Beno gimimo istorija - Gimdymo istorijos

BENO GIMIMO ISTORIJA Klaipėdos gimdymo namuose
Šalta sausio 21 d. rytą prabudau blogai miegojusi, vis spazmavo pilvą, pamaniau gal reikėtu pasekti laiką ir taip keli sarėmiukai kas 30 min, jau laikrodi nešiojuosi visur ir stebiu, po keliu nestiprių spazmų laikas pasikeitė į kas 20 min., po poros valandų jau kas 10 min. tuomet ėjau dar pasižiūrėt ar visi daiktai vietoje, išsimaudžiau duše, po kurio sarėmiukai padažnėjo iki 5 min., tuomet jau skambinau vyrui, kuris niekaip negalėjo patikėt, kad jau atėjo ta diena, prašiau kad paskubėtu grįžtu ir mane nuvežtu į gimdymo namus, pati vis dar abejojau ar tai tikrieji sarėmiai, nes jie tokie silpni vos juntami, bet reguliarus............Kai atvykome i gimdymo namus jau tie silpni sarėmiai kartojosi kas 2-3 min, akušerė priimamajam iškvietė budinčią ginekologę, kuri net neapsižiūrėjusi iš karto paguldė į gimdymo palatą, buvau prijungta prie aparatu ir stebima 6 valandas, prietaisai iš tikro rodė reguliarius sarėmius, tačiau jie buvo labai silpni, todėl gydytoja nusprendė jog tai pasiruošiamieji, todėl suleido vaistų, po kurių spazmai dingo, tuomet buvau perkelta į patologini skyrių, na maniau gal ir gerai, busiu priežiūroje ir nereikės skubėt iš namu nežinant ar tai tikri sarėmiai ar paruošiamieji....
Sausio 22 d. rytas 7.00 į palata užeina akušerė su triubele pasiklausyt nėstukiu pilvukų, o aš nesulaukiu savo eilės, tiek noriu į tualetą sysiot vos išlaikau, akušerė dar paspaudo pilvą, o aš kenčiu, tik mane paleido........ aš iš lovos ir bėgom į tualetą, bėgdama jaučiu kaip bėga per kojas, o dar nerandu kur šviesą įjungt.........košmaras, pagaliau pasiekiau tikslą..........palengvėjo, bet nesuprantu kas darosi lyg ir nusilengvinau bet girdžiu čiurlenimą, tuomet tapo aišku jog tai vandenys, na ką dar reikia grįžt iki palatos, tai grįždama palikau koridoriuje žymę, nes iš to skubėjimo gi nieko į tarpkoji nebuvau įsidėjusi........kadangi palatoje gulėjau su nėštukėmis, kurios pernešiojo savo kūdikius tai buvau su pavydu išlydėta į gimdymo palata.
Į gimdymo palatą grįžau po nakties, mane sveikino dar ta pati vakarykštė pamaina, kuri jau ruošėsi namo, na ir gerai nes viena gine su rusišku akcentu man nelabai patiko........
Vėl buvau paguldyta į ta pačia lovą, prijungta aparatų.......kadangi pakilo kraujo spaudimas 175/110 vienareikšmiškai buvo pasiūlyta pasinaudot epidūro rinkiniu, aišku sutikau, nes buvau įspėta, jog sąrėmiai silpni, jokio atsidarymo, bus ilgas procesas ir busiu skatinama....... taigi su epidūru snaudžiau jaukioje palatoje, vyras šalia skaitė žurnalus, sprendėme kryžiažodžius, bandėme beviltiškai išrinkti sūnui vardą, vienu žodžiu laukėme atsipalaidavę tos kulminacijos.
17.40 val. jau kaklelio atsidarymas 8 cm.........valio........ jau greitai susitiksim su mažyliu..........tuomet nebegavau nuskausminimo dozės, pradėjau justi stipresnius ir ilgesnius sąrėmius, su lyg kiekvienu sąrėmiu šypsojausi vis didesne šypsena, nes buvau laiminga jos jau ilgai laukta pabaiga..........akušerė vis užeina paklaust..........na kakot dar nenori...............ir 18.40 atsirado tas kakojimo jausmas, palatoje užsidegė ryškios šviesos, lova transformavosi, gydytojai apsirengė polietileninėmis prijuostėmis ir prasidėjo stūmimas, jutau kaip išlindo galvelė, mačiau kaip nuėmė apsisukusią virkštelę, vis klausinėjau ar viskas gerai, buvau nuraminta, toliau įstūmiau petukus, kaž kuriuo momentu akušerė liepė nestumt, patarė jos klausyt kitaip butu plyšę, na ir dar stumtelėjus išslydo visas kūdikis, koks tai neapsakomas jausmas, koks tai palengvėjimas...........fantastika, dėl to jausmo pakartočiau gimdymą dar kelis kartus, netrukus ant mano krūtines atsirado šiltas gležnas kūnelis, toks melsvas, varškėtas, kiti pasakytu fuuu koks šlykštus, bet man tai buvo pats mieliausias, nuostabiausias, mylimiausias, 9 mėnesius brandintas, saugotas, kalbintas, glostytas, mano ir mylimo vyro meiles vaisius......18.55 val. pasauly išvydo mūsų sūnus sverdamas 4.014 kg ir būdamas 55 cm ūgio.
Suvystytą kūdikį paguldė man ant krūtinės, jis savo mažomis juodomis akimis žvalgėsi nesuvokdamas jo supančios aplinkos, bandžiau duot krutinę, bet nepavyko.......netrukus buvome pervežti į pogimdyvinę palatą, kūdikį pasiguldžiau šalia savęs, stipriai laikiau apkabinusi, džiaugiausi kiekvienu jo riksmu, akių atsimerkimu, rankos pakėlimu, negalėjau niekaip patikėt, jog mūsų sūnus jau mano glėbyje........taip praleidau pirmąją bemiegė naktį, negalėjau užmigt........per daug įspūdžių ir emocijų, mokinomės žysti pirmuosius gurkšnius priešpienio........
Išaušus rytui ir atėjus gydytojų vizitacijai buvo visai nelinksma.......vaikų gydytoja nustatė, jog mus kūdikiui padidėjęs bilirubino kiekis ir jam prasidėjusi stipri kūdikių gelta, todėl mūsų sūnus buvo išneštas i reanimacinę palatą, ten jam taikytas fototerapinis gydimas........tiesiog gulėjimas po specialiomis lempomis........turėjau mažylį maitint kas 3 val. eidavau punktualiai ištisas paras, tai labai vargino, o dar kai buvau perkelta i neišnešiotu kūdikių skyrių dar labiau išvargino blogos palatos sąlygos...........kentėjau vardan kūdikio........vyras sakė, jog manęs nebe atpažįsta, paakiai pajuodę, kad ir kokius rūbus man vežė aš juose skendau, nes per nėštumą buvau priaugusi 10 kg, o grįžau numetusi 16 kg, iš tikro negalėjau ne kąsnio į burna paimt, tos bemiegės naktys ir nerimas dėl kūdikio, kuriam gelta ne mažėjo, o kaip tik pakilo iki tos ribos kai jau reikėtu daryt kraujo perpylimą, eidavau šaltais gimdymo namų koridoriais į reanimaciją pilnomis akimis ašarų nematydama kelio ir taip 10 dienų, kurios man atrodė kaip keli mėnesiai, kai mano sūnus užaugęs dėkos už bemieges naktis (jei dėkos) tai prisiminsiu būtent tas naktis.........po 10 dienų mums pasiūlė vykti į Kauno klinikas, nedvejodama sutikau, ten nuvykus mūsų laukė gydytojų komanda, kuri atliko išsamius tyrimus ir pranešė gerą naujieną, jog gelta kūdikiui žymiai sumažėjusi, kad kraujo perpilt nereikės ir jis pasveiks.......pasijutau daug geriau.......pradėjo atsirast pieno krūtinėse......kūdikis buvo šalia manęs, jaučiausi laiminga, kad vėl galime būt kartu......ilgai Kauno klinikose neužsibuvome kai suėjo kūdikiui 14 parų grįžome namo...........
Dabar augame, stiprėjame ir esame laimingiausia šeima.......mama, tėtis, sesė Neda ir mažylis Benas.................

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis