Patrepsėjimai po Costa Bravą ir Barseloną

Patrepsėjimai po Costa Bravą ir Barseloną

Kai paskutinę gražiausių akimirkų Costa Bravoje minutę fotoaparatas „suvalgė“ kortelę , nusprendžiau, kad fotoreportažo nedarysiu. Tačiau grįžusi persigalvojau. Juk daugelis po mano lankytas vietas keliauja nuomotais automobiliais ar su agentūrų ekskursijomis. O aš norėčiau parodyti, kad mūsų matytoje mažoje Costa Brava pakrantės dalelėje yra kas veikia ir keliaujant visuomeniniu transportu bei pėsčiomis.

Po kelių metų gal būt pratęsiu savo kelionę ir šį pasakojimą, nes Costa Brava sužavėjo savo gamta. Jei po kelionės į Turkijos Kemerą jaučiausi pavargusi nuo Viduržemio regiono, tai Costa Brava sugražino meilę tam regionui. Aišku, dar labai anksti kalbėti apie ateities planus. Nors.... vakar vėlai vakare grįžau, o šiandien jau nusipirkau bilietus į Italijos Bergama 2012-ųjų spaliui...


Taigi, 2011-10-07. Penktadienis. Išskrendame.

Ši kelionė buvo pirmoji pačios organizuota visiškai savarankiška. Skridome dviese su drauge. Ėmėme bendrą vieną registruotą bagažą.
Bilietus pirkau su Ryanair dar metų pradžioje. Tačiau pastariesiems perkėlus skrydį iš Kauno į Vilnių, griuvo visi planai. Teko arba trumpinti atostogas dviemis dienomis arba perpirkti pirmą skrydžio gabaliuką su Wizzair, taip pasidarydarant vieną papildomą nakvynę Barselonoje. Gal būtume pasirinkę pirmąjį variantą, bet jau buvo sumokėta už viešbutį Costa Bravoje.

Ryanair labai lanksčiai pasielgė sudarydamas galimybę atšaukti tik pirmąjį skrydžio segmentą. Iš pradžių netikėjau, kad taip galima. Jau buvau nu-cancel‘inusi visą skrydį ir užsiprašiusi refund‘o, bet tik paskutinę akimirką atėjo į galvą, kad ten yra daug varnelių, ir prie kiekvieno vardo, ir prie kiekvienos datos. Iš tikrųjų nėra ko pykti ant Ryanairo, kai jis po keletą kartų siūlo vieną ir tą patį: apgailestaujame, kad skrydžio laikas ir datos keitėsi, prašome nuspręsti, ką jūs norite toliau veikti su savo kelione. Taigi, pirmas segmentas cancel ir pinigai labai greit i kortelę sugrįžo. O Wizzair bilietų kainos gal tik 10 Lt didesnės buvo. Taigi, galutinė bilietų kaina į abi puses su visais mokesčiais ir vienu registruotu bagažu gavosi 337 Lt žmogui.
Skrydžio perkėlimas į Vilnių geografiškai mums buvo net labai palankus. Tačiau tai, kad skrydis vėlyvas, baugino iki paskutinės minutės.

Iš savo miestelio autobusu atidardame į Vilniaus autobusų stotį. Kaip nusigauti iki Vilniaus oro uosto dienos metu, nebuvo jokio rūpesčio. Iš tu labai nedaug variantų mums tiko ir autobusas, ir traukinukas. Draugė prisiminė, kad neseniai pradėjo kursuoti mikroautobusas tiesiai iš autobusų stoties. Oro uosto tinklapyje susirandame grafikus ir pirmyn. Mikro vairuotojas paslaugiai įkelia lagaminą į bagažo skyrių. Stotelės numeris autobusų stotyje yra 2-3, beveik prie pat stoties pastato, vietinių autobusų dalyje. Be mūsų dar viena keleivė – ir judame. Mikroautobuso kaina 3 Lt žmogui, važiuojame kažkur 10 minučių. Išleidžia maršrutinių autobusų sustojimo vietoje (ten pat grįžtant ir įlipome).

Oro uoste kelis kartus susitikome mūsų mikroautobuso pakeleivę, jau kaip „pažįstamos“ šyptelime. Vėliau laukiant įlaipinimo ji prisėda prie mūsų. Šnektelime. Pasirodo, ji gyvena Katalonijoje, ištekėjusi už katalono.
Skrydis atidedamas pusvalandžiui. Bet nei laukimas, nei pats skrydis neprailgo maloniai ir įdomiai šnekučiuojantis.

Išlipame (per rankovę) Barselonos oro uoste EL Prat. Bagažas jau laukia. Labai šilta. Reikia susirasti Aerobusą – autobusą, kuris nuveš iki Katalonijos aikštės. Patraukiame sekdamos ant grindinio nupieštu autobuso ženkliuku. Pasirodo, išėjus pro terminalo duris, reikia sukti į priešingą pusę – į kairę. Labai trumpai pasiblaškę randame Aerobus stotelę. Bilieto kaina (bent jau iki pl. Catalunya) 5,30 eur. žmogui, bilietus perkame iš vairuotojo. Autobusas stoja keliose vietose. Tikslias stoteles galima pamatyti tinklapyje. Schema kabo ir pačiame autobuse. Autobuso viduryje yra specialios vietos bagažui.

