Juk kūdikio džiaugsmas - mamos dovana
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lūpos dukrytės tau "mama" šnibždės...
Žinai, mažyte, kai pirmą sykį išvydau tavo tėtį nė neįtariau, kad jis gali būti toks atkaklus. Susipažinome labai tradiciškai, bendroje draugų kompanijoje, antrąją ŠV. Kalėdų dieną... Apie rimtą, prasmingą draugystę, o juolabiau apie kažką panašaus į meilę tąsyk nė mintis netoptelėjo, o tavo tėvelis jau tada kurpė planus apie tai kaip mes neilgai trukus būsime kartu ir galėsime vadintis laiminga pora. Tiesa,nemeluosiu... ir pati nelikau visiškai abejinga... Tą vakarą niekaip negalėjau nepastebėti žvitrių, išraiškingų ir labai labai gražių žalsvų jo akių... Draugei visą vakarą į ausį šnibšdėjau, kad tos akys mane tiesiog liuliuoja
Nuo to pasisėdėjimo ir prasidėjo mūsų draugystė... Viskas vyko žaibo greičiu iš pradžių žaismingi pasimatymai, vėliau gyvenimas kartu, o galiausiai dvi žavios rožinės uostelės, kurios pranešė apie tai, jog visai netrukus galėsime prie krūtinės glausti tave dukryte... 
Svarbiausia, jog kiekviena diena praleista su tavo tėveliu priminė pasaką, jaučiausi tokia saugi, tokia mylima ir laiminga... 
Vasario 9-osios rytas, berods pusė aštuonių... lyg ir noriu ropštis iš lovos, bet prisimenu kiek daug pastangų pareikalauja kiekvienas toks rytinis ar naktinis išlipimas iš lovos su tokiu gan nemažu, standžiai pupsančiu pilvuku. Nutariu dar penkias minutes pasivartyti šiltuose pataluose... POKŠT!
Nu jau visai, nei gėdos nei sarmatos.. - alkūne stukteliu miegančiams SB į nugarą, - Miega ir nejaučia kaip orą gadina, - dar spėju pagalvoti ir jaučiu kaip kojas užlieja švelni šiluma. Instinktyviai lyg kokia gazelė pašoku iš lovos ir veidą papuošia didžiulė šypsena: vandenys nubėgo, mažyte, jau visai netrukus mes susitiksime!
Lyg ir reikėtų pradėti skaičiuoti sąrėmių dažnumą, tačiau dabar teįstengiu galvoti apie tai, jog turbūt jau šiandien ant rankų laikysiu ir bučiuosiu savo mažytį stebuklėlį... Skausmas visiškai nestiprus, galvoju ar čia tikrai jau veiksmas prasidėjo, nes SM ir visuose kituosae portaluose prisiskaičiau apie tai kaip saldūs sarėmiai rakina kūną ar net atima žadą... 
Nutariau kelti SB. - Zuiki, jau gali po truputį keltis... - kreipiuosi į SB.
- Gerai, arbūziuk, eik miegot nebludijus, - užsimiegojusiu balsu išlemena mano brangiausias.
- Gal visgi tu kelkis, man vandenys nubėgo vėl kreipiuosi į jį ir priešais save pamatau dideles kaip vilko SB akis
- Rimtai? - perklausia jis ir šokteli iš lovos.
Ruošiamės į ligoninę. Dar sykį persižiūriu sukrautus daiktus. Viskas tvarkoje. Priimamajame tenka laukti. Budintis gydytojas apžiūri kitą moterį. Vandenys vis dar laša, tad jaučiu kaip šlampa kelnių klešnės. Gerai, kad kelnės juodos, pagalvoju, - žmonės bent jau kreivai nežiūrės į dėmę mano tarpukojy
Apžiūra. Atsidarymas keturi cm. Pusė velnio išlemenu, o mane jau siunčia į gimdyklą. Apsivelku savo naktinukus ir kartu su SB dar mažai ką tesuprasdami sliukinam į gimdyklą. Matuoja lėlytės tonus, skausmelis vis stiprėja. Darosi sunku su prijungtu aparatu nugulėti lovoje. Prašau SB, kad pagaliau atkabintų tuos laidgalius nuo manęs ir aš galėčiau atsistoti. MB mane ramina. Kažkas skambina, liepiu mesti telefoną pro langą, nes mane viskas nervuoja, mažiausiai noriu girdėti kažkieno burbčiojimus kitame telefono gale. Nuima tonų matuoklį, bandau stotis iš lovos, tačiau skausmas nejuokais rakina ir visgi lieku gulėti. 6 cm gydytojo verdiktas, puikiai judame į priekį, tarsteli jis. Laukiam...8 cm, judame link devynių, - kito patikrinimo metu išgirstu man jau išganingais tapusius gydytojo žodžius, nuteikiu save, jog kęsti liko labai nedaug.
Visgi tas laukimas ir skausmas veda iš proto, MB nebežino kuo man ir bepadėti, veju jį šalin, nes bet koks pakibinimas mane tiesiog siutina. Visgi vyras labai šauniai atlaiko mano išpuolius, apsimeta, jog nieko blogo negirdi ir toliau mane ramina
Per tą strioką visai pamiršau apie tokį dalyką kaip epidiūras, galvoju kaip dabar jausčiausi jeigu laiku būčiau susisgribusi, vėl kaltę metu SB, kad nepriminė apie šį gėrį laiku 
Staiga pajaučiu nevaldomą norą stangdintis. Pakomanduoju SB, kad lėktų pas akušerę ir pasakytų, jog aš jau noriu stumti. Girdžiu kaip jis perduoda mano žodžius gydytojui ir akušerei. Sugūžėję į palatą jie vienas per kitą klausia kas yra.
- Kas yra?!!! Kaku noriu! per skausma tesugebu išspausti iš savęs tą frazę.
- Gerai, vaikutis slanka gimdymo takais, dar truputi luktelk ir nestumk, aiškina man akušerė.
Kaip aš galiu nestumt, višta tu, jeigu visiškai nevaldau savo kūno, o gal nori, kad aš vapšie čia tau ant lovos prikakočiau... galvoje sukasi ne itin gražūs epitetai gerajai tetai
Gerai, kad tuo momentu nesugalvojau garsiai išreikšti savo minčių, matyt po visko būčiau skradžiai žemėn prasmegus
Dar kelios minutės veriančio skausmo ir jaučiu, jog transformuojama lova, gydytojas kelia mano kojas ant laikiklių, personalas rengiasi savo drabužiais, akušerė lenda man į tarpukojį, gydytojas duoda nurodymus. Trys ilgi, skausmingi sąrėmiai, stiprus, daug jėgų reikalaujantis stūmimas ir girdžiu savo varlytės klyksmą. Akimis ieškau kur nunešė besiblaškančią mano mažylę... Matau ją... Sveria, matuoja... Taip noriu ją apkabinti ir priglausti prie savęs. Tėveli, tai kada gimė dukrytė? klausia gydytojas MB. Puse šešių, - drebančiu balsu išlemena jis
Dukrytė jau man ant krūtinės, mažoji apžoriukė tik atsidūrusi man ant pilvo jau ėmė irtis krūtinės link ir godžiai žiojosi ieškodama kur galėtų pasistiprinti. MB liepė išeiti už durų, nes gimdymo metu mane šiek tiek kirpo, tad gydytojui teko užbaigti darbą mane užlopyti
Jokio skausmo, jokio nemalonaus jausmo, tik begalinis džiaugsmas, jog glaudžiu tave, mano mažyte, mano gražuole... Gydytojas kažko manęs vis klausia, o aš tarsi skrajoju, nieko negirdžiu ir niekaip negaliu atitraukti nuo tavęs akių... - Kokį stebuklą mudu sukūrėm... - kreipiuosi į SB. Jis tik pritariamai linkčioja galvą ir šypsosi. Vargšelis, puikiai laikosi - pagalvoju, - Ir jam dienelė šiandien ne iš lengviausių
Po kiek tais laiko mus perkelia į naujagimių skyrių. MB nesitraukia nuo mūsų dieną naktį. Visą laiką būname visi trys, džiaugiamės vienas kitu, MB nepaprastai man padeda, viskuo rūpinasi, nes po siuvimo aš tarsi neįgali, o ir gimdymo metu nemažai kraujo netekau, tad tik atsistojusi tiesiog atsijungiu, nieko nebeprisimenu ir, rodos, tuoj nukrisiu...
Dabar mes jau namie, euforija vis dar neapleidžia, grožimės tavimi ir vis dar negalime patikėti, jog šiltas ryšulėlis ramiai sau snaudžiantis šalia yra MŪSŲ. MŪSŲ mažoji dukrytė... MŪSŲ išlauktas stebuklėlis...
