MB anksciau dirbo darba, kuris daznai pareikalaudavo savaitems isvaziuoti komandiruotems i kita miesta. Is pradziu buvo sunku, laukdamasi vaikiuko, grizusi po darbo pasijusdavau labai vienisa. Jis grizes is komandiruotes vis stebedavosi, kaip paaugo pilvukas
Bijojau, kad atejus gimdymo terminui, nebutu kur nors isvykes. Bet prie to pripranti. MB pakeite darba, dabar visa laika buna namuose, o kartais taip noretusi, kad vel nors trumpam kur nors isvyktu
Pati dirbau tarptautinio transporto imoneje, teko tiesiogiai dirbti su tolimuju reisu vairuotojais. Girdedavau ju tarpusavio kalbas grizus is reisu, juokelius... Taigi galiu pasakyti, kad viskas labai priklauso nuo paties zmogaus. Nes tikrai teko girdeti, kad keletas ju isvyke turedavo visai kitus gyvenimus. Ypac tie, kurie vaziuodavo i Rytus ir vadinami "senais vilkais" toje prifesijoje. Skusdavosi, jeigu ilgesni laika neatsirasdavo kokio ilgesni laika trunkancio reiso. Bet tikrai budavo ir tokiu (ypatingai neseniai pradejusiu dirbti tokio pobudzio darba ir jaunu, neseniai sukurusiu seimas), kurie budavo issiilge savo seimu, zmonu, namu. Taigi viskas labai priklauso nuo paties zmogaus, jo vertybiu, kodel jis dirba toki darba ir, zinoma, nuo santykiu seimoje