Kiek daugiau nei pusvalandis – ir lipame Katalonijos aikštėje. Nepaprasta gausybė žmonių. Kadangi kelią iki pensiono, kuriame nakvosime, buvau išžiūrėjusi per google maps, susiorientuoti pavyksta gana lengvai.
Pensionas Bahia. Vos minutė kelio nuo pl. Catalunya, pora minučių nuo Aerobuso stotelės. Gatvė iki pensiono apšviesta, pilna žmonių. Grafiti ant sienų visai nebaisūs. Paskambiname, įleidžia. Laiptai į ketvirtą aukštą. Žinojau, kad jie bus. Bet kad tokie sunkūs, senoviniai ir nepatogūs - neįsivaizdavau. Dviese po prakaitu užboginame bagažą. Nakvynės kaina 48 eur. dviems už naktį. Aišku, neturi grąžos iš 50 eur. Nagi, nereikalausime.
Kambarys labai mažas, vidutiniškai aptriušęs, bendras tualetas ir vonia. Kambarys su balkonėliu į La Ramblas. Triukšmas nežmoniškas. Truputį pavakarojame ir einame miegoti. Tai padaryti įmanoma tik uždarius langą.

linole, gaila dėl nuotraukų
laukiam tęsinio

Ačiū.
Nuotraukų iš Tossos ir Blanes iš tiesų nebus, nes laboratorijoje neįstengė jų atkurti...
Kažkiek panašių vaizdų iš Tossos, matau, yra Cobres fotoreportaže.
Kai kur įterpsiu is interneto rastas nuotraukas ir nuorodas. O Llorete kai ka pavyko perfotografuoti.


2011-10-08. Šeštadienis. Lloret de Mar.

Pusryčiai Pensione Bahia tik bulka ir uogienė, dar kava. Valgyklėlė labai maža, tokia, kokia ir parodyta nuotraukoje tinklapyje. Negavę vietos atsisėsti iš pradžių išeiname, sakom, vėliau grįšime. Bet paskui suprantame, kad tų laisvų vietų iki pusryčių pabaigos taip ir neatsiras. Užsiimame eilę ir gana greit prisėdame prie staliuko.

Daug nelaukę pėsčiomis patraukiame į autobusų stotį Nord Estacion. Gūglėj buvau išsinagrinėjusi kelią iki stoties. Buvom labai daug prisiskaitę apie vagystes, tai metro važiuoti nedrįsome.
O su ratukais kad ir sunkus lagaminas buvo nesunku eiti.

Iš Canuda gatvės, kurioje buvo pensionas, nuo La Ramblos sukame į kitą gatvelę – De Santa Anna. Mažos parduotuvėlės su šviežiai keptais krosanais ir kvepiančia kava , pavieniai skubantys praeiviai, retkarčiais prazvimbiantys motoroleriai ar krovininės mašinos. Kelios minutės šioje mažoje gatvelėje buvo tokios pilnos nepaprastos auros. Toliau Comtal, Trafalgar gatvės. Koja už kojos per pusvalandį pasiekiame Triumfo arką. Džiaugiausi, kad sugalvojau trumpinti kelią ir nesirinkau judrios ir triukšmingos Sant Pere gatvės, kaip siūlė googlas. Ne tik nukirtome kampą kelio, bet ir pasimėgavome rytinės Barselonos ramybe.

Dešinėje, pastate su užrasu Felga yra mūsų pensionas Bahia ir Canuda gatvelė. O į kairę suka St. Anna. Vaizdas nuo La Ramblos:


Ir Triumfo arka:


Autobusas turi būti tik dvyliktą, tai dar pasėdime palmių alėjoje prie Arkos. Autobusų grafikai vasaros mėnesiais ir kitu laiku skiriasi. Prieš važiuojant pravartu pasistudijuoti grafikus internete.

Kur pirkti bilietus, paklausiame stoties informacijos kioskelyje. Bilietai parduodami tik stotyje. Bent jau į mūsų autobusą be bilieto nepriėmė. Iš Nord Estacion į Lloret de Mar bilietas kainuoja 9,7 eur vienam žmogui į vieną pusę. Perkame vienpusį, į abu galus gal ir pigiau būtų. Autobuso maršrutas yra iki Tossa de Mar. Prisirenka pilnas autobusas, į bagažo skyrių vos įkišu savo didžiulį lagaminą.
Iki Lloret de Mar autobusas važiuoja valandą. Pakeliui niekur nestoja. Pro langą smagu mėgautis gražiais kalnų vaizdais, nedideliais miestukais. Autobusas išleidžia Lloret de Mar autobusų stotyje. Vos ne vos išsitraukiu savo lagaminą ir pėdiname ieškoti viešbučio Xaine sun. Apsukę ratą aplink stotį randame jį. Xaine sun yra pora minučių nuo autobusų stoties. Visur nuolydžiai, privažiavimas su lagaminu labai patogus.

