Šiandien grįžta būsimas senelis, su pilnu lagaminu lauktuvių, skirtų Ainutės priežiūrai... Pasidžiaugusi visa uošvio parvežta "amunicija" atsidūstu su mintim, kad jau viską turiu ir galiu drąsiai gimdyt, nors iki numatytos gimdymo datos laiko yra (numatytoji data rugsėjo 29). Ilgai netrukę važiuojame atšvęst uošvio grįžimą... Savijauta puiki, net neįtariau,kad tai paskutinis vakaras kai draugaujame su pilvuku. 2h nakties ,kaip visada, parvežu visus namo, bėgom užlekiu į penktą aukštą, aplenkdama svyruojantį vyrą. Iki 3h sėdžiu SM'e ir papasakoju nėštukių forumo dalyvėm kokių gėrybių gavau dovanų, tada griūnu į lovą.
Rugsėjo 19d. 6,45h
Pramerkiu akis neįtikėtinai anksti,paprastai parpiu iki 12h... Koks keistas jausmas, nesuprantu kas vyksta, tiksliau niekas nevyksta,bet jaučiu,kad kažkas tuoj įvyks
Šoku iš lovos ir bėgu į WC. Vos spėjus prisėst girdžiu tokį "rimtą" Šliukšt... Sėdžiu toliau, nesustatau dantų į eilę ir galvoju "negi jau". Tada bėgu pas vyrą ir pranešu,kad nubėgo vandenys. Vyro greit neliko-užklojęs galvą antklode meldė pasakyt,kad meluoju. 
Prasideda linkstmybės
Į WC su vyru lakstom pakaitom: aš dėl klizmutės poveikio, vyras - iš streso. Smagiai krizenam,kad jau tuoj turėsim taip ilgai lauktą kudikėlį, beje ir lytis mums buvo tiksliai nežinoma. 8h pasuku savo ginei pranešt,kad JAU
Susitariame susitikt ligoninėje 09,30h, na bet jau 08,30 sėdžiu mašinoje visa pikta. Įpusėjus kelionei neatsakinėju į skambučius ir nebereaguoju į vyro kalbinimus, jau skauda, oj oj... Priima gan maloni sesutė, pamatuoja pilvą ir nusistebi,kad jau laikas gimdyt. Atlekia ginė, šokam ant stalo, o gi kaklelis atsivėręs 5cm, beje labai "maloni" procedūra, vien mintis,kad ji ne paskutinė kėlė šiurpą. Tada sesutė smalsiai užklausė:"ir kiek jau tų centimetrų,kad jau visa susirietus?", kai išgirdo atsakymą,kad penki, labai ironiškai nusistebėjo ką darysiu per kitus penkis, nors nei šaukiau, nei sienom lipau, tiesiog tarpais nekalbėdavau.Gavau palutę ir šuoliavom i antrą aukštą, į gimdyklą. Labai smagu buvo eit su palute tarp kojų, liftu net nepasiūlė pasikelt, turbūt taupė elektrą. Slepdama nuogą užpakalį(turbūt visom žinoma kokie seksovi ligoninės naktinukai) puškavau į viršų ir vis svajojau prisėst arba prigult. Pagaliau gimdykloj, pagaliau leido prigult, o ne jau ir užėjo noras stovėt, naiviai tikėjau,kad pakeitus padėtį bus geriau.
Ginė ir akušerė aikčioja "kokie geri sąrėmiai"... Pasiteirauju kuo gi jie tokie geri,o gi labai stiprūs.Kuo tolyn, tuo "smagyn"
Skausmas atrodo nepakeliamas, vyras kviečia ginę. Noriu vaistų. Ginė bando atkalbinėt nuo epidūrinės nejautros, juk taip gražiai ir greit viskas darinėjasi. Bet aš kalbu ne apie epidūrą, suprantu,kad man jo nereikia, duokit ko geriau
(Draugė pasakojo apie vaistus, nuo kurių jai buvo taip gera, nebeskaudėjo, tik rožinės karvytės skraidė). Noriu "rožinių karvyčių" išsikaulinus vaistų gaunu dozę nospos į veną ir užpakalį... Vyras lekia iš gimdyklos, nes gaila žmonos, negali žiūrėt kaip jai leidžiami vaistai. 
Mano didvyris Spėkit ar nospa kiek nors gelbėja? 
o gi nė velnio Kuo toliau, tuo skausmas didesnis. Lipam ant stalo pažiūrėt kiek gi tų centimetrų dar liko. Na va, jau visi 8cm. Gal jau
Jau viskas, jau noriu gimdyt. Rėkiu ginei,kad jau viskas, jau gimdyt noriu,o ji vis klausia ar tuštintis, koks dar tuštintis, gimdyt noriu ,kad tik greičiau, nes jau kentėk kaip ir neįmanoma. Bet kadangi jum rašau šią istorija, vadinasi, viskas įmanoma. Štai ir atėjo ta akimirkai kai susiruošiau į tualetą. Visi bando sulaikyt aiškindami,kad taip turi būt, puiku-jau gimdysim!!! Vėl šokam ant stalo, bandom stumt, bet ne dar pusė centimetro... Tas paskutinis pusė aptemdė man protą, net išsprūdo žodžiai "Traukit greičiau tą vaiką lauk, kaip tik norit,bet greičiau". Gal niekas nepasmerks, juk pasitaiko
Kol gulėjau ant stalo vyras buvo išvytas lauk, taip buvo per visus kaklelio tikrinimus. Pasirodo už durų palaikymo komanda: mama, sesė, brolis ir brolienė(nėščia). 
Mama su sese lieja ašaras, brolis vaikšto po koridorių garsiai trepsėdamas ir tarškindamas raktais,kad tik negirdėtų sesės dejonių, mat baisu pagalvot kas pačio laukia,o brolienė strikinėja šūkaudama "kaip faina, kaip faina". Kulminacija
Na viskas, nebegaliu, jau nebegaliu, mirsiu arba nežinau kas bus... Noriu namo, ten gal neskaudės
Lipam ant stalo, ginė žada, kad už 15min būsiu mama, nes primygtinai meldžiu daryt CP... Pamatau adatą, kas čia dabar bus??? Jau susiruošiau lipt nuo stalo,bet ginė įkalbėjo,kad neskaudės... neskaudėjo... Bandom stumt, vyras stovi prie galvos ir aiškina, mat padeda, susinervinu "gal nori pasikeist nekomandavęs?" Ginė profesionaliai dirba savo darbą, akušerė akylai stebi vyrą, nes jei kris, kartu nusineš visus mano gyvybę "palaikančius" aparatus Keli stumimai, truputi kenčiam ir vėl stumiam. Galvojau,kad šikna plyš pusiau, bet va be jokių plyšimų ir kirpimų jaučiu palengvėjimą, ginė šūkteli:"mergaitė". 11,45h gimė mano dukrytė. Tada aš rėkiu visa gerkle:"kodėl neverkia, kodėl neverkia", akušerė pataria nusiramint ir išgirsiu. Aj tikrai verkia.. O jau kaip gražiai verkia, turbūt gražiausias garsas pasaulyje... 
Tada išgirstu savo vyrą: "Linike kur fotikas, kur padėjai, ar atsivežėm" Na tikriausiai tai nėra žodžiai kuriuos visos nori išgirst tik ką pagimdžiusios moterys,bet man teko. Paaiškinu vyrui kur fotikas ir laukiu kada jau parodys kas pas mane gyveno tuos visus devynis mėnesius. Gaunu mergytę, negaliu patikėk,kad ji mano, nu tikrai mano, koks stebuklas... Vyras nufilmuoja ir lekia parodyt palaikymo komandai. Abi sveikos, mergaitė stipri, didelė, labai graži. Visą gimdymą galvojau ar mano mergaitė svers bent 2,5kg, juk toks mažas pilvas, visi klausia kiek mėnesių iki gimdymo, o man jau 38 savaitės, bet va Ainutė nušluostė visiem nosis sverdama 3610kg ir būdama 54cm 
Sieloj ramybė, širdy - džiaugsmas.
Likom trise... Kokia palaima, koks nuostabus jausmas... Mūsų mergytė, mūsų stebuklas... Širdį aplankė neapsakomi jausmai, tiesiog neįmanoma nupasakot, reikia pajaust... Toks mažas leliukas privertė mūsų širdis plakt džiaugsmo ritmu, norėjos rėkt visam pasauliui kokie esam laimingi! Ir kas nuostabiausia,kad šis jausmas su kiekviena diena stiprėja, kiekviena Ainės šypsena priverčia mus verkt iš džiaugsmo ir dėkot Dievui už tokį nuostabų gyvenimą,...
