Tu taip intensyviai prašeisi į šį pasaulį per sapnus, mistinius ženklus ir įkyrias mintis, kad mudviem su Tavo tėčiu nekilo abejonių, ar verta leisti Tau ateiti. Nesvarbios tapo tokios smulkmenos, kaip nebaigti mano mokslai, ne pati geriausia finansinė padėtis ir ne geležinė mano sveikata. Mes tiesiog leidome Tau ateiti...... Ir Tu atėjai. Labai labai greitai.
Dvi rožinės juostelės. Begalinis džiaugsmas, jaudulys, patosas, baimė, sumišimas ir dar milijonas įvairiausių emocijų vienoje akimirkoje. Tėčiui nieko nereikėjo sakyti. Suprato iš mano akių. Lygiai taip pat, kaip ir prieš trejus metus. Viskas jau patirta, tačiau ne mažiau pakilu.
Laukimo mėnesiai pralėkė akimirksniu. Pirmuosius tris mėnesiu slėpėme naujieną netgi nuo artimiausiųjų. O nuo visų kitų - dar ilgiau. Viskas atrodė taip šventa, kad nenorėjome, jog kažkas savo piktomis mintimis ir apkalbomis terštų mūsų stebuklą. Šiuolaikinės technologijos žadėjo, kad būsi mergaitė. Vėliau - kad berniukas. Mums buvo nesvarbu, tik labai smalsu. Dievulis man pagailėjo laukimo metu sveikatos ir dvasinės ramybės. Tačiau dėl Tavęs visą laiką buvau rami. Tiesiog žinojau, kad Tau viskas gerai. Intuityviai jaučiau, kad viskas bus gerai.
Artėjant Tavo gimimo dienai, baigusi vieną didelį ir varginantį darbą, pasidovanojau trejetą savaičių tik sau, Tau, Tavo broliui ir tėčiui. Nepakartojamas laikas. Prieš trejetą metų, laukdamasi Tavo brolio, paskutinėmis savaitėmis labai nekantravau, norėjau kuo greičiau gimdyti. Šįkart buvo kitaip. Norėjosi pasidžiaugti kiekviena šio stebuklingo laukimo minute, išjausti šią unikalią būseną iki galo, nors net neabejoju, kad gyvenime dar tikrai teks tai patirti.
Standartiniai skaičiavimai prognozavo, kad gimsi vasario 27 d. O aš tikėjausi, kad kovo 3 d. Paaiškėjo, kad neklydau.
Gydytojų prognozuoto termino diena praėjo be nuotykių. Kitos dvi - taip pat. Kovo 2 d. pagal planą pasirodžiau gydytojai. Gavau patvirtinimą, kad kol kas niekas nevyksta.
Naktimis jau kurį laiką sunkokai sekėsi užmigti. Naktinėdavau iki paryčių su savo knygomis ir rankdarbiais. Taip buvo ir tą vakarą. Kankino gana stiprūs paruošiamieji sąrėmiai. Miegoti nuėjau tik 5 val. ryto.
Ankstyvas kovo 3 d. rytas. Skamba Tavo tėčio žadintuvas. 7 val. ryto. Mane miegančią suriečia stirpus skausmas. Atlėgsta. Po kurio laiko suriečia vėl. "Tau skauda?", susirūpinęs klausia tėtis. Nuraminu, kad čia greičiausiai tik paruošiamieji. Tėtis keliasi ir ruošiasi į darbą. O mane vis riečia pasikartojantys stiprūs skausmai. Miegoti nebegaliu. Su siaubu galvoju, kaip aš gimdysiu pamiegojusi vos porą valandų. Raminu save, kad čia tik repeticija. Stebiu laikrodį. Sąrėmiai dažni, bet nereguliarūs. Susirietusi einu į vonią, lendu po dušu. Sąrėmiai dar sustiprėja. Tampa akivaizdu, kad tai jau ne repeticija.
Tėtis į darbą taip ir neišvažiuoja. Susidedu paskutinius daiktus į ligoninę, sudedu Tavo brolio daiktus. Ateina Tavo senelis, išsineša į antklodę suvyniotą miegantį brolį. Jaudinuosi ir bijau. Nenoriu, kad gimdymas vėl būtų skubinamas bereikalingomis medicinininėmis intervencijomis. Todėl į ligoninę neskubame. Sėdžiu ant didelio kamuolio ir mezu. Sąrėmių metu stengiuosi taisyklingai kvėpuoti. Šalia visą laiką yra Tavo tėtis. Jaučiu jo paramą, todėl esu gana rami. Taip praleidžiame porą valandų.
Kai sąrėmiai tampa sunkiai pakeliami, išsiruošiame į ligoninę. Trumpam užeiname pas šalią gyvenančius Tavo senelius atsisveikinti su Tavo broliu. Ten mane vėl suriečia stiprus sąrėmis, todėl skubiai atsisveikinu ir išeinu. Vaikui nereikia matyti mamos susirietusios iš skausmo. Išsukam iš kiemo. Brolis mojuoja pro langą. Akimirkai susigraudinu. Juk kai grįšiu, mūsų šeima bus visiškai pasikeitusi.
