Taip prasidėjo laukimas, kuris buvo toks, kad visos prieš tai buvusios baimes pasirodė nepagristos. Nė kartelio taip ir nepykino ir iki paskutines dienos dariau viska ką buvau susiplanavusi
. Net ir iš darbo išėjau pora savaičių vėliau, nes net ir su pilvu neatrodė sunkiau nei anksčiau, o dirbau stovima darbą. Aštuntą nėštumo mėnesį švęsdami vestuvių metines, kartu su vyru visą Pavilnių parką neaplenkdami ir piliakalnių apėjom. Man, priešingai nei daugumai SM nėštukių nesinorėjo kuo greičiau gimdyti, tuo labiau, kad pilvas, nors ir nemažas nei miegoti nei kita veikla užsiimti netrukdė 
. Lankiau jogą , iki paskutiniu dienu plaukiojau baseine, kur besimokydama kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimu gąsdinau bobutes 
. Iki paskutinių dienu sakiau reikia įvykdyti visa nėštumo ir pasiruošimo vaikelio atėjimui planą, o tada jau galėsiu gimdyti. Tačiau tik paskutinę savaitę prieš gimdymą pradėjęs eiti gleivių kamštis privertė galutinai susikrauti tašes. Nors gimdymai skyrelyje jau buvo pradėję įgauti pagreiti, tačiau kaip tikra rugpjūtinukė laukiau savosios 1os dienos 
. Kadangi kamščio su kiekviena diena rodėsi daugiau, su draugėmis kalbėjau, kad matyt sekančio pirmadienio jau nesulauksiu ir iki savaitgalio pabaigos teks gimdyt, o ir idealiausia butu jei 5dieni, kuomet budi mano daktariukas. Pagal toki planą sakiau reikėtų ir pasiskatinti mažumėle, o kadangi vyrui jau buvau neliečiama, tai skatinimasis buvo pasiplaukiojimas baseine (ir tiesa sakant jau su tokiais light paruošiamaisiais) ir netrumpi pasivaikščiojimai Vingio parke. Kiek dabar save prisimenu, tai nekantrumas buvo didelis, jaučiausi tikrai kaip tiksinti bomba, nors gimdymo visiškai nebijojau (juk ne veltui ir joga ir baseiną lankiau ir šiaip visokia savitaiga užsiiminėjau, kad viskas lengvai ir greitai praeitų), bet nerimas vis viena buvo. Taip iš tiesų smalsu, kurią dieną mažylis pasirinks pasirodyti i pasauli. Buvo ketvirtadienis, kai ryte atsikėliau po labai neramios nakties (tiesiog nesisekė užmigti). Jausmas buvo toks kaip prieš Kalėdas vaikystėj, einant anksčiausiai gulti, kad užmigus greičiau ateitu sekanti diena ir butu galima išpakuoti dovanas po egle. Lygiai taip pat ir dabar tas pats nekantrumas ir nerimas užmigti neleido. Nuo pat ryto pajutau ir paruošiamuosius, kurie, nors ir neskausmingi tačiau nemalonus, pasikartodavo kas pora valandų. Pavakare, kai jau mačiau, kad nieko rimtesnio nevyksta prisiprašiau vyrą kartu dar po Vingio parką pasivaikščioti. Nors ir teko kas kelinta suolelį stabtelėti ir prisėsti, kadangi jaučiau pamaudenimus, tačiau maniau naktele dar kuo ramiausiai praleisiu.
Vakare saviškį, prisižadėjusi jei kas skambinti, išleidau i darbą (dirba jis naktimis). Skyrelio forumietem apsiskelbusi, kad fejerverku šiandien nebus nuėjau baigti paskutiniu reikaliuku prieš gimdymą, nes kaip sakiau neįvykdžius plano gimdyt dar negaliu, tad vykdydama plano dalį į mobilųjį įsirašiau širdžiai mielos muzikos, kurią gimdydama galėčiau klausyti. Dar vis tikėdamasi, kad tai paruošiamieji, nors ir dažnesni, nuėjau miegoti, tačiau sąrėmiukai jau buvo pakankamai nemalonus tad užmigti nepavyko. Vyrui dar neskambinu- sakau nėra ko dar panikos kelti, nors sąrėmiai jau pasidarė reguliarus ir pradėjo kartotis kas 15 min. Kadangi užmigti nepavyksta atsikėliau.... vonios mintis atsipalaidavimui kažkaip neviliojo tad bandžiau rasti kitos veiklos. Pasisukiojus virtuvėj vistik skambinu vyrui pasakau kokia situacija, tad susitariam susiskambinti dar po valandos, o tuo laiku sakiau dar pailsėsiu. Per ta valandėlę sąrėmiai padažnėjo tad tik persižiūrėjau savo tašes, kai vėl sulaukiau MB skambučio. Klause Kaip? Na kentėt dar buvo galima tikrai, bet MB pabare, kad su mano charakteriu galiu ir namie pagimdyt liepė ruoštis. Ruošimasis ir tas sakyčiau buvo ne visai toks koks turėtų būti, na be proto išalkusi buvau tad vis tik leidau sau pavakarieniauti ir ne šiaip, o pora balandėliu sukirtau. Nuojauta kuždėjo, kad finišas dar toli, o alkio jausmas tikrai bus ne draugas mano ramaus gimdymo nusiteikimui.
Atvykus i ligonine sąrėmiai, jau kartojosi kas 5 min. tačiau paaiškėjo, kad dar tik 3 cm atsidarymas. Na kadangi progresas vis tik vyko 3 val. nakties atsidūrėm gimdykloje. Kol kas dar tik laukėm ir skaičiavom, labai skausmingi sąrėmiai tikrai nebuvo tad visa laika juokavom ir gailėjomės, kad nepasiėmėm kryžiažodžių nuoboduliui prasklaidyti. Nepamenu kur buvau skaičiusi, ar girdėjusi, kad kaklelio centimetras atsidaro per valanda, tad grubiais paskaičiavimais maniau jau 10 val turėčiau buti su pilnu atsidarymu, kas toli gražu pasirodė visiškai ne taip. Kas valanda ateidavo patikrinti budinti daktare, savojo kol kas nekvietėm, nes bet kokiu atveju pamainą turėjo pradėti ryte.
Po truputi švito, tačiau apie 6 ryto dar turėjau apie 4.5 cm. Tarp jau gana skausmingu sąrėmiu stengiausi ilsėtis ir net pavyko numigti, nors gimdymo lova buvo labai nepatogi, tad vyro darbas buvo man taisyti pagalvę. Jaučiausi jau gerokai išvargusi, bet ne nuo skausmo o dėl nemiegotos nakties. Tačiau toliau gulėti nebegalėjau tad sąrėmius kentėjau varsčiodama ir vyrui įsikibus į kaklą. Pasikeitus pamainai sulaukėm ir savo daktariuko, tačiau 5 cm atsidarymu nenudžiugino. Atėjo ir lauktoji 10 val. Kuomet jau tikrai maniau supuosiu savo mažylį tad daktaro sprendimas buvo prakirpti vandenis, kurie pradėjusią silpti gimdymo veiklą suaktyvintu. Laukiam ir kenčiam toliau, kentėti dar tikrai galima ... visaip kaip stengiuosi atsipalaiduoti. Atsisakiusi epiduro sutinku dėl vaistų i veną. Nuo jų apsvaigstu, tad toliau sau poilsiauju. Vyra išleidžiu valandėlei šio to užkasti ir pailsėti, nes tiesa pasakius apie jokius masažus nesinori net girdėti tad toliau viena kaifuoju. Net nepamenu, kada brangiausiasis grįžo, tačiau tolesnis nuosprendis skatinamieji. Kuo toliau tuo sąrėmiai dažnėjo, bet daktaras žadėjo, kad labiau neskaudės, tad kantriai laukiau pilno atsidarymo. Daktaro pažadais, kad iki 14h pagimdysiu vyras sms nudžiugina ir būsimus senelius, tačiau toli gražu reikėjo dar ilgiau kentėti. Į neviltį varo tai, kad kai atvykom visos gimdyklos buvo tuščios, o čia tai iš vienos tai iš kitos pasigirsta gimusių vaikučių verksmas.
Lauktieji 10 cm Pagaliau. Tačiau tas išganingas jausmas Kaku vis niekaip neaplankė
. Sąrėmis po sąrėmio ir vis nieko... Į pagalbą atėjo dar viena daktarė ir po patikrinimo teko kaip tikrai gimnastei gulint ant vieno šono išlenkti kojas. Viskas dėl to, kad mažylis vis niekaip nenorėjo tinkamai pasisukti. Šios pora valandų ir buvo pačios košmariškiausios, va dabar pradėjau norėti, kad pjautų, mintyse save išvadinau paskutine durne, kad neėmusi epidūro dabar turiu kankintis. Jau nieko nebesinori, bet dėl mažylio stengiuosi klausyti nurodymu, kur ir ką atpalaiduoti kaip pasisukti. Iki sekančio patikrinimo paaiškėjo, kad lelius persisuko į priešingą pusę, tad vėl viskas iš naujo tik dabar jau buvau guldoma ir skečiama ant kito šono, kad galiausiai mažiuko galvyte įsistatytų taip kaip reikia. Kiekvienas sąrėmis jau atrodė beprotiškas, stumti jokiais budais dar nebuvo galima, kad neišnarinčiau kakliuko, tačiau kęsti jau nebegalėjau. Jau neiškenčiau nerėkusi, kad vyras kuo greičiau trauktų daktarą iš kitos gimdyklos. Galiausiai, gaunu leidimą stumti, per tą laiką subėga visa brigada, akušerė rengiasi prijuostę, atnešamas pledukas mano mažyliui, stato kojas ir liepia smarkiai įsikibti. Stumiu... neišeina.... jėgų jau irgi 0. Kiekvienas stūmimas išeina i žandus nuo ko sutrūkinėjo veido kapiliarai, o atrodo taip sąžiningai stūmiau į apačią. Toliau kvėpuoju, kvėpuoju, kvėpuoju, tirpsta rankos. Vėl sąrėmis tačiau - nieko, pati jaučiu kaip neišeina stumti, jau priartėjam prie tos 2 val. ribos kol dar galima, kažką daryti be medikų įsikišimo, tad dar labiau padidina motyvaciją stengtis pačiai. Sąrėmiai gan retoki tad laukiam sekančio kurio metu kirps. Mintyse jau atrodė tegu daro bet ką, nes jėgos jau visiškai apleidžia. Vėl sąrėmis vėl stumiu, atrodo jau šis tas iš mano pastangų ir gaunasi. Galvytė jau matosi, tad leidžia ir man paliesti mažylio pakausį. Paskutiniai stūmimai jau ir daktarui iš viršaus spaudžiant pilvą ir - PAGALIAU....16.40h Pamatau mažyti žmoguti, kuris pora kartų sukriuksėjęs pravirksta....
Štai taip gimė mūsų 3700 g ir 53 cm Liutauras, kurio pasirodymas pravirkdė ir tėtį, o visas skausmas pasimiršo jau po poros minučių. Nors greitai ir lengvai nebuvo, bet dar gimdykloj sakiau, kad ryt ir vėl galiu gimdyti.
