Pastojau iš karto, turbūt man Trys karaliai atnešė tą stebuklingą dovaną. Dar nepadarius testo jau jutau visu kūnu, kad laukiu mažo. O vieną rytą vyras pasakė: turėsim sūnų, sapnavau jį. Sulaukti mažylio turėjom spalio 12. Laikas skriete praskriejo laukiant ir pūškuojant apsikabinus didelį pilvą. Nėštumas nebuvo sunkus, tik netinkamai vaistai nuo hemorojaus, kiek pagadino nervų. Pavartojau aš jų ir išvažiavau ligoninėn prasidėjus priešlaikiniam gimdymui. Laimei ne per vėlai, sustapdė. Mažylis liko pilvuke toliau augti. Likus mėnesiui iki datos aš vis pagalvodavau, kad tikrai anksčiau pagimdysiu, nes jau šonai braškėjo. Vieną dieną skundžiausi draugei kad nebegaliu ir tuoj sprogsiu , ji man pasiūlė nesprogti, o gimdyti lengvai ir neskausmingai. Aš jai nuoširdžiai prisižadėjau išsiskleisti kaip orchidėjos žiedas ir paleisti sūnutį į pasaulį. Dažnai pagalvodavau, kad norėčiau gimdyti greitai ir lengvai. Mano svajonėms buvo lemta išsipildyti. Spalio 5 dieną smagiai nusimaudžiau po dušu. Sėdžiu ir galvoju, va, švari tokia lengva, galiu ir gimdyti.Naktį prablūdijau , nes visai nesimiegojo. Kitą vakarą pasikvietėm dukrytės krikšto tėvelį, pavakarojom su arbata ir pyragėliais, su dukryte prisišokau. Dar su vyru paišdykavom
prieš miegą. Tik užsnūdau, jaučiu pokšt 
nubundu ir einu tuoletan žiūtėti ar nebėga vandenys. Ne, tik mažytis mažulytis kraujo lašiukas. Einu miegoti, nes gili naktis 1,30 val. tik atsigulu, jaučiu skauda, bet visai silpnai. Nutariau nekreipti dėmesio, bet kur tau, vėl užeina ir vėl tik truputį stipriau. Ir vėl, tik jau dabar norisi klauptis keturiom čiumpu vyrą už rankos ir sakau: kelkis, man rodos bus gimtadienis. Skaičiuojam sąrėmius 5,8,8,5,4,5,2,2,2, vaje 
tai jau nebepanašu į paruošiamuosius, tai tikra. Einam į voną daryti "šukuosenos" juk ruošiuosi į gimtadienį 
Vonioj padūsauju įsirėmus vyrui į šoną, o užėjus sąrėmiui sugebu tik pasakyti : RAŠYK! per šukuosenos darymą porą kartų nulekiu į tuoletą kur labai rezultatyviai pasėdžiu kai jau susiruošiu, susidedu paskutinius daiktus į tašę, einam žadinti dukrytės. O mažylė niekaip nesupranta kodėl reikia vidury nakties keltis ir kažkur važiuoti, todėl spiegia ir spardosi. Pasiūlėm saldainių ir susitarėm, kad rengsis, nes tuoj bus broliuko gimtadienis ir reikia mamytę nuvežti į ligoninę. Aš renku išmėtytus dukros rūbus, kad aprengtume ir nuėjus į prie savo lovos, parėkiu įsikniaubus į pagalvę, kad negąsdinčiau mergaitės. Pagaliau susiruošėm, o mane prie durų surietė aš sakau dainuosiu ir "dainuoju" AAAAAAAAAAAAAA. o dukrytė sako: mama, nedainuok, negražu! man vėl skauda, tada aš jau dainuoju iš tikrųjų" Su gimimo diena" ką kaimynai pagalvojo, nežinau. Išėjus į kiemą prie mašinos vėl skauda, bet iškenčiau