Mano mažas kalėdini keksiuk rytoj tėtis eis eglutės.Tik šiemet ji švies jau trims laimingiems žmonėms.Rašau šiuos žodžius ir ašaros byra.Guzikai, nepyk, mama verkia iš laimės.Ji net užmerkdama sapnui akeles kartais ašarėlę nubraukia.Iš dėkingumo to Didelio Neapsakomo Neaprašomo Neaprėpiamo jausmo, kad pagaliau esi Čia...
Mes Tave kvietėm su Tavim kalbėjom dar tuomet kai gyvenai tik mūsų mintyse.Sakėm kaip Tavęs laukiam ir kad netruktum ilgai pas mus atkeliauti.Mano mažas žmoguti tu atkeliavai labai greit.Ačiū Tau už tai.
Pats fizinis nėštumo laikas.Na jis buvo visoks.Buvo ir lengvų skaidrių akimirkų ir minučių kuomet sakiau, kad išnešioti vaikelį tai sunkus darbas.Ir dabar taip manau.Be jokio cinizmo.Tai ištiesų nėra lengva.Kaip buvo?Mane pykino labai gana ilgai, ir galvą skaudėjo, ir pabaigoje nėštumo spaudimas nušoko nuo proto (aha, buvau ligoninėj prigulus jį nuleisti).O bjauriausia (nepyk, mama skundalė), kad maždaug nuo dekretinių atostogų pradžios labai kietėjo pilvelis.Vis gulėjau ir gulėjau lovoj.Tėtis skambindavo tikrinti ar tikrai guliu.O už lango taip viliojančiai švietė vasaros saulutė..Gydytoja paskelbė, kad tikrai pagimdysiu anksčiau numatytosios 09 09 09 datos.Ir mes laukėm na kada gi kada.O tu mažyti neskubėjai:)Gera buvo mamytės pilvelio lopšyje supuotis.Laukei, delsei, mama ėmė nerimauti.Sekmadienio rytas buvo nuostabus.Visiskai absoliučiai tobulas vasariškas rudens rytas.Mudu su tėčiu sukorėme nemažai kilometrų palei upę kol visai nuvargau ir nebegalėjau mudviejų su Tavimi panešti.Bet Tu neskubėjai.Tau patiko ilgasis pasivaikščiojimas.Kadangi mums Kaune buvo pasakę atvykti pirmadienį apžiūrai taip ir padarėm.N.B.Mes vilniečiai nusprendėm, kad būtų labai smagu pagimdyti Kaune:)Taip ir padarėm:)Bet apie viską iš eilės.Taigi tėtis mane nuvežė ir paliko Kauno Krikščioniškuose gimdymo namuose.Ligoninė jauki, tik labai nedidukė, todėl atsiradus laisvai vietai mane kaip "rizikingą, su spaudimu" paguldė stebėjimui ir laukimui.Kadangi buvo pirmadienis, o aš be trečiadienio gimdyti nesiruošiau atsivežiau vieną iš storųjų Dž.Irvingo romanų ėmiausio skaitymo.Sekėsi ne itin gerai.Dėmėsį blaškė i mano palatą beveik akimirkai papuolančios gimdyvės su sąrėmiais, nubėgusiais vandenim ir jau tuoj tuoj besusitiksiančios su savo lėliukais.Aš ramiausia širdimi dar pasiprašiau paleidžiama iš ligoninės porai valandų pasivaikščiojimui (prieš tai gydytoja mane apžiūrėjus nusprendė, kad padėtis nebeviltiška, bet visai pastrigusi laike).Apibėgau porą trejetą ratų ligoninės horizonte ir vėl prisistačiau atgal.Jaučiausi puikiai, tad su akušere pajuokavom, kad šiandien negimdysiu, nes labai daug gimdyvių, gimdysiu rytoj..Aha, Mažiau, Tu kaip tėtis.Tęsi duotą žodį net už mamą
..Vakarop staigiai suskaudo nugarą - net įkvėpt negalėjau padoriai.Paskui vėl.Et, ir vėl tie paruošiamieji pamaniau.Nulipau žemyn į pirmą aukštą.Pamatuokit toniukus - pamatavo viskas puiku (aparatas sąrėmių nefiksavo, o skaudėjo nejuokingai).Sako eikit gulti, jei skaudės ateikit duosim tabletikę ramiam miegui.Skambinu tėčiui aj skundžiuos (juk sakiau, Mažiau, kad mama skundalė), man taip nugarą skaudą ajajajajaj palauk negaliu kalbėti.Po valandos žiūriu - tikrai sąrėmiai, tik nereguliarūs.Gydytoja, duokit man tabletę nugarą skauda.Palauk, sako gydytoja,pažiūrėsim kas vyksta.O, vaikeli, ledai pajudėjo.2cm.Gal gimdysi:)Palaukim.Kaip gal?!Laukiu visai ramiai.Žinau, kad dar negimdysiu.Po pusvalandžio atkeliauja sesutė su akušere - kraukis daiktelius, mes tau padėsim, keliam tave ir priešgimdyvinę palatą.Cha, o kam juk negimdau dar ir nesiruošiu iki trečiadienio.Nusileidžiu su savo dviejų vandens butelių ir pagalvės amunicija i priešgimdyvinę.Jau tamsu, gatvėj tyla ir ramybė, o mane ima juokas.Skambinu tėčiui ir sakau, ruoškis gal.O gal ir ne.Gal gimdau.O gal ir ne:)Tėtis nusprendė numigti dar valandėlę ir jei tikrai gimdau pažadėjo kuo greičiausiai atlėkti į palaikymo komandą.Visgi nesugebėjo užmigti (galvoj tiksėjo gal gimdo, o gal ne) ir atlėkė.Kai skambino telefonu, kad pasakyčiau jog jam duris atidarytų tik cypiau i ragelį..Toliau baisus sapnas..Skauda žvėriškai.Gal nuskausminamųjų?Ne, ačiū, ne.Juk pasiryžau ištverti be jų.Kaklelis atsidarinėjo gražiai tvarkingai.O man tos 7 valandos prilygo 7amžinybėms.Pamenu ne viską.Padetalizuosiu, kad baisiau skambėtų :alpau ir vėmiau vienu metu, kalbėjau su anuo pasauliu beveik, grąžiau rankas (gražus žodis grąžiau:)), nes taip lengviau buvo tverti skausmus kol galų gale išgirdau tą ilgai lauktą, ruoškis į gimdyklą.Gydytojai ir akušerei naktis buvo ne iš lengvųjų - gimdymai vienas po kito, o aš "įkliuvau" tarp dvieju ekstra cezarių...Man ruošė gimdymo lovą-kėdę o aš jau klykiau nesavu balsu.Priguliau pagaliau - o Dieve,dar stumti?!Nepavyko niekaip, Leliuk užstrigai valandėlėi, tada mama dar pora valandėlių stūmė su beveik dingusiais sąrėmiais....nenoriu šito prisiminti.o kažkodėl vis prisimenu.Kaip ir akušerės žodžius:Ar žinot kas gims?Taip, šaukiu,Motiejukas.Tai parodyk mums ta Motiejuką.AAAAA...Gydytoja gydytoja šaukiu - Ateikit!(tuo metu jos su akušere CP dalyvavo)Leiskit stumt!Tai stumk.Negaliu.(dabar kažkodėl labai juokas ima prisiminus šitą momentą)Ir vėl už varčios ir vėl nuo pradžios...Kitą dieną vis piktinaus ant savęs- kodėl nepasakiau, kad man kojines numautų, man ir taip sunku toj lovoj-kėdėj buvo išsilaikyt, o čia dar tos kojinės taip trukdė
...Ir jau visai visai pabaigoje (man atrodė, kad pabaiga), gydytojai prasitarus apie vakumą ir iš judviejų su akušere susižvalgymų neramių susikaupiau paskutiniam pabandymui.Tik vienas du, dar dar ir pliūūūkšt kažkas su žaliais laumių vandenais purptelėjo tiesiai i akušerės rankas.Čia tėtis jau taip pasakoja.Aš neverkiau.Ne.Aš tik ėmiau berti:Ar viskas gerai, ar viskas gerai, ar viskas....Padėjo Tave šiltą, šlapią, raudoną, kniurksintį kamuolėlį man ant krūtinės...Dar nebuvau mačiusi tokios palaimos, pasididžiavimo ir sumišimo kupinos šypsenos.Tėtės šypsenos.Supratau, kad Viskas.Tu jau čia.Mes jau tryse.Ir tai yra stebuklingiausia kas gali nutikti Moteriai..Dvi paras ligoninėj negalėjau miegoti.Tikrai tikrai.Vis žiūrėjau į Tave, negalėjau patikėti, kad tu Tikras.Mano, Mūsų, Pasaulio Žmogus.Aš kasdien Tavim didžiuojuos vis labiau, myliu ne bekrašto, o už kraštų, mokausi su Tavimi gausybės dalykų ir dėkoju dėkoju daugybę tūkstančių kartų, kad esam kartu.Tu.Aš.Tėtis.Mūsų šeima.O šiemet mūsų pirmosios Kalėdos.Tebūna jos baltos ir purios, lengvos ir džiugios.Te pusny Kalėdų angelas slepiasi.Ir širdis sukūkčios ištikta Meilės gerumo.Tegu jis mūsų neaplenkia.Niekad neaplenkia.
Myliu Tave, Motiejuk.Tavo mama
