Rašau pirmą kartą, nors jau taip seniai ruošiausi pradėti....
Tikriausiai reiktų pradėti nuo pat pradžių, kaip tu atsiradai, atėjai į šį pasaulį būtent pas mus. Mintys laksto, sunku jas surikiuoti į eilutę kas ir kaip buvo....2007m. gruodžio 3d. sužinojom, jog laukiam tavęs. Tai buvo puiki, nors ir laukta, bet STAIGMENA. Nesitikėjom, kad taip greit tu pas mus ateisi....Tas rytas 6val ryto tikriausiai visada iškils man akyse, kai pagalvoju apie nėštumo testą. Kad testas teigiamas, pirmas pamatė tavo tėtis, tiesiog priėjo pažiūrėt ką rodo, nors dar nebuvo praėję tos 10min. Pasakė: "Nebėra ko laukti jau. Du brūkšniukai." Tą akimirką žemė iš po kojų pradėjo slysti....Sėdėjau ant sofos ir minčių nebuvo....Supratau, kad visas mūsų gyvenimas keisis...aišku, jau tuomet džiaugiausi, bet tuo pačiu metu negalėjau patikėti, kad TAI jau įvyko. Nesupratau, kad gyvenimas TAIP stipriai keisis, kai atsirasi Tu...Žiūrėjau į savo vyrą, būsimą tavo tėtį, jo įsmeigtas susimąsčiusias akis į niekur ir buvo baisu....Bijojau atsakomybės, nerimo, ilgo laukimo...Tą dieną darbe susikaupti buvo sunku....rūpėjo ne mokykla, darbas, o Tu, mažytė kruopytė esanti jau manyje. Tai buvo kažkas neįtikėtina...
Susitarėm, kad niekam apie tave kol kas nesakysim, juk tau buvo tik 5 sav. Norėjom pasidžiaugti tavimi tik mes patys, ramiai ir tyliai...Seneliams apie tave pasakėm Kūčių vakarą, tiksliau nepasakėm, nes buvo šiek tiek nejauku, bet įdėjom echoskopijos nuotraukytę prie dovanos. Tavo teta Aušra net apsiverkė iš to džiaugsmo, o seneliai liko bent jau prie mūsų santūrūs...
Visas nėštumas praėjo sklandžiai. Tiesa, suejus 20 sav viena vėlų vakare nuėjus į tualetą pamačiau kraują... Žemė iš po kojų vėl ėmė slysti...Nepraėjus net 10 min mes susikabinę už rankų taksi važiavom į Mažylio gimdymo namus. Buvo labai neramu, drebėjo kojos, bet pamenu, jog tvirtai tikėjau, kad tądien aš dar grįšiu namo...deja. Paguldė mane į palatą su puikia nėštuke, kuriai buvo tik 5 sav. Iki šiol su ja puikiai draugaujam. Gydytoja apžiūrėjus pasakė, kad placenta yra priekinėje gimdos sienoje, todėl ir gali kraujuoti. Taip pat, pasakė, jog tikriausiai bus BERNIUKAS... Aišku, šiek tiek nusiminiau, juk norėjau mergaitės, bet žinojau, kad tuo labai apsidžiaugs tavo tėtis, tad ir man gerai buvo. Tik tą naktį jam neišdaviau šios paslapties...Tą naktį ilgai pliurpėm su Loreta, niekaip nepavyko užmigti. Rytą atėjusiam tėčiui pasakiau, kad tikriausiai bus berniukas...kaip jis džiaugėsi, trynė rankomis....jau ir man gerai buvo.. Ligoninėj pragulėjau ilgai, berods 2 savaites, laikas slinko labai lėtai. Tuo metu mane prižiūrėjo gydytojas, prie kurio ir gimei. Išėjus iš ligoninės, labai norėjau grįžti į darbą, bet taip greit nieks neleido...o gulėt buvo taip liūdna vienai...Kadangi ilga laiką nebuvau darbe, o tai buvo mano pirmas biuletenis per 4 darbo metus, visi kolegos ir mokiniai sužinojo apie tave. Visi džiaugėsi ir mane sveikino, lepino...Toliau dirbau, tu augai, aš storėjau. Kitą kartą prisiprašiau, kad padarytų mano echoskopiją. Ir tuomet kita daktarė pasakė, jog mato MERGAITĘ....Niekaip tuo negalėjau patikėti, juk sakė, kad bus berniukas...Ir toliau tikėjom, kad bus berniukas, nors širdy kirminiukas graužė, kad gali būti ir kitaip...tyliai sau pasvajodavau apie mergaitę, bet vilčių buvo nedaug...
