
Laukiausi, skaitinėjau SM. Stebėjausi merginų naivumu - 9 valandų gimdymus jos pavadindavo sunkiais ir ilgais. Man tai atrodė TIK 9 valandos. Naivios kokios, juk taip beveik išvis nebūna, na, taip kalbėjo mano supratimas ir patirtis. Normalu gimdyti ilgai....aš kitaip ir nesitikiu, taip būna tik pasakose, na ir kelioms laimingosioms. Juolabiau nesitikiu gimdyti lengvai...taip irgi beveik nebuna, skauda visoms, ir labai skauda. O kaip gi kitaip. Savo sūnelį gimdžiau 16 valandų, gimdamas žmogutis užspaudė nervą, mane tarsi suparalyžavo kuriam laikui, tiesiog negalėjau pajudinti net lūpų, kirpo, nemokėjau išstumti, todėl praktiškai jį išstūmė mažutė gydytoja, užlipusi ant kėdutės ir užspaudus man pilvą, galiausiai laukė revizija. Ir vistiek negalvoju, kad buvo sunkus ar ilgas gimdymas. Pats normaliausiais gimdymas, kurį prisimenu su didžiule šiluma. Kodėl šį kartą turėtų būti kitaip? Pasakos ne man.
Laukėm savo kaaates su prisigąsdinimais, pagulejimais ligoninėse, nerimu bereikalinga visa tai, nes mergytė, pasirodė, net nesiruošė gimti anksčiau laiko, o 9 mėnuo buvo visų lengviausias. Jau ir 40 savaičių sukapsėjo. Nagi, kad tik skatinti neprireiktu.

Ankstyvą rytą sumaudžia, ir dar, ir vėl.....džiaugiuosi. Palaukus porą valandų einu dušan pasitikrinti ar visa tai tikra. Dėja. Dušas nuramina mano kūną. Jaučiu šiokį tokį apmaudą, kad tai tebuvo paruošiamieji. Liūdna, nes jau norisi.
Kitas rytas prasideda taip pat. Bet dušan neskubu. Nenoriu visko sugadinti, tiksliau nenoriu,kad viską sugadintų dušas

Įdienojus vėl prasideda ilgokais tarpais bet reguliarūs sąrėmiai. Jų metu dar sugebu pakonsultuoti pavaduojančią, niekad nematytą kolegę, darbo klausimais. Pasakau, kad tikrai nebeatvažiuosiu padėti. Nors netikiu, kad gimdau, mintyse paburnoju, kad gimdydama dar darbinius reikalus turiu spręsti. Sąrėmiai skausmingi. Pikta, paruošiamieji, o tokie skausmingi....ir vėl viskas nurimsta. Štilis iki vakaro.
Grįžęs iš darbo vyras užsiima sūneliu. Isijungiu Skype. Kitam gale besilaukinti draugė laukia naujienų, nors ir jos terminas po poros savaičių. Juokaujam, kad gal ji manęs sulauks. Beplepant užeina sąrėmiai. Plepam sau toliau. Ooooo...visai nemenkai skauda. Pasiguodžiu, kad jei taip ir toliau, tikrai gimdysiu su epiduru, nors esu nusistačius prieš jį. O aš juk dar net negimdau...ruošiuosi tik. Pamažu priprantu, apie epidūra minčių ir vėl nebėra, skausmas nebegąsdina. Net gera jo sulaukti, kiekviena atėjusi banga sukelia šypseną ir laukiu sekančios. Kad tik nenurimtų aš noriu, aš laukiu ir beprotiškai kiekviena jų džiaugiuosi. Nelabai ir skaičiuoju kas kiek subanguoja. Pagaliau pasiimu telefoną, įsijungiu chronometrą, vaikštinėju po butą ir spaudau mygtuką. Tarpai tarp sąrėmių nuo 9 iki 17 minučių. Tai argi čia gimdymas. Aš gi žinau, gi ne pirmas kartas. Valandėlę būna tvarkingi ir vėl ilgesnė pertrakėlė. Pirmas mano gimdymas šiuo atžvilgiu buvo tikslus, be jokių nukrypimų, nuo pirmojo sąrėmio buvo viskas aišku. O čia......tad nelabai kreipiu dėmesį.
Telefono chronometras fiksuoja nors ir nereguliarius, bet vis dažnesnius sąrėmius. Kiekvieną užliejančią bangą sustoju, išlinguoju, išvaikštau, klubai šoka, lėtai siūbuoja ieškodami patogiausios padėties skausmui ištvęrti. Aš pilvotoji šokėja, šokam abi su mažiuke tik mudviejų šokį. Kai atslūgsta, nueinu pažiūrėt,kaipmanoji šeimyna laikosi, pašneku su vyru, sūnučiu, ir veikinėju kasdienius buitiškus darbelius: čia patvarkau, ten pavalau, čia padelioju, ten surenku, tuo pačiu užlekiu į kompo kambarį, painformuoju draugę, kaip sekasi, arba kaip nesiseka nes nelabai dar tikiu kad gimdau


Galiausiai pasiduodu, pačiai smalsu ima darytis kas čia vyksta. Nusprendžiu išsiburti....dušu. Šilto vandens srovė ramina, masažuoja, malonu....bet skausmas nei retėja, nei silpnėja....dažnėja, sakyčiau


Iki ligoninės nuvažiuojam per 2 sąrėmius 10 minučių. Po apžiūros jaučiuosi pakiliai 8 cm. Super. Jau greitai, sako gydytoja, o aš bijau net klausti, kada tas greitai...kad atsakymas manęs nenuviltų. Nes aš iš tiesų greitai norėčiau

Gimdyklon įeinam 1.00. Tonų matavimai. Vis prašau, kad tik leistų vaikščiot, sunku sąrėmius iškėsti gulint. Išgaunu pasižadėjimą, kad kai tik pamatuos tonus leis. Kentėti galima, tik vis mažiau ir mažiau. Gerai, kad praeina ir duoda atsikvėpti. Vyras bąla. Jis nepakenčia ligoninių. Akušerė ir gydytoja gaili: jam sunku, tegu eina, pakviesim finalui..naaa...man irgi nelengva, galiu ir aš eit? Pasijuokiam. Per pirmą gimdymą gavo kavos...jėgom atsatyti....ėt, ir visgi koks dėmesys, koks rūpestis. Baigė matuot tonus. Valio, leis vaikščioti. Besiverčiant staiga garsus poooookšt - kaip per kokį filmą



Apie antrą valandą informuoju draugę, kad turiu dukružę



Nežinau kiek tiksliai truko mano gimdymas, tik žinau kad išties skaudėjo tik 33 minutes. Tik 33 mano gyvenimo minutes ir turiu didžiaakę dukružę. Su pirmuoju šioje vietoje gavau narkozę, reviziją, atsigavimą po jos, visišką bejegystę, beveik nualpimą prausykloje ir vos galėjimą paeiti, tuo tarpu šį kart, norėjosi čia pat lipti nuo stalo, pasiimti dukrą ir nustraksėti vyrui už parankės, su savo termosu ir džiuvesėliais švęsti (komplekte buvo numtytos ir ryškiaspalvės koinės iki kelių, bet jas teko numaut

48 minutės gimdykloj, tik 33 minutės tikrai didžiulio skausmo ..ir palengvėjimas su šlapius,mažu kniurziuku ant krutinės. Argi tai ne pasaka? Ar galima norėti kažko daugiau? Likimas man leido turėti savo pasaką...
Po to, kai sūnus kelis kart sirgo ir dar retkarčiais paserga, kai naktimis guldydavausi kartu, kad lūpom galėčiau jausti jo temperatūrą, ir kritiniu momentu suduoti vaistus jai atvėsinti, supratau, kad nieko nėra maloniau už vėsią kaktytę.


P.S.

P.P.S. tik po paros prisimenu namie likusį telefoną - skaičiuojantį netikrus sąrėmius

