Sūnelio gimimo istorija - Gimdymo istorijos

„Dienoraščio pradžia, kurią mano sūnelis tiesiog privalo žinoti"

Deividas buvo lauktas vaikelis.
Su vyru kartu jau buvom 8-rius metus, tai vienu momentu labai norėjom vaikelio, kol aš pradėjau dirbti, paskui nusprendžiau studijuoti choreografiją, todėl nusprendėm, kad dar ne laikas, ir aš pradėjau gerti kontraceptines tabletes. Laikas ėjo, aš daug dirbau, kol pajutau kad pasidariau pikta kaip žiežula, be to, vyras pradėjo sakyt:
- Kaip tu tiek daug sportuoji (to metu dirbau choreografe) ir kažkodėl vis priaugi svorio?
Juokaudavau kad pilvelyje gyvena leliukas, bet pati tuo visai netikėjau.
Kol vieną dieną mėnesinės pavėlavo, sakiau kad negali būti, kad gal šiaip vėluoja, bet vyras pats nupirko neštumo testą. Todėl nusprendžiau vis dėl to pasitikrinsiu IR... jis buvo teigiamas... Dieve, tuo metu patyriau tikrą šoką... Sakau:
- Ką aš dabar darysiu?
O vyras taip ramiai atsisuko ir sako:
- Kaip ką? GIMDYSI.

Prasidėjo laukimas. Nuėjus pasitikrint echoskopu paaiškėjo, kad jau 12-13 sav. Viską kruopščiai apskaičiavau, apsiverčiau literatūra, atsispausdinau nėščiosios dienyną kas kurią savaitę manęs laukia, ir buvau be galo laiminga, kol... nenuėjau pas gydytoją...
Puikiai žinojau, kad pirmus 2 mėn. vis dar sirgau mėnesinėm, kad geriau kontraceptikus ir pan. Bet niekas manęs neklausė. Svarbiausia - kada paskutinės mėnesinės? Bandau aiškint, kad gal aš geriau žinau, kada pastojau, be to, echoskopas taip pat parodė, kad vaisius jau gana didelis. Žodžiu, jos rašo savo ir manęs neklauso... Taip ir ėjo visas neštumas - aš skaičiavau pagal save, jos pagal save. Kadangi turėjau dienyną iš interneto svetainės, kas kurią savaitę turi įvykt, mačiau, kad dėl terminų neklystu, nes ir vaikutis laiku judėt pradėjo, ir pojūčiai sutapo. Kol kai man buvo jau (pagal mane) 38 sav. ir aš nuėjau pas savo gydytoją į polikliniką, ji apžiūrėjusi pasakė kad vaisiaus tonai jau nelabai kokie, ir iškvietė man greitąją, kad jau važiuočiau gimdyt...

Taigi laiminga su visais daiktais atvažiavau gimdyt. Ir vėl... prasidėjo kada paskutinės mėnesinės ir t.t. Galiausiai nusprendžia, kad man tik 32 sav. ir dar per anksti. Į viską, ką aš sakau, nereaguoja ir paskiria magnio, kad sustabdytų gimdymą. Taip aš gulėjau ir laukiau dar 2 sav. Paskui mane išleido namo, kol ir vėl grįžau GIMDYT. Gulėjau dar 2 sav. Jau pažinojau visas akušeres, viską žinojau kaip ir kas turi būti, nes palydėjau ne vieną palatos draugę į gimdyklą... O mano daktarė vis gūžčiojo pečiais ir sakė:
- Žinot, net nežinau ar čia 37 sav. ar 43... Na, jei negimdot, reiškia dar ne laikas...

Kol vieną vakarą, savo palatos draugei pasakiau:
-Jei rytoj man neduos skatinamųjų, aš išprotėsiu…
Visą naktį nemiegojau, o ryte galiausiai užsnūdau, kol mane pažadino ILGAI LAUKTAS SKAUSMAS. Apsidžiaugiau, kad gal JAU. Pasižiūrėjau į laikrodį 5.50 val. Kaip sakė akušerės, tai turėtų pasikartot už val. ar už pusės... Vėl suėmė, o gi praėjo tik 2 min. Kiek man aiškino, kad taip neturi būti ir tai tik paruošiamieji... Taigi guliu ir skaičiuoju... Per pusantros val. kas 2 min. lygiai lygiai kartojasi. Nueinu pas akušerę, pasisakau, ji sako:
- Ai, nieko čia tokio, na tuoj eisim tonų paklausysim, gydytoją pakviesim.

Ir dar gerą val. aš lygiai kas 2 min. jutau tuos sąrėmius... Galiausiai ir tonai parodė kažką negero, ko man nesakė... Kai atėjo gydytoja (pasisekė, kad pati vedėja, o ne mano...), apžiūrėjusi pabalo, ir sako:
- Žinai, neišsigąsk, bet tavo vandenys visiškai žali...
Taigi pagaliau gimdykloj... Bet džiaugsmo nebuvo, atėjęs anesteziologas pakraupo perskaitęs mano kortelę...
Gimdyme dalyvavo 2 gydytojos ir 3 akušerės... Tačiau tai visai neguodė...
Skambina vyras klausinėja:
- Kaip tonai?
Ir tuo momentu aparatas pradeda cypt... stoja vaikelio širdelė... Vos laikydama ašaras sakau:
- Nesijaudink, viskas gerai...
Nepasakosiu daugiau, nes per sunku pačiai prisiminti, bet pasakysiu tik tiek kad jau ruošėsi operuoti, kai kažkaip nepaaiškinamai pasiryžau: GIMDYSIU. Pasodino mane ant stalo sako:
- Ar gali stumt?
Susiėmiau į rankas ir tik kartojau: „privalau, aš galiu, aš sugebėsiu”. Toliau viską prisimenu kaip per miglą, kaip sakė anyta, viskas truko kokias 15 min. (atrodė kad visą amžinybę). Aš net nesucypiau, tik atsigavau, kai man parodė vaiką. Jis buvo toks gražus ir toooks mėlynas.
Dėkui Dievui, viskas baigėsi gerai ir jau kitą rytą laimingas tėtukas, grįžęs TIK PARAI namo, laikė ant rankų mūsų sūnelį.
Va tokia nelabai linksma istorija su laiminga pabaiga...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis