Net nežnau kodėl, visada gyvenau kaip filme, visa vaikystė buvo mažas filmas... Sesė, brolis, aš...
Mokykla buvo kaip filmas... geri pažymiai, bet ir krūva draugų...
Studijų metai idealūs... nes gavau ne tik mėgstamą profesiją, bet ir susipažinau su JUO.
II-ieji studentavimo metai. - Meile mano, testas rodo, kad mes tapsime tėveliais.
- Dievas yra, pagaliau jis išklausė mano prašymus...Tu mano super mergaitė, kaip toj mūsų pirmoj dainoj...
Idealūs 9 mėnesiai. Kaip iš knygos: Pirmi 3 mėnesiai neįmanomas vėmimas ir pykinimas; kiti 3 mėn. laisvė ir laimė, džiaugsmas augančiu pilvuku; likę 3 mėn rėmuo ir bemiegės naktys ieškant tinkamos miegui pozos.
Dievinau nėščiosios būseną... Nuoširdžiai sakau, niekada nesijaučiau tokia pilvavertė, svarbi ir laiminga.
Ir štai išauso TA diena. Rytas nežadėjo nieko naujo... maudžiantis pilvas, amžinas troškimas į WC. Nuėjus į WC supratau kad visgi rytas neeilinis, nes sėdint ant sosto išgirdau pliūkst ir pajutau jausmą, kad viskas jau vyksta ne pagal mano valią, laisvė vaisiau vandenims.
Mano vyras taip supanikavo, kad negalėjo vairuoti. Iki ligoninės mus vežė mano brolis.
O ligoninėje viskas vyko žaibišku greičiu.. atsidarymas 4 cm, atsidarymas 8 cm... stumiam... Ir nežinau kas su manim pasidarė, bet pajutau didelį nenorą gimdyti. Pradėjau derėtis su daktarais, kad "ei, i Jūs stabdot gimdymą, aš atsilyginsiu kuo galiu, vešiu Jums bulves į namus iki gyvenimo galo". Bet mano vyras staiga pasakė "Juk supermergaitės niekada neverkia..., maže tu gali". Matyt mūsų susitikimo akimirka su savo antrąją puse turi prasmę... Pažiūrėjau į vyra ir užstaugiau, leisk tą dainą per telefoną, nes kitaip nepagimdysiu (norėtųsi rašyti, kad švelniai apkabinus paprašiau..
). ir O STEBUKLE, kažkas suteikė man jėgų... su ašaromis akyse and supergirs don't cry gimė mano berniukas... Kai uždėjo tą mažą kleckiuką man ant pilvo, supratau, kad tikiu stebuklais ir vieną iš jų matau prieš save. Jis idealus, jis toks kokio norėjau, net jo užsispyrimas ir ožiavimasis yra idealus.. jis mūsų šeimos superberniukas
Dabar Rytis jau didelis, bet aš iki šiol tikiu stebuklais. Ši istorija atsirado neveltui, mane vėl kamuoja beprotiškas rėmuo ir nemiga... Jau šiom akimirkom turėtų gimti mūsų mergaitės, mūsų Super mergaitės. Turim ir be jokių fizinių kančių į mūsų šeimą įsiliejusią Aušrinę. Ji dar kartą įrodė, kad stebuklai yra.
Sėkmės Jums visoms, Supermamos...
Mūsų daina Supergirl
