Netikėtas stebuklas - Gimdymo istorijos

Vaikelio labai laukiau jau prieš penketą metų. Kadangi ištekėjau beveik paslapčia, visi nuolat klausinėjo kada bus mažylis. Bet deja – lengviau buvo pasakyti, negu padaryti. Kad ir kaip stengiausi, pastoti niekaip nepavyko. Po kelių metų vyras mane paliko, nes, pasirodo, su kita moterimi jau susilaukė vaikelio…. Buvau sugniuždyta – netekau mylimo vyro, ir įsitikinau, kad neturėsiu vaikų.
Bet turbūt buvo lemta įvykti stebuklui, nes po kurio laiko sutikau žmogų, kurį pamilau. Bijodama, kad niekada neturėsiu vaikų, iš karto jam papasakojau savo nuogąstavimus, bet jo tai neišgąsdino. Prieš pat Kalėdas mylimasis man pasipiršo, vestuves suplanavom birželį ir pradėjom joms ruoštis. Kūdikis mūsų planuose buvo tik po kelerių metų, nes tikėjausi, kad tiek užtruks nevaisingumo tyrimai ir gydymas.
Vasario mėnesį pasijutau kažkaip keistai, be to sutriko ciklas. Nors ir netikėdama, kad galėčiau pastoti, bet vistiek pasidariau nėštumo testą. Dvi juostelės. “Kažkokia nesąmonė” – pagalvojau - “Turbūt brokuotas testas papuolė”. Kitą rytą nusipirkau dar porą testukų ir abu pasidariau – ir vėl abiejuose dvi juostelės. Jau trys teigiami testukai – negi tikrai įvyko stebuklas be jokių pastangų? Taip, jis įvyko. Gydytoja patvirtino, kad laukiuosi, gimdysiu spalio 20 d.
Nėštumas buvo tikrai lengvas. Labai džiaugiausi, kad savijauta gera. Bet vos tik prasidėjus gimdymo atostogoms, tą pačią dieną teko gultis į ligoninę. Paaiškėjo, kad ne viskas gerai. Tada jau pradėjau baimintis – juk dar tik 30 savaitė… Nenoriu prarasti savo mažiuko… Po kelių savaičių vėl ligoninė ir vėl baimė. Dar tik 33 savaitės, o komplikacijos gali paskatinti priešlaikinį gimdymą… Gydytoja perspėjo, kad bus labai gerai jeigu sulauksiu 37 savaičių ir net jeigu būklė būtų stabili, vistiek tektų skatinti gimdymą apie 38 savaitę. Bandau save raminti, kad viskas bus gerai, bet širdyje vis kirba nerimo kirminėlis… Taip norisi, kad tas mažutis žmogutis gimtų laiku…
Jau 37 savaitės, rugsėjo 30 d… Klausydama gydytojos patarimo važiuoju į Antakalnio ligoninę nusiteikusi, kad jau greitai pamatysiu savo mažąjį slapuką. Bet… priimamajam budinti gydytoja perspėja, kad mano būklė stabili, ir bet kokiu atveju šioje ligoninėje gimdyti negalėsiu – turėsiu važiuoti į Raudonojo kryžiaus ligoninę. Tą akimirką vos tramdžiau ašaras… Juk, kai gulėjau šioje ligoninėje prieš kelias savaites, mane prižiūrėjusi nuostabi gydytoja D. Ramašauskaitė perspėjo, kad su mano komplikacijomis – anemija, diabetu bei preeklampsija būtų pavojinga laukti 40 nėštumo savaitės… Tačiau šįkart šios gydytojos nebuvo…
Grįžusi namo negalėjau rasti sau vietos. O kas, jeigu per tas likusias tris savaites kas nors atsitiks mano vaikeliui? Su tokiais pat kankinančiais nuogąstavimais praėjo dar viena diena. Vakare nuėjau miegoti su mintim, kad už poros dienų reikės būtinai nuvažiuoti į RK ligoninę, pasidomėti ar mane ten priims.
Spalio 2 d. Miegojau neramiai, o apie pusę penkių ryto prabudau - pasižiūrėjau, kad dar anksti keltis, ir apsiverčiau ant kito šono. Staiga pajutau, kad nubėgo šiek tiek skyšcio. Pašokau - lova šlapia, bet daugiau nebebėga. Šlapimas - pagalvojau. Pasidarė pačiai kažkaip gėda, kad apsišlapinau. Nuėjau į tualetą - dar keli lašeliai, ir ramiai grįžau į lovą. Vos pabandžiau gultis - vėl nestipriai sliūkštelėjo ir pradėjo lašėti, žengiau žingsnį - ir vėl srovelė.
Visą pusvalandį nedrįsau žadinti vyro, nes niekaip negalėjau patikėti, kad jau vandenys nubėgo. Kai prižadinau, jis tiesiog negalėjo nustygti vietoje: “Mažyte tu jau gimdai, važiuojam į ligoninę, netrukus turėsim sūnelį.” (Nors gydytojai iki paskutinės akimirkos negalėjo pasakyti kas gims, mes abu su vyru nuo pat pradžių žinojom, kad bus berniukas.) O aš vis raminau, kad dar tikrai negimdau – juk nėra jokių skausmų, ir tikrai nevažiuosiu į ligoninę dėl paprasčiausio šlapimo nelaikymo. Nuraminusi vyrą, išleidau jį į darbą, bet prižadėjau, kad septintą valandą paskambinsiu savo ginekologei. Paskambinau, o ji ir sako: "Važiuok kuo greičiau į ligoninę, tau jau prasidėjo gimdymas".
Paskambinau vyrui ir pasakiau, kad vis dėlto į ligoninę važiuosim, nors ir nenoriu apsijuokt. Bet liepiau neskubėti – juk vis dar tikėjau, kad tai visai ne vandenys. Jau pusė devynių, vėl šliūkštelėjo nemaža srovelė. Tik tada sunerimau - gal visdėlto jau prasideda. Vyras jau degė nekantrumu kada taps tėčiu.
Kol ramiai nuvažiavom į RK ligoninę, buvo jau pusė dešimtos. Priėmime perspėjo, kad per daug nesitikėčiau, jog mane priims, nes nėra vietų. Akyse jau kaupėsi ašaros - negi gatvėje gimdysiu, juk AK manęs taip pat nepriims.
Užpildžiau porą dokumentų, ir laukiau. Akušerė paklausė toniukus, paėmė kraujo tyrimus, bet taip ir nežinojau vandenys čia, ar ne. Tik dar po kurio laiko atėjo gydytoja ir apžiūrėjus patikino, kad tai tikrai vandenys ir jų ganėtinai daug, kaklelis prasivėręs 1.5 cm. Tuo metu apėmė džiaugsmas ir baimė. Mane nuvedė tiesiai į gimdyklą. Pirmą kartą pamačiau tą patalpą, kurioje pasaulį išvysta maži kūdikėliai. Baisu, bet kelio atgal juk nėra. Jau pusė vienuoliktos. Paguldė į lovą, prijungė aparatą vaikučio širdelės tonams rašyti, lašelinę skatinimui, suleido antibiotikų, ir dar prijungė aparatą kraujo spaudimui fiksuoti. Gulėjau visa apkarstyta laideliais ir šlangelėmis, o vyro šalia nebuvo. Jį akušerė nusiuntė nupirkti keletą reikalingų daiktelių ir pasiimti švarius rubus.
Sąrėmių dar nejaučiu, todėl guliu visiškai rami, netgi snaudžiu. Gydytoja vis ateina pasiteirauti kaip laikausi ir stebisi - "Tai bent gimdymas, dar ir pamiegot laiko randat." Po valandos pradėjau jausti nestiprius sąrėmius, dar po valandos jau gerokai skausmingesnius, bet kaklelis daugiau neatsidarinėjo. Apėmė liūdesys - negi iki nakties nepagimdysiu, o jeigu vaikučiui kas nors atsitiks per ilgai būnant be vandenų… O dar ir vyro nėra šalia. Jau 17val - gydytoja vėl apžiūri, ir vėl nedžiuginantis faktas - kaklelis tik 3cm. Neviltis dar didesnė. Gydytoja perspėja, kad netrukus kvies anesteziologę, kad padarytų epidūrą. Bijau aš jo, bet sutinku, nes sąrėmiai jau tikrai skausmingi. Padaro nuskausminimą, atsiranda dar keli papildomi laideliai ir šlangeliai. O vyro vis dar nėra ir net neatsiliepia telefonu. Neviltis ir liūdesys dar stiprėja. Girdžiu, kaip gretimoj gimdykloj rėkia gimdyvė. Visas personalas ten, pas mane niekas neateina, o skausmai susilpnėję buvo gal tik valandą, gal net trumpiau ir vėl stipriai skauda.
Jau 19 val - pagaliau paskambina vyras ir pasako, kad jau atvažiuoja pas mane.
19val 30 min ateina gydytoja - pasiskundžiu, kad man labai skauda. Pažada pakviest anesteziologę, bet primiausiai apžiūri kaklelį. Atsivėręs beveik visiškai, beliko sulaukt stangų. Guluosi ant gimdymo stalo - jau pradedu bijoti. O vyro vis dar nėra.
Dar nenoriu gimdyti, dar turiu sulaukti vyro. O stangos jau prasideda. Laimei, akušerė dar liepia palūkėt ir nestumt. Labai bijau – tie pojūčiai ir skausmai mane gąsdina. Noriu suspausti kojas, bet akušerė neleidžia.
20 val 15 min. Pagaliau išgirstu vyro balsą - jis jau čia! Kartu ateina gydytoja. "Jau gali stumt" - pasako. O aš bijau, labai bijau stumt. Sąrėmis - man liepia stumt, o aš bandau sulaikyt ir inkščiu, o juk buvau sau pasižadėjus, kad nerėksiu. Atokvėpis - gydytoja ir akušerė vis aiškina, kad per kitą sąrėmį turiu išstumt vaikelį per du stūmius - jis jau visai arti. 20 val 20min, vėl sąrėmis - stumiu, bet labai bijau, įkvepiu ir vėl stumiu, jėgos senka, o visi aplink ragina, kad pasistengčiau, nes beliko tik kūnelis, o sąrėmis tuoj baigsis. Vyras susijaudinusiu balsu man vis kartoja: "Stumk mažyte." Dar vienas netaisyklingas įkvėpimas ir stumiu iš paskutinių jėgų. 20 val 25 min, sąrėmis baigėsi, skausmas taip pat, visi tyli. Suprantu, kad akušerė aptvarko vaikutį, bet dar nematau jo ir negirdžiu. Pagaliau verksmas. Aš dar negaliu patikėti, kad jau viskas baigėsi, kad mūsų sūnelis jau šiame pasaulyje. Mano skruostais rieda ašaros. Vyras išsigandęs klausinėja kas man, o aš tik verkiu ir nieko nesakau - žodžiai užstrigo gerklėj... Verkiu iš laimės. Vyras apkabina mane, pabučiuoja ir padėkoja.
Netrukus gydytoja atneša suvystytą kūdikėlį. Koks jis gražutis – šviesiaplaukis, mėlynakis. Tačiau ant krūtinės nepadeda. Jis gimė truputį per anksti, todėl kelias dienas praleis šildomas po lempomis. Tos kelios dienos užsitęsė – ligoninėje išbuvom savaitę, ir visą tą laiką mano mažylis buvo naujagimių skyriuje, tai po šildančiom lempom, tai su lašelinėm, tai apšviečiamas nuo geltos. Ir pagaliau džiugi žinia – mano sūnelis jau pakankamai stiprus ir sveikas, kad važiuotume namo.
Taip gimė mūsų Domantas.

Mano laisvalaikis

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis