Gimdymas kaip "ER"

Tą vakarą juokiausi kaip reikiant, su mama krizenom iš visko (tik suleisk mus kartu, tai nesibaigia niekada), kai baigėm krizenti - kvatojom. Uošvis po to sakė: tavo pilvas kilnojosi tokiu įspūdingu greičiu, kad visi nutarė, kad tą naktį, tai jau tikrai pagaliau Mykoliukas pasibels į šį pasaulį. Visi labai nekantravo ir klausimas, tai jau? mane baigė išvesti iš kantrybės, bet kadangi esu mandagus žmogus, belikdavo tik nusišypsoti ir eilinį kartą paaiškinti, kad vaikas gims tada, kai jam atrodys geriausia, o ne būtinai nustatytą datą. Namo grįžom vėlokai, jau po vidurnakčio. Kai atsiguliau į lovą, niekaip negalėjau užmigti, kadangi Braxton Hicks sąremiai (čia mano nuomone) buvo šiek tiek stipresni nei paprastai. Už poros minučių pasigirdo palaimingas vyro knarkimas su pasriūbavimais ir aš tyliai sau po nosim keisnojau, kad vėl nepasidėjau kamščių į ausis šalia lovos. Po kelių valandų pilvas vis dar susitraukinėjo, bet aš nepasidaviau ir išbandžiau visas įmanomas pozicijas lovoje, t.y. ant vieno šono (hmmm, nepadeda) ir ant kito šono (ir vėl nepadeda), bet aš dar negimdau! Tikrai, tikrai! Trečią nakties nuėjau į dušą (bent jau brangiojo knarkimo nesigirdės...), po gero pusvalandžio nusprendžiau, kad užteks išsidirbinėt ir reikia kelti vyrą. Atsisėdau ant lovos ir tyliai krutiju: Tomaso, Tomaaaaso, gal jau skambinu tavo sesei? (kadangi vyras nevairuoja, o kelias tolimas, buvome susitare su vyro sese, kad jinai mus nuveš iki ligoninės), Tomaso, gal jau? Po kelių bandymų iš vyro pusės išgirdau: chrrr, e? Sakau, gal skambinu! Atsakymas: ką žinau... Kaip suprast ką žinau??? Aš čia bandau nuspręst ar jau važiuot gimdyt, o jis... Kur palaikymas, kur varge ir skausme? Po kelių minučių vis tik išlipa iš lovos ir pradeda beprasmiškai klaidžioti po kambarį, nusprendus, kad geriau nebus, einu skambinti. Ir štai mes mašinoje. 5:34 - dar mažiausiai 15 minučių iki ligoninės, o aš išsitraukus mobilų skaičiuoju laiką tarp sąrėmių (mmm, 7 minutės, dar tikrai negimdau!!) ir po kiekvieno sakau, na ką, jei parsiųs namo, tai parsiųs. Ir štai mes prie ligoninės priėmimo skyriaus, kuriame reikia užsiregistruoti, kadangi man įeinant kaip tik prasideda sąrėmis, budinti seselė pamačiusi mano veidą ir didžiulį pilvą supratingu tonu liepia tuoj pat keliauti į akušeriją, o dokumentus pati atnešianti vėliau. Pabuvusi valandą su diržais ant pilvo, pakliūnu pas gydytoją, kuri mane apžiūrėjus paskelbia - 2 centimetrai. Aha... vis tik rimtai gimdau. 7:30 mane nuveda į palatą. Vyrą išsiunčiu nusipirkt valgyt, paimt kompiuterio laiko praleidimui, juk dar tik pora centimetrų, pirmas vaikas, tai laiko yra. Vyras su sese išvažiuoja, o aš sau ramiai sąrėmiauju varinėdama pirmyn atgal koridoriumi, kol skausmeliai pasidaro mažiau juokingi, pažiūriu i laikrodį: 9:30 (įdomu, kur tas laikas dingo?), toliau vaikščioju, sąrėmių metu pritūpdama, kol mane pamato seselė ir nuveda pas gydytoją dar vienai patikrai. 5 centimetrai. Seselė sako, tai eik pasiimk rūbelius ir einam į gimdymo kambarį, aš sau tyliai ir galvoju, ką negerai mano naktiniai? Specialiai nusipirkau, bet vistiek klusniai einu į savo palatą, apeinu ratą ir išeinu (o gal nepastebės, kad nepersirengiau), bet seselė ir vėl: tai kur rūbeliai? Aš: o ką, šitie naktiniai netinka? Seselė: ne tavo, vaiko rūbeliai! AAAA, tai taip ir sakykit, koks dar vaikas, aš gimdyt einu, man ne tas galvoj. Paskambinu vyrui, kad jau laikas ir greičiau važiuotų atgal ir einu pasitikti savo Mykoliuko. Įeidama į kambarį sakau akušerei, kad tikrai norėčiau gimdymo kaip "ER" - ateini, pagimdai ir išeini. Kambarys vadinasi žydrasis, viskas žydra, gražu, tik mano sąrėmiau jau visai nebegražūs - skaudaaaa, įeina vyras, aprengtas žaliais popieriniais drabužiais, gražu, galvoju, kaip ateivis, tik prie žydro kambario nelabai tinka. Sakau akušerei, tai gal jau vonią paruoškit, nes noriu vandenyje gimdyt, jinai mane vėl patikrina ir sako, tai kad jau nebespėsim, jau 7 centimetrai, tikrai gimdymas eina kaip "ER". Aš nieko nebesusigaudau, taigi prieš pusvalandį pora mažiau buvo, nebežinau, kiek valandų, nebežinau kodėl viskas taip greitai vyksta, tik žinau, kad jau reikia stumti, skaudaaaaaaa, o dar vyras šalia sėdi ir aiškina, nesijaudink, tau labai gerai einasi, šaunuole. Pro sukąstus dantis sugebu iškošti - nesakyk, kad gerai einasi, o mintyse dar priduriu: bo nušausiu, bet nesakau (kaip jau minėjau,- esu mandagus žmogus). Kai atrodo, kad stumiu jau visą begalybę, o nieko nesigauna pasirodo daktaras, toks kūūūdas, su barzdike, aš jam: nebegaliu, nebestumsiu, o jisai man: gali, gali, davaj kartu stumiam? Gerai, paklusniai sakau aš. Ir taip 2009 liepos 28, 13val. San Daniele mieste Šv. Antonijaus ligoninėje Italijoje gimė Mykolas.

Saunuole mamyte! O suneliui telieka palinketi sveikateles ir ramiu nakteliu

saunuole mamyte augite sveik ir stiprus

Ačiū

Sveikinimai Mykoliukui (labai grazus vardas!)

Grazi istorija. Smagu tokias skaityti

ir man istorija graziai parasyta,ir humoro pats tas

aukit sveiki ir laimingi labai graziai aprasiai

Ačiū visoms už komentarus

labai graži istorija sėkmės jums augant

paskaiciau taip malonu paliko..saunuole

saunuole taip paprastai ir ramiai Sekmes jums