Atvykstame į ligoninę. Sąrėmiai jau kartojasi kas 2-3 min. Priimamajame paskubomis užpildau dokumentus ir mane skubiai pakviečia į gimdyvių priėmimo kambarį. Budinti gydytoja patikrina gimdos kaklelio atsidarymą, ir jos akys išsiplečia. Pasirodo, atsidarymas jau 9 cm. Tėtis bėgte atneša iš automobilio daiktus, paskubomis persirengiu.
Mus palydi į gimdyklą. Akušerė kažką siurbiasi į švirkštą, klausinėja mano kraujo grupės. Pasiteirauju, ką ruošiasi man daryti. "Tavo darbas - klausytis mūsų nurodymų, o ne klausinėti"
Ateina gydytojas. Kažkodėl išprašo Tavo tėtį iš gimdyklos. Gimdos kaklelis jau atsidaręs visiškai, tačiau vandenų pūslė neplyšusi ir Tu dar gana aukštai. Man daromas spaudimas dirbtinai nuleisti vandenis. Pirmojo gimdymo metu man po šios procedūros sustojo gimdymo veikla ir gimdymas pavirto košmaru, todėl šįkart kategoriškai to atsisakau. Gydytojas ir akušerė neslepia nepasitenkinimo bei susierzinimo. Grįžta Tavo tėtis. Į gimdyklą atsitiktinai užsuka gimdymo skyriaus vedėjas, kuriam esu dėkinga už tai, kad vis dėlto gimdžiau beveik taip, kaip norėjau. Išklausęs gydytojo ir manęs, jis savo kolegoms liepia laukti ir dirbtinai vandens pūslės kol kas neplėšti.Man ant pilvo uždedami davikliai, fiksuojantys sąrėmius bei Tavo širdelės dūžius. Gimdykloje liekame dviese su Tavo tėčiu. Per sąrėmius remiuosi į Tavo tėtį ir stengiuosi taisyklingai kvėpuoti. Tarp sąrėmių - kalbinu Tave leistis žemyn ir bandau šiek tiek pailsėti, kaupiu jėgas laukiančiam dideliam darbui. Taip praeina valanda. Ateina gydytojas, paprašau kamuolio. Netrukus jį man atneša. Tačiau ant jo ištveriu tik du sąrėmius, ir man ima temti akyse. Tėtis padeda atsigulti ant lovos. Gimdykloje vėl pasivaidena gydytojas. Sakau jam, kad tuoj alpsiu ir kad man reikia amoniako. "Kaip tai alpsi? O kas padės vaikučiui gimti, jeigu apalpsi? O amoniakas jau uždraustas vartoti"
Vėl liekame dviese su tėčiu. Laimei prisimenu, kad turime mineralinio vandens. Tėtis juo drėkina man veidą, truputį atsigaunu.Gretimoje gimdykloje, nuo mūsų atkirtoje tik atviromis stiklinėmis stumdomomis durimis, gimdyvei prasideda stangos. Mūsų gydytojas ir akušerė ten padeda ateiti į pasaulį vaikučiui. Mano sąrėmiai jau tokie stiprūs, kad ne visada pavyksta juos "iškvėpuoti", ir imu šaukti. Beveik palūžtu. Sakau Tavo tėčiui, kad neištversiu. "Ištversi. Abu ištversime" - atsako. Jis nesitraukia nuo manęs nė per žingsnį. Gretimoje gimdykloje pasigirsta naujagimio verksmas. Išgirdus, man iš kažkur atsiranda jėgų. Susikaupiu ir toliau stengiuosi kaupti jėgas laukiančiam darbui, taisyklingai kvėpuodama per sąrėmius. Dėl įtampos mane krečia drebulysir pykina. Taip prabėga dar valanda. Fiziškai ir emociškai sunkiausia šio gimdymo valanda.
Spaudimas dubens srityje labai sustiprėja. Jaučiu, kad Tu jau ateini. Vandens pūslė taip ir neplyšo. Dabar jau pati prašau, kad praplėštų. Užsiimu tradicinės medicinos primestą, siaubingai nepatogią gimdymo padėtį ant nugaros. Tėtis stovi šalia manęs ir padės man stangos metu riestis. Gydytojas praplėšia pūslę, ir aš jau gimdau. Skausmo nebejaučiu. Stengiuosi atidžiai klausytis akušerės nurodymų. Pirmas stūmimas. Jaučiu, kaip Tu smukteli. Kažkodėl apima siaubas, kad galiu Tave traumuoti. Tėtis ir personalas bando mane raminti. Susikaupiu. Antras stūmimas. Pasirodo Tavo galvytė. Trečias stūmimas - ir Tave, tokį trapų, šlapią, išsigandusį ir klykiantį iškilmingai paguldo man ant krūtinės
Ašaros ir juokas kartu, unikalios, su niekuo nepalyginamos labai intensyvios emocijos. Laimingas Tavo tėčio veidas. "Šaunuolė" - sako jis. Ir kerpa virkštelę
Ima Tave ant rankų Nuo pirmų akimirkų mezgasi šiltas tėvo ir sūnaus ryšys Man siuva plyšimus, Tave sveria ir matuoja, po to vėl duoda man. Pirmą kartą gauni mamos pienelio Prasideda naujas gyvenimas, kuriame yra dvigubai daugiau vaikiškų šypsenėlių, smagių akimirkų, meilės ir šilumos. Gera dvigubai praturtėti