Kaip tau buvo maždaug 6-7 mėnesiai, sugalvojau, kad mums žūt būt reikia nuosavo buto. Vieną vakarą pasipykus su tavo tėčiu, nusprendėm pradėti ieškoti. Prasidėjo sunkūs lakstymai per butus, nesibaigiantys skambučiai ir ieškojimas skelbimų. Vakare grįždavom be proto pavargę ir pikti...bet žinojom, kad ieškom dėl tavęs, dėl mūsų visų, dėl mūsų šeimos...Ieškojom net taip ir ilgai, gal kokias dvi geras savaites, kol apsistojom ties šiuo butu, kuriame dabar ir gyvenam. Norėčiau, tikiuosi ir linkiu mums, kad čia mes nebegyvensim kai tu skaitysi šias eilutes. Na, bet tai parodys tik laikas...Gegužės 25d. įsikraustėm jau į SAVO namus, nesvarbu, kad skolingi bankui, nesvarbu, kad nebuvo remonto, bet tai buvo MŪSŲ namai, pirkti dėl tavęs, dėl mūsų šeimos....Likus paskutinėm savaitėm pasidarė sunkiau tiek fiziškai judėti, apsiversti lovoj, tiek morališkai laukti kol išauš TA diena...Laukėm tavęs rugpjūčio 3d., visi kaip susitarę kartojo, kad bus berniukas, spėjo pagal pilvo formą ir dar velniai žino kokias teorijas...O mes laukėm, nupirkom lovytę, tėtis susuko, aš nuploviau ir pastatėm su visais tavo daikteliais... Vis ruošėmės pirkti vežimą, bet tai laiko nebuvo, tai vėl kas.... Likus kelioms dienoms, pirmadienį išvažiavom pirkti tau karietos. Tėtis kaip tik buvo pardavęs mašiną, turėjom daugiau pinigų, tad patekinti išvažiavom atlikti sunkaus, bet gražaus darbo. Grįžom su mėlynu vežimu, bet be vienos detalės, vėl teko važiuot į parduotuvę jos ieškot. Kitos dienos rytą 2008-07-29 5val nuėjus i tualetą pajutau, kad kažkas šliūkštelėjo....maniau, kad susapnavau ir vėl nuėjau į lovą, bet man kažko vis nebesimiegojo...pradėjo mausti pilvo apačią vis....Kaip tik prabudo ir tėtis. Nusprendžiau, kad reikia eit pavaikščiot, nes skausmai vis nepraėjo, nors buvo dar nelabai skaudūs...Tik priėjau prie balkono ir man tikrai pradėjo begti vandenys...Staiga toptelėjo mintis, kad grindys tai naujos, gi negerai, kad labai sušlaps, tai aš išbėgau i balkoną ir stovėjau tarpdury nuoga.... Vis dairiausi ar nieks nemato.... Buvo labai juokinga, baisu ir neramu.... Nustojus begti vandenims, priguliau i lova ir paskambinau gydytojui. Aisku, prikėliau iš miegų, bet juk mano KŪDIKIS gimsta. Greitai susiruošę išvažiavom į tuos pačius Mažylio gimdymo namus, kur visą nėštumą laiką lankiausi ir gulėjau, lankiau paskaitas. Kelionė prailgo, nors truko gal 10min, o gal ir trumpiau, gatvės buvo tusčios, tik kelios mašinos, žmonės, matyt, skubėjo į ankstyvus darbus. Mes skubėjom pasitikti tavęs, mūsų stebukle.... Atvažiavus iki ligoninės ir išlipus, jau pasidarė baisu, o dar kaip tik užėjo sąrėmis, tad jį teko pralaukti prie mašinos... tiesa pasakius bijojau jau ten eiti...Bet niekur nepasidėsi, teko kulniuoti paskui susirūpinusį tėtį. Užlipus į antrą aukštą, visur vyravo tyla, niekur nieko nesimatė. Priimamajame sėdėjo dar viena gimdyvė su vyru, ji ruošėsi turėti trečią vaikelį, jau buvo persirengusi, laukė akušerės. Sėdėjo prisidengusi krūtinę naktiniais ir buvo kažkaip labai juokinga. Palaukus kelias minutes, tėtis jau ėmė nerimauti, kad niekas mūsų nepriima, bet vis laukėm. Laukėm neilgai, atėjo ir akušerė, iškišus galvą iš priimamojo, paklausė ar esu pirmakartė, tai reiškė, kad tu esi mūsų pirmasis vaikelis. Ji buvo apsimiegojusi, ant žando numiegota raukšlė, susišiaušusi, tokia dar pasimetusi. Apėmė lengva panika, kas dabar bus, kad taip visi abejingai į mane žiūri....Bet greitai pakvietė ir mus į tą patį priimamąjį. Liepė persirengti ir gultis ant kušetės apžiūrai. Skaudėjo klaikiai, aš dejavau, o ta akušerė vis manęs nepaleido."Atsidarymas" 1,5cm. TIK...Kaip tik tuo metu atvažiavo daktaras, kuris dalyvavo gimdyme....Dar pabandėmane įkalbėti, kad daryčiausi nuskausminimą, bet aš abejojau, dvejojau dar...gerai, sutiko palaukti jis ir liepė mane ruošti, vesti į gimdyklą... Ta moteris, kuri jau buvo atvykus prieš mane, gulėjo pirmojoj palatoj, bet daktaras padarė taip, kad ji persikėlė į antrąją, o aš atsidūriau toje pirmoje.Joje stovėjo senas gimdymo stalas, aptrauktas ruda cirata, man jis jau nepatiko per paskaitą apie gimdymą, tada aprodė ir gimdyklas, bet pasirinkimo nebuvo, gėda gi priekaištauti dėl tokių dalykų, o vėliau sužinojau, kad turėčiau dėl to džiaugtis, kad jis patogesnis gimdyti...Gal....kitų išbandyti nenorėčiau...tebunie šitas. Iš pradžių viskas klostėsi ramiai, ta pati akušerė užpildė dokumentus, vis ko nors klausinėjo. Tėtis gavo daktaro rūbus, tokius tamsiai mėlynus, atrodė tikrai gražiai...Skaudėjo nedaug ir retai, tad gyventi buvo galima, vėl atėjęs daktaras siūlė nuskausminamuosius, aš vis dar abejojau....Liepė lipti ant gimdymo stalo, kad apžiūrėtų mane....Maniau, kad man jau geruoju nepasibaigs ir jis manęs nepaleis kaip skaudėjo..Vis lipau aukštyn, kuo toliau nuo jo, o jis sukišęs pirštus nuleidinėjo likusius vandenis...Kai jis išėjo, atsipučiau, kad jau manęs nebekamuos...Optimistė, tai buvo tik pati pradžia. Atėjusi akušerė atsisveikino, gaila, kad baigėsi jos pamaina, manau, su ja būtume geriau sutarę. Atėjusi kita akušerė įkalbėjo mane nusiskausminti ir pakvietė anesteziologę.Kol vyko pasiruošimas nuskausmininimui, kažkaip supratau, kad ne juokais čia man jau kvepia.Liepė atsisėsi ant stalo ir kuo daugiau susiriesti į kamuoliuką.Labai drebėjo kojos kažko, dar prisimenu, kad įsikibau sesutei į ranką.Įdūrė labai greitai,skausmų nebeliko, o aš likau gulėti ant stalo, kadangi kateteris buvo įvestas į stuburą, į kitą ranką įstatė lašalinę, niekur judėti negalėjau. Akušerė tėčiui pasiūlė dar parvažiuoti namo, pavalgyti, taigi likau viena, vis užeidavo akušerė paklausti kaip laikausi. Žiūrėjau "Labą rytą", bet jau buvo nebeįdomu, lenkė miegas. Po truputuką grįžo skausmas į pilvo apačią, tarpai nebuvo labai ilgi ir gal pusę valandos vis turėdavau sukąsti dantis, belaukiant kol skausmas praeis. Atėjusiai akušerei pasiguodžaiu, kad jau vėl skauda, tad ji vėl iškvietė anesteziologę. Atėjo jau kita, jaunesnė, tuo pat laiku grįžo ir tėtis, daktarė pastatė aparatą su dideliu švirkštu. O jau tėčio akys kokios didelės buvo...manė, kad ta švirkštą man leis...Taip begulinėjant pajutau, kad noriu stangintis, kai pasakiau akušerei, mačiau, kad ji nepatikėjo, o po apžiūros pranešė, kad jau 8cm atsidarymas. Su tėčiu susižvalgėm ir supratom, kad greit, labai jau greit išvysim tave... Po truputį prasidėjo bruzdesys apie mane, akušerė pradėjo ruoštis, o man dar labiau pradėjo tirtėti kojos ir iš baimės mažai jau ką pamenu.. Žinau, kad stūmiau, rėkiau ne tiek iš skausmo, kiek iš baimės ir nežinojimo, kas bus.. Išlindus galvutei, išgirdau, kad virkštelė apsisukus aplink tavo kakliuką, buvo šiek tiek neramu, bet nebuvo kada galvoti ir bijoti, reikėjo tau kuo greičiau padėti. Pagaliau pajutau kažkokį pliūptelėjimą iš manęs ir labai apsidžiaugiau, kad tu jau atėjai, kad baigėsi sunkioji dalis...Daktaras pasakė, kad virkštelė buvo apsivijusi net tris kartus: per kojytę, pilvą ir kakliuką. Vis kartojo, kad būsi labai laiminga mažutė. Dabar labai gailiuosi, kad nedavė tavęs man iš pat karto, o pirma sutvarkė, nuprausė, paskiepijo...Susitikom tik intensyvios priežiūros palatoj, kai man davė tave pirmą kartą pamaitint. Tada abu su tėčiu pirmą kartą tave palietėm, apsikabinom, buvo taip gera ir ramu, kad tu jau su mumis....Kai tu gimei, buvo 13,26 nors daktaras sakė, kad gal apie 16val jau bus viskas...Mums pavyko greičiau
Štai ir mano gyvenimo stebukliukas
