Vilniaus gimdymo namai
Kodėl didelis ir kodėl sunkus? Manau jums nekils abejonių perskaičiuos šią istoriją.
Visada žinojau, kad turėsiu tris vaikus, gal labiau pasamoningai, bet tas skaičius man nedavė ramybės jau nuo vaikystės... Nežinau kodėl... kažkaip atrodė gražu, o dar sako, Dievas myli trejybę...
Taigi, tai prasidėjo 2009 metų žiemą, mano būsimą kūdikį pradėjau kurti mintimis, staiga pastebėjau, kad mano akys vis dažniau krypsta į nėštukes, vis dažniau pradėjau prisiminti savo nėštumus pirmuosius, supratau, kad jau noriu trečio, to mažo gumulėlio, kvepiančio nauja gyvybe. Prasitariau apie tai vyrui nedrąsiai. Be abejo, mintis apie 3 vaiką pradžioj vyrą nustebino, jam reikėjo priprasti, juo labiau, kad daugiau vaikų neplanavom, pasirūpinom ilgalaike kontracepcija. Tačiau netrukus buvo nuspręsta turėsim 3
Nepraėjus ir mėnesiui, jau pirkau nėštumo testus ir laukiau II brūkšnelių, maniau, kad pastosiu iš pat pirmo bandymo. Tačiau teko palaukti ilgiau. Ak tas su nieko nesulyginamas jaudulys, laukiant teigiamo testo ... Pagaliau, jau turiu 2 neryškius brūkšnelius, kaip tik mano gimtadieniui dovana...
Pranešu vyrui ir matau džiaugsmą jo akyse
Nusprendžiam niekam kol kas nesakyti šios puikios naujienos, žodžiu neskubam...Nėštumo pradžia nebuvo skirtinga nuo ankstesniųjų, nuo antro iki trečio mėnesio pykino baisiausiai ir skaudėjo galvą. Bet kentėjau, žinojau, kad praeis. Su nekantrumu laukiau, kol gydytoja pasakys ko laukiuos, nes su vyru mąstėm apie mergytę. Bet gydytoja mane nustebino jau nuo pat pradžių buvo tikra, kad berniukas
Na berniukas tai berniukas super Na štai prabėgo vasara, prasidėjo auksinis rudenėlis, nusprendžiau nuskristi į svečius pas tėvus pilvukas puikiai reagavo į kelionę...
Rudeniui besibaigiant ėmiau jaustis vis sunkiau - kaip meškutė, sunku būdavo net iki parduotuvės nulinguoti. Išvis kažkaip į šio nėštumo pabaigą jaučiaus kaip meškutė... Ir svoris į pabaigą augo kaip ant mielių - gydytoja prognozavo didelį vaikelį, bet, kad nors būčiau įsivaizdavus kokį didelį ..
Turėjau problemėlių su nugara prieš pastodama, tai vis iškildavo klausimas kaip gimdyti- natūraliai ar cezario pagalba. Vėliau ėmiau sapnuoti, kad gimdau pati lengvai ir greitai, žodžiu svajojau pagimdyti natūraliai.
Ir štai atėjo ilgai laukta žiema. Praūžė šventės, dar spėjom visa šeima užsikrėsti kažkokiu virusu laimei neilgai... Jau laukiau savo vaikelio atėjimo, svajojau kiekvieną dieną, kad gal jau greitai, bet jis neskubėjo... Gimdymo terminas buvo sausio 13-15 d. Kažkaip norėjosi, kad vaikelis gimtų sulyg dukrytės gimtadieniu, tačiau jis pasirinko savo laiką. Dėl nusitęsusio termino teko atsigulti į ligoninę, patologinį skyrių. Ak tos ilgos dienos ligoninėj, ir vėl laukimas, su kiekviena diena vis tikėjausi, kad gal jau tuoj, bet tekdavo nusivilti.. Aišku kaip visada draugai, pažįstami, giminės neduodavo ramybės- vis su tuo nelaimingu klausimu kada kada kada... Tiesa, vaikutį pagal echoskopą prognozuoja apie 4,5 kg..
