Man atrodo, kad visas Viliuko kelias iki tėčio ir mamytės glėbio pilnas keistenybių. Ir kartais, aš sau mintyse pasijuokiau, kad viskas prasidėjo, kaip Biblijoje:
"Pradžioje buvo žodis <...>"
Kai gimė Ugnius ( Vilius už savo broliuką Ugnių jaunesnis beveik 1m.6 mėn.), nežinau, ar Ugniaus sužavėta, o gal tikrai iškart po gimdymo su Dievuliu kažkoks ypatingas ryšys būna, savo Didžiajai Meilei aš pareiškiau, kad "Noriu dar vieno tokio". Net pati nusistebėjau tokių savo žodžių, nes jei kada iki tol ir pagalvojau apie antrą vaiką, tai kaip apie kažką labai labai tolimo ir tuo metu man atrodo, kad sakiau negalvodama ką.
***
Praėjo keli mėnesiai. Dabar man atrodo, kad po Ugniuko gimimo buvau susidūrusi po pogimdymine depresija
Ir jei ne mano vyro visokeriopa parama ir bičiulystė su keliomis kaimynystėje gyvenančiomis mamytėmis kaži kaip viskas būtų pasibaigę. Man atrodo, kad tada buvau visai nepasiruošus būti mama, nors maniau kitaip. Ir iš tiesų, tai natūralu. Juk man tebuvo 19-ika. Po pirmo gimdymo man atrodė, lyg kažkas būtų mane labai nuskriaudęs, žiūrėdama į veidrodį sielodavausi dėl strijų, atsiradusių beauginat pilvelį, o prisiminus gimdymą, apimdavo toks kvailas jausmas, lyg ne aš būčiau gimdžius, o kažkas man būtų kažką labai grubaus padaręs ir viskas nutikę lyg be mano žinios. Gal ir teisingai jaučiausi, nes Ugniuką man išstūmė pilvelį užspaudęs gydytojas, o aš net nepajutau, kad štai gimė mano vaikas, o po gimimo jo niekas neuždėjo man ant krūtinės... Kartais, kai būdavau labai liūdna, man rodydavosi, kad tas mažulis, ne mano, o tik mano vyro vaikas...Nenorėdavau, juo rūpintis ir šiaip, kai kada gėda man prisiminti savo elgesį tais mėnesiais... Na, o ir žindyti man nelabai sekėsi, bet maitinau, taip beveik besikankindama. Ir matyt, nereikia nė rašyti, kad tuo metu labai bijojau, kad vėl galiu pastoti.***
Praėjo dar keli mėnesiai ir pamažu gyvenimas atgavo savo šviesias spalvas
Vieną vakarą begeriant arbatą, matyt begalvodama apie savo paranoją, užklausiau vyrą, kas būtų, jei būtų... o jis... Aš visada galvojau, kad jam tai labai nepatiktų, nes jis tik antram kurse, finansinė šeimos padėtis nestabili, Ugniukui tik 6 mėnesiai... o jis tik nusišypsojo, pasakė, kad tai tikrai būtų nieko tokio ir užsidegęs pradėjo pasakoti, kaip jiedu su broliu žaisdavo močiutės verandoj. Štai kaip. Gal Vilius tada ir apsigyveno savo tėčio širdyje, kas žino.Debesimis lengvais einu ir einu
Širdį atvėrus dangiškai šviesai,
Su tavimi susitikti skubu,
Rankas į tave, kaip į saulę ištiesus.
Jau matau - horizonte ryškėji,
Taip kaip ir aš debesim šokinėji!
Debesų pūkuose susitikę paskęsim -
Dabar jau kartu, dabar dviese pratęsim
Ėjimą nuostabų dangaus pūkais -
Paskubėki, greičiau šitas laikas ateis!
Jau aiškiai matau - visai priartėjai,
Ranką ištiesus paliesti galėjau...
... Bet tu debesėliu lengvu
Pro šalį praslydai,
Ne, tu žinai kur eini -
Nepasiklydai...
Ir aš taip pat pradėjau apie jį galvoti. Kodėl - pati nežinau. Kartais jausdavausi taip, lyg labai jo norėčiau, kartais man atrodydavo, kad daugiau nenorėsiu turėti vaikų. Kol vieną rytą pasidariau nėštumo testą (įtarimą sukėlė kaistas maudimas pilvuko apačioj) ir pamačiau labai neryškią antrą juostelę. Tiesa, ji atsirado ne iš karto. Pasidariusi testą, kuris buvo neigiamas, numečiau jį ant spintelės, nuėjau perrengti Ugnių ir grįžusi radau II. Nemaniau, kad taip reaguosiu. Pradėjau verkti, vyras bandė mane raminti, bet man tikrai nebuvo ramu. Nulėkiau pas draugę. Ji patarė, man pasidaryti kraujo tyrimą ir tada viskas bus aišku. Važiuoju į kliniką, ašaros kaip pupos rieda. Priduodu kraują ir keliauju pasiguosti mamai.
Su mama suskaičiuojam kada man čia gimdyti būtų, išėjo, kad gruodžio pradžioj. Nusiraminu. Mama paprašo, kad kai žinosiu laboratorijos rezultatą, jai paskambinčiau. Einu namo ir galvoju, kad jei taip nutiko, turėjo nutikti. Ir kažkodėl nusišypsau. Pagalvoju, kad vis dėlto bus smagu. Įsivaizduoju, kaip aš jiems abiems skaitysiu pasakas, kaip jiedu žais futbolą, o kai mažiukui/ei bus treji mes įsigysim simpatišką šunelį.
"Nėštumo nėra" - išgirstu džiugų moters balsą kitame laido gale. Ir staiga man tampa taip liūdna, taip apmaudu... Aš jau tiek daug buvau prikūrus mums planų, o dabar jo NĖRA ir niekada nebuvo...
Panašu, kad ir mano vyrui buvo apmaudu, nes mudu vieną dieną nusprendėm, kad mažylis bus ir greitai. Na ir įsitaisė, jis mano pilvuke, matyt pačio gražiausio metų mėnesio - gegužės viduryje. Keista, bet testą pasidariau susapnavus, kad nešuosi vaikutį per lauką, kuris yra kaime, kur gyvena mano močiutė, o Ugnius tipena šalia. Keista, bet tas vaikas sapne buvo mergaitė
o dabar turiu šaunų jaunikaitį. Be to dar paaiškėjo, kad ir mano draugė, pas kurią buvau nulėkusi su tuo nelaimingu testu laukiasi, bet gimdyti jai buvo anksčiau, lapkričio gale, na, o man pranašavo vasario 5 d.***
Nėštumas buvo žymiai sunkesnis nei pirmas. Pykino daug stipriau, o nuo maždaug 4
mėnesio prasidėjo gaktikaulio ir dubens skausmai ir kuo toliau, tuo labiau skaudėjo. Kai pradėjau lauktis Viliaus, Ugniui buvo 9 mėn, o vaikščioti jis pradėjo 1m.3mėn., ir lauke man tekdavo jį nešioti. Na, o dar vežimėlis, tiesa, neauštai, į antrą aukštą. 20 savaitę sužinojome, kad pilvelyje berniukas. Na, mudu su vyru tikėjomės mergytės ir kai gydytojas, tai pasakė, minutėlę nusiminiau, bet... dabar Viliaus nekeisčiau į jokią mergaitę.Buvo 36 savaitės ir vėlų vakarą pajutau, kad susitraukinėja pilvelis. Iš pradžių, kas 6 min, po to, kas keturias. Nusprendžiau įlipti į vonią. Baisu man toj vonioj buvo, nes aš buvau visai nepasiruošus: vaikučio drabužėliai neišskalbti maišuose, aš neturiu jokių higienos reikmenų... Galiausiai su vyru nusprendėm eiti numigti. Buvo dar pora sąrėmiukų, bet nurimo. Tą naktį sapnavau keistą sapną, kad nukrenta man ant galvos iš dangos vokelis. Toj vietoj, kur paprastai įrašomas laiško siuntėjas vienintelė raidė V. Iš voko išimu laiškelį, o jame Prašau Tavęs ruoškis. Jau greitai. V. Kitą dieną visiškai susiruošiau daiktus į gimdymo namus.
Po pirmo gimdymo nebenorėjau gimdyti Mažylio GN, o išsirinkti kitus gimdymo namus man buvo tikras galvosūkis, dar ir dėl to, kad nėštumo metu susidomėjau M. Odent švelnios akušerijos idėjomis ir visai nebenorėjau papulti į konvejerį, ar susidurti su kokiu nemaloniu personalu. Norėjau gimdyti gražiai, natūraliai, jaukiai... Galiausiai, patarta forumietės Natukės, susiskambinau su KKGN gydytoja Banga. Keista, bet KKGN buvo vieninteliai, kurių nebuvau apžiūrėjusi, nes šiaip nėštumo metu apžiūrėjau visus gimdymo namus, daug skaičiau apie gimdymą, žindymą.
Jau nuo 37 savaitės besimaudydama duše tyliai prašydavau savo žmogučio pilve, kad neužsibūtų pilvelyje ilgai. Pasakodavau, kad pasipuoš gimęs, kad mamytei jau labai skauda dubenuką, o pasaulis, kad ir žiema graži vieta, tačiau gimdyti kažkodėl tikėjausi po vasario 5d. Bet žmogutis išgirdo, ką jam sakau.
Tą dieną mano pilveliui buvo lygiai 38 savaitės kai iš ryto prabudau su idėja reikia džinsų, nešioti po gimdymo. Šiandien pat. Eidama pro laiptinės duris susitikau kaimynę Kur čia eini tokia stora? paklausė ji. Atsakiau, pusiau juokais, kad aš visai nestora, o einu apsipirkti, ji pasisiūlė mane pavežti, bet aš atsakiau, kad ir taip gerai, ji dar pajuokavo, ar nepagimdysiu kur patvory. Aš nutaisiau pašaipią miną ir mudvi kikendamos išsiskyrėm. Ji dar šūktelėjo, kad šiandien jos gimtadienis ir ar nenoriu užsukti pasitortinti, aš tik nusijuokiau ir nuėjau savais keliais. Parduotuvėje išsimatavau krūvą kelnių, matyt šiurpindama pardavėjas, kurios nuolat klausinėjo kada man gimdyt. Gal kokius keturis karus pakartojau, kad negreit, po dviejų savaičių. Galiausiai nustėrau, juk aš visai užsimiršau... Nejuda mano mažiulis... Išsigandau. Eidama namo dar pajutau kelis krustelėjimus. Ačiū Dievui.
Grįžusi pasisakiau vyrui ir jis pasiūlė man nueiti į sveikatos centrą, nes tuo metu kaip tik dirbo mano abu pilvukus prižiūrėjusi J. Banevičienė. Lauke buvo labai šlapia ir kol nuėjau iki stotelės mano batukai buvo graudžiai permirkę.Eidama pas gydytoją, ten apačioje, pajutau keistą spaudimą. Kai nupasakojau, kas su manim vyksta gydytoja iš karto pasodino mane ant tos kėdutės. Ar jauti sąrėmius?- paklausė. Aš atsakiau, kad tikrai ne. Beveik šeši centimetrai. Gimdai linksmai pasakė ji. Aš niekaip negalėjau patikėti. Kai gimdžaiu Ugniuką ir buvo tie patys 6 centimetrai, man norėjosi tik ritinėtis iš skausmo susisukus į kamuoliuką, o dabar - ničnieko. Gydytoja mane dar palydėjo ir perspėjo, kad gali nubėgti vandenys. Ir liepė kuo greičiau važiuoti į gimdymo namus, dar perspėjo, kad Banga šiuo metu dirba poliklinikoje. Pranešiau džiugią žinią mamai ir paprašiau, kad su tėčiu atvažiuotų prižiūrėti Ugniuko.
Ėjau į stotelę, o akyse kažkodėl buvo labai daug ašarų. Galvojau apie tai, kad tikriausiai dar šiandien baigsis mūsų su pilvinuku kelionė ir daugiau niekada mudu nebebūsim taip kartu, o kartu...aš jį labai norėjau pamatyti. Net įsivaizdavau , kaip jis atrodys (ir neklydau!!!). Įlipau į mikriuką, o ten, kaip tyčia vairuotojas buvo storas ir daug besikeikiantis vyras. Ačiū Dievui, vandenys liko vietoj, tik, kad tas vyriškis išleido mane tiesiai į pusnyną. Perlipus per tą sniego kaupą, kai ką pajutau. Stoviu ir galvoju Tai bus P(mano vyrui) staigmena. Ir negaliu paeiti, jau tikrai mane suėmė sąrėmis, bet man taip ramu, juk stoviu tiesiai prieš savo namų balkoną. Kai sąrėmis praėjo nutipenau namo. Mes moterys, jau tokios esam, kad visada norim nustebinti savo vyrus. Tai iš niekur nieko kišam po nosimis teigiamus NT, tai netikėtai pradedam gimdyti, bet dažniausiai tos pastangos būna bevaisės. Atrodo, kad mano P visai neustebo, tik paklausė kas prižiūrės vaikutį .
Mudu susikrovėm paskutinius daiktus, labai savim džiaugiausi, kad visi reikalingi daiktai sutilpo į kuprinę. Na, o P pasiėmė draugo atneštą nešiojamą kompiuterį. Dar dabar atsimenu savo tėtės miną, kai jis klausė manęs, ką aš gimdymo metu veiksiu su tuo kompu. O kai pasakiau, kad klausysim muzikos ir žiūrėsim filmus, tik nusijuokė, matyt galvodamas, kad ne filmai ir muzika man bus galvoje.
Labai norėjau, kad vaikutis gimtų šįvakar, 2009 sausio 22d., nes rytoj mano anytos gimtadienis. Norėjau, kad mažiukas turėtų savo gimimo dieną , na o kai ūgtels, atšventęs gimtadienį, rytojaus dieną galėtų nueiti pasveikinti močiutę. Kai tėtei papasakojau savo planus, jis tik nusišypsojo ta atlaidžia tėtės šypsena, kuria šypsodavosi, kai būdama maža aš tikėdavausi kažko nepaprasto ir neįmanomo.
Apie 18:30 mudu su P buvom KKGN. P labai patiko šiltas personalo elgesys. Po pirminės apžiūros paaiškėjo, kad tikrai jau pusė kelio įveikta geri 5 cm!!! Bet sąrėmiai silpni. Paskambinom gydytojai Bangai ir po geros valandėlės ji buvo čia. Na, o prieš tai mudu su P apsižiūrėjom palatą, pasiklausėm muzikos, paskambinom mano tėvams. Akušerė pasiūlė nusiprausti ir patarė pasistatyti klizmą ( aš buvau labai už
nes atrodė, kad pučia pilvuką).Gydytoja dar kartelį mane apžiūrėjo. Buvo 6 cm. Aš jausdavau šiokios tokius pilvelio susitraukimus, bet man neskaudėjo. Gimdymas vyko švelniai ir lėtai. Kartais atrodydavo, kad niekas nevyksta. Mudu su P žiūrėjom filmą. Gydytoja pasiūlė man pastriksėti ant kamuolio, kai striksėdavau sąrėmiai atsirasdavo, o jei užsimiršdavau, jie kaip mat nurimdavo. Su gydytoja pasijuokėm, kad man labai svarbu pagimdyti šiandien. Kaklelis vėrėsi lėtai ir be jokio skausmo. Apie 20:30 gydytoja pasiūlė man pailsėti, kaip man patogu, buvo beveik 8 cm, ir man nieko neskaudėjo
o po to sutarėm, kad man nuleis vandenis ir mažylis greitai bus su mumis. Mudu su P toliau leidom laiką žiūrėdami filmus ar šiaip plepėdami. Apie 21:45 mes persikėlėm į gimdyklą (KKGN yra kelios palatos sąrėmiaujančioms mamytėms ir berods, viena gimdykla). Nežinau kiek buvo valandų, man rodos, kad apie 22:30, kai nuleido vandenis. Mano didelis pilvelis kaip mat sumažėjo ir atsirado stiprūs sąrėmiai. Aš atsiklaupiau prie gimdymo lovos ir akimirką tikrai pasijutau arti Dievulio. Vienas sąrėmis, trumpa pauzė, antras... aš apsiašaroju, kaip vaikystėje nusimušus kelį, vos spėju nusivalyti ašaras... trečias sąrėmis... kvėpuoju...kvėpuoju... kvėpuoju... ketvirtas sąrėmis. Pagalvoju, kad jie man primena bangas. Užlieja ir atslūgsta...užlieja ir atslūgsta... Tikrai, kaip bangavimas. Iš ausų išsiveriu veltas boružėles. Geriau sekasi susikaupti, kai žiūriu į tą veltą vabalėlį... Jau noriu pasiguosti P, kai pajaučiu, kad viskas... man jau geriau... jau netoli, sąrėmio pabaigoje aš noriu stumti!
Gydytoja liepia man sėsti ant gimdymo kėdutės, o P įsitaisyti man už nugaros, ir padėti rankas taip, kad įsitvėrusi galėčiau stumti. P dar nusistebi, kad aš labai sušilusi. Kur nebūsiu! Gydytoja sako, kad kaklelis nevisai pilnai atsivėręs. Truputį palaukiam. Jis neatsiveria, tačiau gydytoja sako, kad jei ji prilaikytų, jau būtų galima stumti. O aš jau ir jaučiu, kad labai noriu! Ta gimdymo kėdutė, puikus dalykas, nepalyginamai geriau gimdyti vertikalioje padėtyje nei gulint ant nugaros pakeltom kojom. Kiekvieno stūmimo metu jaučiu, kad tikrai gimdau vaikiuką. Jaučiu, kaip jis palieka savo namelį, kuriame gyveno 9 mėnesius. Dar pertraukoje tarp stangų, noriu atsisukti į P ir pasakyti jam, kad jau nebetoli, bet nespėju, dar kartelį pastumiu ir jau matosi mažiuko plaukiukai. Gydytoja klausia, ar nenoriu paliesti. Bet aš nenoriu. Dabar dar nenoriu. Tuoj paglostysiu, kai jis jau bus čia.
Akimirką pagalvoju, kaip gerai, kad nuo paauglystės sportavau
Dar vienas sąrėmis, išgirstu šliūkštelėjimą ir pamatau mūsų grožybę. Man iš karto paduoda jį į rankas ir aš pati pirma pamatau, kad tai tikrai mažas berniukas!!! Mano vyras sako, kad jis panašus į mažą varniuką, bet jis juk klausė mamytės ir nespėjo pasipuošti...Gimimo laikas 2009 sausio 22d. 23:38. Aš suspėjau! Mano mažiukas turi jo vieno gimimo dieną P nukerpa virkštelę. Iš pradžių jis to daryti nenorėjo, nes jaudinosi, kad gali kažką ne taip padaryti, bet akušerė įkalbėjo sakydama, kad jis taip šauniai dalyvavo gimdyme nuo pat pradžios, o dabar nenukirps virkštelės. Kai gimsta placenta, mus su mažiuku perkelia ant gimdymo lovos, kad gydytoja apžiūrėtų, ar man nieko nenutiko. Man pačiai rodėsi, kad visa plyšau, bet pasirodė, kad ne. Labai apsidžiaugiau. Mažiulis pirmą kartą gauna mamytės pienuko. P skambina mano tėvams, o man širdyje tokia ramybė. Viskas baigėsi laimingai. Į galvą ateina mintis, kad dar grįšiu čia. Ne kitais metais ir ne dar kitais, bet grįšiu. Po septynerių metų į galvą ateina netikėta mintis. Gal ir po septynerių metų.
Kai po gimdymo praėjo dvi valandos mus perkelia į palatą esančią antram aukšte. Aš pati užlipu laiptais, man nieko nebeskauda! Atsisėdu ant lovos rankose laikydama patį brangiausią ryšulėlį pasaulyje. Po pirmo gimdymo nemaniau, kad tai įmanoma, pasirodo įmanoma ir dar kaip. Laimingas tėtis išvažiuoja namo. O aš atsigulu į lovą, pasiguldžiusi šalia savo mažiuką ir niekaip negaliu užmigti. Žiūriu į jį ir širdelėj taip gera, taip ramu. Įsivaizduoju, kaip savo lovelėje, dar nesuprasdamas, kad jau turi broliuką, miega mano Ugniukas...
Man reikėjo pagimdyti du šaunius vyrukus, kad pasijusčiau esanti mama. Po Viliaus gimimo visai kitomis akimis pažvelgiau ir į Ugniuką. Ir nors, ant pilvuko atsirado dar kelios papildomos strijos, nesisieloju dėl to. Tai tiesiog žymės, kad į pasaulį per mane atėjo dar du žavūs, linksmi, mieli ir protingi žmogiukai. Man atrodo, kad Viliuko gimimas padėjo man apsiprasti su nauju mano, jau visai subrendusios moters gyvenimu, nueinant gan ilgą kelią nuo apsisprendimo turėti vaikutį, iki vaikučio gimimo.
