. Namuose pietus gamina MB, aš jaučiu pilvo susitraukinėjimus, tačiau jie neskausmingi, nors reguliarūs – kas 10 min. Pavalgom, tiksliau aš paknaibau, nes visai nenoriu valgyt. Einu į dušą, įkalu arbatos, pilvo susitraukimai kas 5 min., bet jokio skausmo. 16:30 galvojam, kad jau pats laikas važiuot parsivežt dukrelės, bet dėl viso pikto noriu nuvažiuoti pasitikrinti. Paskambinu savo gydytojai, tačiau sužinau, kad šiandien paskutinė jos atostogų diena ir ji.. užsienyje... nu nieko, važiuoju, juk patikrinti gali bet kuri gydytoja. Nuvažiuojam apie 18 val. pajungia pamatuoti tonus. Kažkas vyksta. Kaklelio tikrinimas – nulis, niekas nevyksta. Gerietė gydytoja paskaičiuoja, kad jei šiąnakt pagimdau – Kūčioms važiuoju namo. Palieka mane su sąlyga, kad 12 nakties nuleis vandenukus, paskatins ir turėsim lėliuką – juk terminas jau suėjęs.
Paskambinu mamai, įspėju. Sutvarko popierius visus. Pagaliau mes gimdykloj. Išleidau vyrą pavalgyt, nes vis tiek nepagimdysiu taip greitai. Kol jo nėra susirašinėju su SM gruodinukėm. Sąrėmiai kas 2 minutes, bet skausmas dar labai mažas. Grįžta vyras pas mane. Sakau, kad jei man dabar taip vos skauda, tai reikia nepamiršti pasakyti akušerytei, kad norėsiu epidūro, nes jei lauksim vidurnakčio (tuo metu buvo apie 20 val.), ir dar vandenis nuleis tai tada man skaudės. Ateina gydytoja apie 20:30 val., žinoma paprašau epidūro, užkelia ant lėktuvo ir ką gi – nespėsim jokio epidūro, po gero pusvalandžio jau lėliuką turėsim.
Kaip tai? Negaliu gimdyt be epidūro.. nenoriu.. nemoku.. bijau.. paprasčiausiai negaliu ... Kaip višta perekšlė vaikštau ir visk kudakuoju tą patį.
Nu ką, niekur nedingsiu.. šiaip man nelabai skauda, bet tas šokas, kad jei ir skaudės stipriau tai labai trumpai mane pribloškė.
Dabar jau seka tas tarpas, kai noriu įkasti vyrui į koją, bet to nedarau, nes džinsus kandant atšips dantys; vyrui liepiu ieškoti medalio, jei pagimdysiu be nuskausminimo jo taip laukiamą sūnų, vietoj to gaunu pažadą, kad sulauksim ir trečio (niekas jo už liežuvio netempė – pats kaltas); šokinėju ant kamuolio ir klausinėju koks tas jausmas, kai nori stumt (ot vadinasi antrą gimdo moteriškė); svajoju apie dukros „kramtuką“, tiksliai žinau kurioj vietoj namie jis padėtas. Pagaliau suprantu koks turi būti tas jausmas kai noriu stumt, užlipo ant stalo, keli stūmimai ir turim – berniukas. Vyras, kaip ir pirmą kartą stovi prie kairio peties, aš atsilošiu ir tik paklausiu – GVIDAS? Taip, Gvidas.. Mūsų sūnus..

Stebiuosi kokia protinga yra gamta. Ji suteikia 9 mėnesius susitaikyti su mintimi, kad niekada niekas nebebus kaip anksčiau. Juk ir nėštumas trunka tiek, kiek reikia, kad nusibostų būti nėščiai ir jau norėtum, kad nesvarbu kaip skaudės, tavo lėliukas būtų čia, o ne pilve. Gimdymas – skausmingas perėjimas į kitą gyvenimo etapą, kitokį, naują, nepažintą, pripildytą vaikiškos šypsenos, krykštavimo, ašarų, džiaugsmo ir nerimo.
Žinau, kad jei būsiu dar kartą nėščia, o tikiuosi būsiu, vėl sapnuosiu Tėvelį, kuris laimins anūko arba anūkės atėjimą, ir vėl žinosiu ko laukiuos kai dar joks tyrimas to parodyti negali..
Galit netikėti Likimu, bet jis jus vis tiek nuves ten kur ir turite būti..

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis