Mes nenorėjom mirti...

Stovėji ji visai šalia , visai arti . Mačiau blizgančias vilko akis , ištroškusias mano gyvasties. Mačiau jų klaikią šviesą , kuri stingdė mano akių regėjimą . Mačiau jos pasmėlusį kaulėtą veidą . Veidą be bruožų , be jokio jausmo , negyvą . Ji stovėjo visai šalia , šnopavo savo dvokiančiu šalčiu man į veidą ir juokėsi bedante burna . Žiūrėjo į mane ir karčiai juokėsi . Žinojau , tai – mirtis . Ir šiandien ji stovi prie mano lovos . Ir šiandien ji atėjo manęs . Šaltomis , graublėtomis rankomis ji spaudė mano kaklą . Aš dusau , man trūko oro . Per miglą girdėjau balsus iš niekur . Su kiekvienu jos spustelėjimu aš grimzdau į tamsią nebūtį . Keisti reanimacijos aparatai pradėdavo cypti , o jų padalos rodydavo į neviltį varančius skaičius . Mirtis suspausdavo ir vėl paleisdavo mano kaklą , tarsi mėgavosi mano agonija . Kiekvienas naujas oro gurkšnis ne tik atgaivindavo , bet ir saldžiai nudegindavo plaučius .
Staiga mirtis paleido mano kaklą , suraukė pajuodusį veidą ir lyg žvėris iššiepė bedantę burną . Ji traukėsi . Plaučiai vėl gaudė kiekvieną oro bangą . Akys prisipildė šviesos , o širdis vėl kunkuliavo nesuvaldomu greičiu . Aš dar gyva . Aš dar kvėpuoju , o po mano širdimi vis dar spurda nauja gyvybė . Mes abu dar gyvi . Vis dar gyvi .
Žvilktelėjus į šoną , sustingau iš nuostabos . Ant lovos sėdėjo mano kada tai mirusi močiutė , apsigaubusi baltu šaliu ir mezgė. Balta , žilų plaukų sruoga dailiai krito ant kaktos. Veidas giedras , lūpos kietai suspaustos , besišypsančios. Senolė atrodė lyg senovinio paveikslo nužengusi . Ji , nepakeldama akių , mezgė . Mezgė dailias , spalvotomis juostelėmis raižytas kojinaites . Jos buvo tokios mažytės , kad tilpo senolės delne .
- Čia tavo sūnui , - pasakė ir išnyko lyg rūkas .
Kai pabudau , už lango švietė saulė . Į langą įkyriai braižėsi beržo šaka . Aplink keistai tarškėjo aparatai , kurie palaikė mano gyvybę . Sūnus. Man gimė sūnus . Nereikėjo net sakyti – tai aš jau žinojau anksčiau už visus kitus . Ar sveikas? Tai vienintelis klausimas , kurį norėjau užduoti . Visa kita – nesvarbu .
Namo važiavam rugsėjo pirmąją . Gatvės buvo pilnos vaikų šurmulio , susipyniusio įvairių gėlių aromato . Tie vaizdai pridėjo dar vieną lašą stiprybės . Juk viso šito galėjau ir nematyti . Bet mudu stiprūs . Mes drąsūs . Mes norėjom gyventi . Labai norėjom gyventi . Glaudžiau prie savęs ramiai miegantį kūdikį ir vijau šalin įkirias mintis . Kada gi tu eisi į mokyklą? Dar negreit.
Stovėjau savo tėviškės kieme ir traukiau svaigų kvapą į save . Jaukiai žydėjo jurginai ir astrai . Miškas alsavo ramybe ir gėrėjosi vienišos paukštės giesme . Aš vis stovėjau ir nedrįsau įeiti vidun . Laukiau kažko . Džiaugiausi tuo , ką dabar regi mano akys .
Lengvu žingsniu peržengiau namų slenkstį . Įėjau į savo kambarį . Ant vaikiškos lovytės suposi gražių , margų vaikiškų kojinaičių pora ...

Nuo šios istorijos prabėgo daugiau kaip septyneri metai, bet jausmai išliko ir ko gero liks visam gyvenimui. Daktarės abejingumas, kurio nenoriu prisiminti, ir šiandien verčia pravirkti. Tiesiog vieną dieną parašiau šia istorija romantiškai, kaip duoklę tam kas įvyko. Norit konkrečiau? Pasirodo mano širdis nepakelia nėštumo, o mane prižiūrėjusi gydytoja atsisakė suteikti būtiną pagalbą, nes nėštumas ne liga.
Pamoka: netikėkit, kad nėštumas yra natūrali moters būsena. Jei jai viskas gerai- tada taip. Jei kas neaišku: šaukit, reikalaukit, tai jūsų teisė. nelinkiu nei vienai žvelgti į mirtį, vien todėl, kad gydytoja yra neatsakinga ar moteris susitaiko su esama padėtimi.

O kas liečia kojinytes... Tai iš tiesų gryžus jas radau. Tik spintoje. Tada nei aš, nei mama negalėjom paaiškinti iš kur jos. Nors po kelių dienų prisiminiau, kad kažkada seniai mano močiutė jas mezgė dar brolio vaikams. Tik jos taip liko pas mus kaime, nes jo vaikai jas išaugo. O aš jas pasidėjau į spintą, nes man taip patiko jų margumas. Matyt ligoninėje sapne tai užsifiksavo kaip paskutinis gelbėjimosi šiaudas.

Smagu, kad viskas gerai baigėsi

labai kūrybinga

kokia istorija...

Nuostabiai parasyta istorija
Net ir dabar sedziu asarotom akim, susigraudinau, nes is dalies zinau ta jausma, kai laikai rankose kudykeli ir galvoji, kad galejo buti, kad jo butum ir nepamaciusi...

Labai,labai gražu
Džiugu,kad laiminga pabaiga,tegul jūsų angelas visad jus saugo.
P.S.o pirmoji istorija kokia...

Turi minty pirmą gimdymą? Nelabai prisimenu Draugė prigazdino, kaip ten bus baisu, kaip skaudės, kaip kitos gimdydamos lipa sienomis, kaip ji visus nagus nusikramtė iš skausmo... Tai vis laukiau kada tas baisumas... Arba aš jo nepastebėjau, arba jis nespėjo ateiti Čia kaip toj dainoj: rodos nei vargo nebuvo Viskas buvo gerai ir gan lengva

Labai graziai parasyta, aciu uz tai Buvo labai malonu skaityti
Laimes ir sekmes jusu seimai

Wow,o čia tai nerealiai parašyta

Skaičiau kaip kokį romaną Drąsiai galėtumėt būti rašytoja Bet šeip nelinkėčiau daugiau tokių momentų patirt

Labai gražiai aprašyta
Sėkmės Jums