Tai buvo ankstyvas rytas... Už lango girdejosi pirmieji paukšciu balsai, pirmieji saules spinduliai lyg jau bandė skverbtis pro pravira langa... Ten vyravo ramybė, harmonija, šiluma... Atrode, lyg pasaulis sustojo sukęsis ir viskas sustingo laukime... Žvaigždė krito i žemę, nešdama naują likimą...Staiga garsus kūdikio verksmas persmerkė žemę ir nuaidejo dangaus link... Ugnius, toks buvo mažylio vardas, gime ankstyvą rytą, 5:17 vietos laiku... Jo verksmas nebuvo ilgas, tai tiesiog buvo pranešimas pasauliui: ''aš cia, aš atejau''... Tada jis pažvelgė mamai ir tečiui tiesiai i akis ir bandė tarti pirmuosius garsus: ma, ke, ve... Toks buvo jo pasisveikinimas... Nepakartojama akimirka, akimirka, kuri pasitaiko tik kartą gyvenime ir palieka širdyje beprotišką šilumą ir meilę amžinai... Mes trys, mes - šeima, ir niekas niekada to nebepakeis...
Niekada netikėjau meile... Tiksliau nenorejau ja tikėti... Bijojau pamilti, bijojau nusvilti šios meilės liepsnose ir likti su didžiuliu skausmu širdyje... Mačiau verkiančias drauges, suviliotas, apgautas ir pamestas... Mačiau tą skausmą ir man jo nereikėjo... Vaikinų turėjau daug, tačiau ilgiausia draugystė tęsdavosi... mėnesį. Daužiau širdis ir buvau tuo patenkinta... Nekalta, tokia buvau, galbūt Senamadiška, bet nemaniau, kad verta save dovanoti bet kam. Žinojau, kad jei pastočiau, niekada negalėčiau atsisakyti vaikučio... Todėl lyg ir saugojau save tam vieninteliui, kuris būtų geras vyras ir tėvas... Bet ne dabar, kadanors, kai turėsiu gerą darbą, didelį namą ir labai daug pinigų... Taip masčiau tada, kai man tebuvo 18-ka...
Klubas buvo ta vieta, kur pirmą kartą pamačiau Jį... Jis nebuvo niekuo įpatingas, tiesiog vaikinas didelėm mėlynom akim... ''Nieko įpatingo, eilinis širdžių ėdikas, nerimtas'' -pamaniau sau ir pamiršau apie Jį... Tačiau atrodo, kad likimas taip nemanė, vis atsidurdavom šalia vienas kito ir palaipsniui lyg viskas ėmė keistis... Kartą Jis pasisiūlė mane su drauge parvešti namo... Tąkart sekiau jo žvilgsnį, toks įsitempęs, rimtas ir gražus žvilgsnis... noras patikti, tik kam, man ar mano draugei? Grįžus namo ši mintis ilgai nedavė man ramybės, ir ašaros ėmė temdyti akis... ''Juk toks nepasiekiamas... toks vejavaikis... kam gi man jo reikia?'' Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje. Kovojau su savimi ir nesupratau, kas man darosi.... Staiga skambutis, tai skambino jis, tiesiog paklausė, ką veikiu, jokių pasiulymų, nieko... Niekada jo neperprasiu...O jau maniau, kad visus vaikinus žinau, kaip nuluptus ir galiu vynioti bet kurį aplink pirštą... O gal jis tik šaiposi iš manęs, ši mintis varė mane iš proto... Tą naktį sapnavau Jį... Keista, bet ryte Jis man vėl paskambino, pasiūle susitikti... Žinoma, sutikau... Taip pradėjom susitikinėti kasdien, ryte jis vešdavo mane į mokyklą, po pietų pasiimdavo iš
jos, vakare važiuodavom i kokį barą ar tiesiog stebėdavom miesto žiburelius per mašinos langą, ilgai sėdėdavom prie laužo, naktys palapinej... Palaipsniui Jis užvaldė visas mano mintis, mano svajones, mano pasaulį, Jis tapo jo savininku... Per toli nueita, vieną dieną supratau, juk tai gali būti meilė, o Jis juk toks nerimtas, nei karto nėra draugavęs rimtai su mergina, tik jas išnaudojęs... Ne man. Tada nusprendžiau viską baigti... Vakare, kai Jis mane parvežė namo, pasakiau tai Jam, pasakiau, kad viskas baigta, mes nebegalim likti kartu... Jis tiesiog pasakė ''gerai, eik namo... lipk is masinos''... Nežinau, kas dužo mano širdyje, o kojos tapo lyg švininės, sėdėjau, lyg prilipus ir nejudėjau... ''Eik'', pakartojo Jis, jau griežčiau... Pažvelgiau i Jį... Jo veidu ritosi ašaros... Susigėdo, nusuko veidą ir dar kartą tyliai paprašė eiti namo... Staiga kažkas lyg nušvito manyje, juk mes beproto įsimylėję, suvokiau tai, juk galiu padaryti gyvenime didžiausią klaidą nesuteikdama mums galimybės būti beproto laimingais... ''Arba skiriamės, arba draugaujam'', tokie buvo mano žodžiai O kaip nušvito Jo akys! Ilgai sėdėjome apsikabinę ir beprotiškai laimingi...
Ir štai jau praėjo 6 metai, daug kas pasikeitė mūsų gyvenime, susituokėm, išvažiavom i užsienį, įstojom mokytis, susiradom darbus... Tik vienintelis dalykas taip ir liko nepakitęs, tai mūsų meilė... Netgi įsigijom šunį, kad jaustumės pilnesnė šeima, tačiau kažko trūko... Mažylio... Vis sakėme, kad vėliau, tada, kaibaigsime mokslus, grįšime i Lietuvą, pasistatysime namą, gausime gerus darbus... Tačiau laikas bėgo, o pinigų taip ir nebuvo gana, baigus vienus mokslusnusprendėme mokytis toliau, namo statyba net nepradėta... O namai tokie tušti ir laisvalaikis vis nuododesnis, netgi dažnėjantys barniai... Tada suprantame, kad ''tinkamas laikas niekada neateis'' ir nusprendžiame pabandyti. Pirmas mėnuo baigiasi nesėkme, išgastis... O gal per ilgai laukėme? Gal mes negalime turėti mažylio??? Kitą mėnesį nusiperku daugybę ovuliacijos ir nėštumo testų. Ovuliacijos testas teigiamas! Darbuojamės 3 dienas iš eilės... Ketvirtą jau darau nėštumo testą - I, penktą dieną-I, šeštą, septintą... Panika, negi vėl nieko nesigavo? ''Dar anksti'', ramina vyras ir štai gal 15 dieną -II! Dar vienas testas ir dar keli, visi II! Netikiu, negali patikėti ir vyras, džiaugiamės lyg vaikai... Likimas mus apdovanojo nauja gyvybe... Nėstumas idealus, nepykina, nepavargstu, skraidau lyg ant sparnų, nesvarbu, kad priaugu 22kg. Kengūriukas, taip švelniai mane vadina vyras ir vis glosto pilvelį, o šis jam atsako pabumsėjimais... Berniukas, tai jau žinome ir beprotiškai jo laukiame...
Ir štai ateina ilgai laukta vasario 17ta... Nieko... 18,19...25 skatina, nieko... 27 naktį 1.30 pajuntu sąrėmiukus, bet jie tokie silpni, nereguliarūs, ryte važiuojame į ligoninę rimtesniam skatinimui... 9.30 apžiūri, paskatina, jau jaučiu... Jaučiu, kad stiprėja, einam pasivaikščioti aplink ligoninę, sąrėmiai jau kas 3 min, stipreja... Jau turim sustoti prie kiekvieno tvoros bokštelio, nes skausmas didėja ir stiprėja. Grįžtam, apžiuri -tik 1cm, o jau skauda labai.. Darosi silpna, beprotiskai skauda... Verkiu, vyras ramina, kvėpuoja kartu, laiko ranką... Matau begalinį nerimą jo akyse... Ir ašaras... Atveža dujas, bet jos mažai gelbsti, kaip tik nuo jų stinga oro... Jau vaitoju garsu, prašom epidūrinės nejautros. Dar anksti, sako gydytoja ir truputi ''pakrapščius išeina. Jau nebegaliu kentėti, begalinis skaumas užvaldo visą mano esybę... Nebeiškęsiu...Vis girdžiu ''kvėpuok, įkvėpk, iškvėpk, ištiesk pečius''... Ateina gydytoja, 2-3 cm, kviečia akušerę iš gimdymo skyriaus, prašo mane pasiimti kartu... Dinginėja vaizdas,darosi silpna...Pereinam į gimdymo skyrių, nuveda i gimdyklą, nieko nematau, jaučiu, tuoj susmuksiu nuo skausmo... Dar kartą klausia, ar noriu epidūrinės nejautros? Taip, tvirtai atsakome su vyru. Bet dar anksti, gal palauksit... Iš žvilgsnių supranta, kad ne. 20.30 ateina gydytojas, padaro epidūrinę, lengviau, oj kaip lengviau pasidaro... Net juokaujame su vyru, geriam karštą šokoladą ir stebime sąrėmius aparačiuke...21.30 sąrėmiai mažėja, perspėja akušerė ir sako, kad gali tekti statyti lašelinę skatinimui... Pasiūlo pradurti vandenis, sutinku... Sąrėmiai ima stiprėti ir vėl sulėtėja... 12.30 patikrina, 8 cm! Dar truputi, valanda, dvi, trys... 10cm! Laukaim, kol mažasis pasislinks žemyn ir pagaliau leidžia stumti... Stumiu virš valandos iš paskutiniųjų, pakyla mano temperatūra, ima šokinėti vaikiuko toniukai nuo 210 iki 60 dūžių per minutę. Begalinė baimė sukausto mane ir vyrą, akušerė išbega ieškoti gydytojų, laikas sustoja... Štai pilnas kambarys gydytojų, seselių, rankose matau vakumą, labai išsigastu, nes žinau, kad tai ne visada baigiasi gerai, bet ką galiu pakeisti... Jis traukia, aš stumiu... Nieko... ''Daugiau traukti negaliu, sužalosiu vaiką'', sako gydytojas vyrui ir ima reples... Dar daugiau išsigastu, jaučiu, kaip žilsta plaukai, žiūriu į vyro paklaikusias is baimės akis, kurios dar bando man raminančiai šypsotis... ''Stumk!'', vis girdžiu, o vėl grįžta beprotiškas skaumas, girdžiu, kaip paprašo sesutės Petidino (mano plane buvo aiškiai parašyta jo neleisti), viskas, ko bijojau, pildosi... Verkiu, ir iš paskutiniųjų stumiu, gydytojas užsidengia nuo manęs užuolaidėle,girdžiu, kaip karpo mane skersai ir išilgai... Tada traukia įsipyręs koja, vėliau pasakojo vyras... Jaučiu, kaip visi viduriai lenda lauk, beprotiškas skaumas
ir baimė... Negaliu atitraukti žvilgsnio nuo vaikiuko toniukų aparato, jis pypsi, vyras glosto mane ir ramina, o pačio akyse tokia baimė, kokios nesu niekur mačius... Ir štai... 5.17 pasigirsta kūdikio verksmas ir didelis, šlapias, šiltas žmogutis paguldomas man ant krūtines, nebejaučiu jokio skausmo ir nebegirdžziu nieko aplink... Raminu jį, kalbu kažka jam, nepamenu... Pažvelgiu i vyro raudonas nuo ašarų akis, jose jau nebėra baimės ar skausmo, tik begalinis pasididžiavimas ir meilė... Jis paklausia gydytojo, ar viskas gerai... ''Žinoma'', sako jis ir duoda mums 9-10 balų pagal Apgar skalę... 3960g, 55cm didelis mažylis, turbūt nebūčiau galėjus jo išgimdyti, bet jaučiuosi tokia kalta...
Ir štai mes tryse... Beprotiška laimė ir palaima... Taip noriu greičiau grįžti namo, tačiau mano temperatūra 38.6, namo niekas neleidžia, išrašomi stiprūs antibiotikai,statoma lašelinė...Išaušta nauja diena, vis dar neišrašo, padidejės pulsas, hemaglobino kiekis kraujyje 7.7, 7 - ta riba, kai reiktų perpilti kraują, ''tau pasisekė'', ramina gydytoja... Noriu namo... ir vėl neišleidžia, ryt, vis žada... vėl ryt... Ir štai pagaliau išaušta tas rytas, kai važiuosim namo, ten, kur apsupti begalinės meilės ir rūpesčio augsim sveiki ir laimingi...
Tokia mūsų istorija... ''Vaikų dar bus'', sakau vyrui ir jis švelniai nusišypso...