Kada gi kada ir aš klausdavau vaikelio, o jam ten šilta gera buvo, neskubėjo jis
Taip ligoninėj pragulėjau apie savaitę, tada išleido namo, nes dar galėjau anot gydytojų laukti... O aš labai tikėjausi, kad namie atsipalaiduosiu ir prasidės gimdymas.. Tačiau mano nuostabai, po kelių dienų vėl teko gultis į ligoninę iš kurios jau žadėjo neišleisti 2 in 1
Gydytojai sakė, kad jei iki trečiadienio nepagimdysiu nuleis vandenis ir paskatins... Bet kaip nekeista, matyt vaikelis juos išgirdo ir kaip tik trečiadienio rytą pajutau, kad kažkas prasideda...
Ėmė smarkiai teplioti, supratau, kad išėjo kamštis. Paskambinau vyrui, kad atvažiuotų, bet neskubėtų, nes dar tik pati pradžia. Kažkoks džiaugsmas apėmė, kad va, pagaliau viskas įvyks savaime...
Maždaug apie pusę vienuolikos mane perkėlė į gimdymo palatą, kol kas skausmelių didelių nėra. Vis dėlto mano gydytojas nusprendžia, kad reiktų nuleisti vandenis, nes gimdymas nevyksta taip greit kaip norėtųsi, vaikelis didelis, reikia paskubėti, nežinau kodėl, bet nusprendžiu nesipriešinti, kažkaip daktarai sunerimę, kuždasi, man irgi neramu. Kai nuleidžia vandenis, viskas pasistūmėja, vyksta tiesiog kosminiu greičiu... O vandenų kiek daaug,,, Staiga prasideda sąrėmiukai tokie jau nejuokingi visai, sėdžiu ant kamuolio ir su kiekvienu dideliu sąrėmiu dainuoju, kažkodėl taip man lengviau iškęsti... Kadangi šį kartą nepavyko gimdyti vonioje, nes užimta gimdykla, kamuolys man tampa vieninteliu išsigelbėjimu per sąrėmius. Taip ant kamuolio prabūnu apie pusvalandį, kol pajuntu, kad kažkaip norisi stumti... Daktaras vis klausinėja, ar nenori jau stumti, sakau, oo taaip, jau, manau, kad jaaauuuu... Perkelia mane ant gimdymo stalo, tik spėju kojas padėti ant lėktuvo, kaip jau pradedu stumtiiii... Tik kažkoks tas stūmimas toks atrodo, baisu kaip sunku, bet stengiuosi iš paskutiniųjų.
Vyras prie galvos kažką lemena, nieko negirdžiu ir nesuprantu, o jis tik glosto galvą, glosto. Atrodo, kad sąmonė vietom trūkinėja, nesuprantu ar aš dar čia ar jau kažkur toliii. Atrodo stumiu ir stumiu be galo, skauda nežmoniškai, bet kartu kažkokia viltį dar turiu šiandien pagimdyti. Ir štai, gal po 5-6 stūmimų daktarai sako, kad jau matosi galvutė, dabar nestumk, palauk... Laukiu akimirką, kaip valandą... Vėl stumiu pūūkšt yra... Jaučiu, kaip išslysta nauja gyvybė iš manęs ir staiga palengvėja. Jis jau čia, jau... Pagaliau.... Nuostabus berniukas... Šiek tiek pamėlęs, nes virkštelė apsisukusi. Man jo neduoda, kažką sveria ten matuoja... Nesuprantu kas vyksta, klausau ausis ištempus ir akis įsimeigus. Sako didžiulis 5870 g ir 64 cm. Vaje vaje, ir kaip gi aš tokį pagimdžiau..
Vaikelį atgavau tik vakare, nes darė visokius tyrimus, bet žinojau, širdis jautė, kad viskas gerai.
Jis gražuolis, nuostabus, viskas gerai
Štai mes kokie
buvom 