nedainavus, nes naktis gi, miega visi. Suprantu, kad sėdėti nebegalėsiu, todėl klaupiuosi ant galinės sėdynės prie dukrytės ir taip važiuojam. O ji vėl man sako: mama, neišdykauk, sėdėk gražiai, aš sėdžiu kėdutėj, prisisegus. Aš tetei pasakysiu! Gerai, vaikeli, sakyk tėtei, sakyk.. Gerai, kad naktis, ir iki gimdymo namų kokios 10 minučių kelio. O velnias , neįvažiuosim prie durų šlagbaumas uždarytas. Bėgu prie durų, vyras su taše iš paskos... Paliko mane vieną ir išvažiavo dukros palikti pas savo sesę. Paskambinau į duris, laukiu ir galvoju, na ir pagimdysiu jums čia prie durų, jei neįleidžiat. Išlenda iš antro aukšto seselė: labas rytas, jūs gimdyti? Aš per dantis košiu TAIP! Įleidžia mane, duoda rūbus, rengiuosi parėkaudama ir dūsaudama. Seselė klausia kas kiek laiko sąrėmiai, nežinaaauuuu, dažnaaaiii! Gal jūs ilgai namie kentėjot? NE, TIK PUSANTROS VALANDOS! kylu liftu į gimdyklą, pritupiu pasiimti telefono ir nebeatsistoju. Einu į gimdyklą, metu tašę pasienin ir remiuosi į lovos kraštą, nes vėl surietė, šaukiu be jokios gėdos, kad gąsdinu nėštukes iš patologinio. Seselė prašo dokumentų (eik ir pasiimk, kad reikia, man dabar skaudaaaaaa!) kai praeina, paduodu. Daktariukas nusiveda patikrinti: lipk ant lėktuvo, žiūrėsim ar kilsi ar leisiesi 
oooo, kaip gerai, eisim gimdyti, nagi lipk ir einam ką? jau? taip greit? negaliuuuu, palaukit skauda 
lipk tik, tuoj kitas užeis, sako man daktarėlis. Einu, pro praviras duris matau gimdyvę kitoj gimdykloj, rami, nerėkia.. gerai jai... Einu į gimdyklą, girdžiu seselės kalba, kad kažkoks vyras atėjo, sakau, čia mano, ar spės? o jos man: ar tau vyras svarbiau ar vaikas? Aišku, kad vaikas...lipu ant gimdymo lovos, uždeda diržus tonams matuoti. Liepia stumti kai užeis noras. Stumiu, atlekia vyras. Stovi kažkur šalia. Stumiu vėl, riaumoju kaip meška. Man taip norisi, taip geriau, jaučiu kaip mažylis spiriasi kojytėm, braunasi link išėjimo. Liepia laukti, skauda, galvoju kad plyšiu į šimtus skutelių. Girdžiu padrąsinimus ir klausimą ar girdžiu. Sugebu pasakyti tik aha! Vėl riaumoju ir stumiu, dar dar dar dar ir....pliūkšt! išplaukė mano mažulis. Matau melsvutį berniuką, jis santūriai rikteli, ir jau guli ant mano krūtinės. Kojos dreba, negaliu nusiraminti. Akušerė guodžia, kad tai nuo streso dėl greito gimdymo. Siuva, aš rikteliu daugiau iš baimės, kad skaudės nei dėl skausmo. Akušerė juokiasi, kad deruosi, nes vis klausinėju ar jau? Pagaliau viskas.Su gimimo diena, Erikai, vaišinkis, stiprinkis, pavargai juk. Mes su tėčiu nespėjom pavargti. Spalio 6 dieną 4,00 gimė sūnelis Erikas, 4096 g ir 51 cm.
Aš palatoj, tėtį išleidom namo pamiegoti, o aš sėdžiu su sūneliu ant rankų ir žiūriu kaip pamažu aušta rytas, toks gražus ir rudeniškai geltonas.
