2010.08.15 dieną brangiausią išleidau važiuoti į Alytų. Grįžti turėjo jis tik kitos dienos vakare. Kad nebūtų nuobodu, nusprendžiau sutvarkyti vieną daiktais užgrūstą kampą, išsiplauti grindis ir iškepti pyragą. Susiskambinau su savo seserim ir nusprendėm kitą dieną važiuoti prie ežero, nes karštis neįmanomas dieną +35, naktį termometro stuplelis nukrenta tik iki +25. Tokiu karščiu gelbėja tik drėgnas rankšluostis.
Vakare su SM rugpjūtinukėm dar paspeliojom, kas bus sekančios, kurios susitiks su savo mažuliukais. Aš tylėjau ir tik rodžiau pirštais į kitas

2010.08.16. 4val. ryto pažadino skausmelis pilvo apačioje. Kas čia per velniava?

5val. Skausmas aplanko vėl ir vėl. Jau užmigti nepavysta, o kiek bepažiūriu į laikrodį, rodyklė pasislenka 10min į priekį, kai tik prasideda skausmas. Staiga suriečia ant didelio reikalo. Nu, Dieve Brangus, niekada naktį nekakoju. Kas su manimi vyksta?

Atlikusi gamtinį reikalą grįžtu į lovą, bet netrukus didelis reikalas priverčia mane grįžti ant puodo. O Viešpatie!!! Kraujas su kažkokiom gleivėm. KAMŠTIS!!!

8val. Įsijungiu SM pasidalinti įspūdžiais su nemiegančiomis supermamomis. Viena iš jų pataria nueiti į dušą ir išsiaiškinti, ar tai melagingas pavojus, ar tikras. Visgi ir duše skausmas kartojasi. Įsijungiu sąrėmių skaičiuoklę. Dabar skausmeliai kartojasi kas 5minutės. Skambinu SB ir perspėju, kad atidėtų visus darbus ir važiuotų geriau i Vilnių, nes nesiruošiu viena gimdykloje tverti vis stiprėjančius skausmus.
10 val. Skambinu sesei. Nepatenkintas balsas kitam laido gale, mane išdeda į šuns dienas, kad prie ežero dar ankstoka važiuoti ir dar nors PORĄ VALANDŲ DUOK MAN PAMIEGOTI!!!

11val. Atvykstame į RK priimamąjį. Išdidžiai pareiškiu, kad man sąrėmiai kas 5min. Daktarė paklausia:
- Nuo kelintos nemiegi?
- Nuo 4val.
- Na gi, sėsk ant lėktuvo, pažiurėsim. Oooooi, du centimetrai pati pradžia. BE VAKARO nepagimdysi.

O NEEEE!!! Ne gi man reiks iki vakaro tooooookius skausmus kentėti??

Duoda kažkokius lapus skaityti. Pasijuntu, kaip dvejatukininke - nieko nesuprantu, kas juose parašyta ir ko jie iš manęs nori. Šeip ne taip išbraukau nereikiamus žodžius ir įrašau tinkamus. Seselė pakuoja mane ir vedasi į gimdyklą. Būsima tetulė nežinau, kodel, bet seka iš paskos. Seselė, atsisukusi nuramina, kad neverta sekti mūsų, nes be 17valandos vakelio TIKRAI nebus juk pirmas gimdymas, o atsidarymas tik 2 centimetrai.
12val. Aš jau gimdykloje. Gydytoja viską aprodo, kur kas yra ir palieka mane sąrmiaut. Ateina valytoja ir rusiškai pasiūlo pereiti į kitą gimdyklą, kurią ji katik išvalė. Tipo krūtesnė ir didesnė. Mandagiai atsisakau, nes ne į viešbutį atvažiavau. Skambinu SB, paklaust kur jis yra. Gerai, kad jau pakeliui, nes jau sugalvojau, kad jau norečiau, kad kas nors man nugarą pamasažuotu, o tai skausmas jau visai nebejuokingas darosi. Einu į dušą gal biski mažiau skaudės. Nė velnio - mažiau tikrai neskauda. Nu čia dabar!

13 Val. Kažkodėl pati nepastebiu, bet pradėjau trankyti galvą į spintelę.

- Vaaaaauuuuu, mamyte!!!!!!! 8cm atsidarymas!!!!!!!! Sorry, vaistukams jau per vėlu!!! Tuoj nuleisim tau vandenis ir sakyk, kada jau užeis noras kakokti.
Pajuntu vandenų pliūpsnį. Ir ne už ilgo norą kakoti. Gydytoja pamokina, kaip stumti. Vienas sąrėmis - nesigauna stumimas. Antras sąrėmis vėl nesigauna. Tai kur dingo mano prieš nėštumą ištreniruoti pilvo raumenys???


13.25 Ketvirtas sąrėmis stumiu iš paskutinių jėgųųųųų, pasijuntu Žydrunu Savicku, stumiančiu 200kg bačką


- Mergytė!
Mergytė...

Staiga gaunu sms į telefoną. Mama linki man stiprybės iškęst visus gimdymo skausmus.
Nutariu paskambint SB. Nespėjus nieko man pasakyt, išgirstu:
- Mylimoji mano, aš jau čia! Ar labai tau skauda? Kuriame aukšte tu randiesi?
- Aš jau pagimdžiau!
- Man eiti pro priimamąjį, katuk mano?
- Aš jau pagimdžiau!!!!!
- Kaip tai tu pagimdei??? Taip greitai??? Negali būti!!!! Juokauji??
- Nejuokauju! Mes turim mergytę!!!!!
Kažką brangiausias šneka, bet negaliu suprast ką. Nedigstanti šypsena nuo veido jam neleidžia rišliai kalbėti.
Padėjus ragelį iš kart skambina tetulė paklausti, kada turi atvažiuoti vyrukai kabinti roletu pas mamą bute

- Jau pagimdžiau, mergyte!!
- Tu gal durna


Su mama pokalbio telefonu nepasakosiu, nes per mamos laimės ašaras nieko nesupratau, ką ji sako.
Tai štai kokia ta mano gimdymo istorija. Slapukė gimė tikra coliukė 52 cm ir 2860gr. Pavadinom vardu Vėja. Taip paslaptinga, neapčiuopiama ir nenuspėjama... Myliu, tave Vėja, iš visos širdies, kuri padidėjo, Tau gimus, milijardą kartų!
P.S. Dėkoju visam Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės akušerijos skyriaus personalui. Ten dirba tikrai profesionalūs ir neabejingi gydytojai.