Šio viešbučio informacijoje rašoma, kad norint užsiregistruoti ar išsiregistruoti, reikia skambinti recioptionistui. Bet mums pasiseka: randame už stiklinės sienos sėdintį malonų vyruką. Studija šiame viešbutyje užsakyta per clever-hotels.com prieš pusmetį. Tik čia ne rezervavimo sistema, bet vokiečių kelionių agentūra, kaip vėliau išsiaiškinau. Tokiu atveju aš būčiau linkusi verčiau lietuvaičiams sumokėti, bet jau gavosi kaip gavosi ir mūsų naudai viskas. 5 nakvynės studijoje dviems žmonėms mums atsiėjo 98 eur. Dar 100 eur turėjome palikti užstatui, kurį išvykstant grąžino.

Studiją gauname trečiame aukšte. Yra liftai, jau nebereikia tampyti lagamino. Studija pakankamai erdvi. Labai nedidukas virtuvės kampelis. Visi reikalingi indai, net bulvių tarka, vyno atidarytuvas.



Be to galime naudotis gretimo viešbučio Xaine park apartaments jacuzzi ir baseinu (nors taip ir nepasinaudojome šia galimybe). Yra nedidelis balkonėlis. Tik lovos aukštam žmogui būtų trumpokos. Bet mums neaukštoms pakako.
Vienintelis minusas - rašo, kad kambariai turi būti palikti tvarkingi. Tačiau nėra jokių šluosčių, skudurų ar kempinėlių. Nėra ir jokio nuriebalintojo. Ir dar rankšluosčiai už papildomą mokestį. Bet mes tai žinojome, todėl turėjome savo rankšluosčius.
Viešbutį rinkausi pagal kainą ir vietą. Vietos norėjosi centrinės. Kadangi planavome keliauti visuomeniniu transportu, ieškojau, kad viešbutis būtų netoli stoties. Aišku, triukšmas yra šio sprendimo blogoji pusė. Bet viešbučio vieta nusvėrė. Kaina buvo minimaliausia pagal vietovę.

Pro balkoną:

Linole, jei nesunku, tai kainu nepamirsk parasyti, labai rupi. O autobusu stotis ir nuo musu buvo visai netoli Visi tie didieji viesbuciai buvo tikrai pigus ir su maitinimu ir visi salia stoties. Nebent as maisau kazka

Nedelsdamos įsikuriame ir einame prie jūros. Penkios minutės pagrindine gatve – ir pasiekiame Lloret de Mar paplūdimį. Man, kaip ir Cobrei, Lloret de Mar paliko geresnį pirmąjį įspūdį. Buvau pasiruošusi patekti į niūrų ir pilką miestelį. O čia – visai jauku ir gražu.



Pora valandžiukių pasilepiname saule, bet vėliau pasidaro vėsu. Patraukiame kur gražesnis vaizdas, link d‘en Plaja pilies:


Lloret de Mar paplūdimys atrodo ilgas, tačiau labai greit praeiname pakrantės promenada su palmėmis, Jūrų muziejaus eksponatais ar šiaip meninėmis ekspozicijomis. Prie pačios pilies prieiti negalima, bet einant pakrantės takeliu atsiveria gražūs vaizdai į krantus, uolas, vandenį. Besigrožėdamos, iš lėto, su pasisėdėjimais nueiname iki Cala en Trons.







Pirmai dienai užteks, grįžtame.

Pirmam vakarui yra numatyta apsipirkimas ir vakarienė mieste. Praeiname keletą vietinių parduotuvėlių. Nusistebime, kad visur pilna Lithuanian Vodka, net gi tokių rūšių, kurių Lietuvoje nemačiau (nors nelabai aš jų ir žinau). Galiausiai apsidžiaugiame radę Spar prekybos centrą, visai netoli mūsų viešbučio.

Taigi, po pirkinių laikas į trasą. Nežinau kaip nuklystame į kažkokią atokią gatvę, randame kavinukę tokią labiau zabiegalką. Bet nusprendžiame, kad čia mums bus gerai, nes joje valgo vietiniai, o darbuotoja beveik nemoka anglų kalbos. Pirmam vakarui paragaujame paellos, Morisco. Visai skani. Prisikertame. Paella kainuoja 8,50 eur ir dar alus, bijau sumeluoti, kiek tiksliai, euras su trupučiu.
Prieš miegą prakratyti pilvui dar pasukame kurorto gatvėmis. Pamatome nuorodą į Cobres pirmiau užsisakytą viešbutį, užeiname pro jį pasicėkavyti.

Namuose pasidaliname dienos įspūdžiais, besiklausydamos pro balkoną sklindančios muzikos. Langą nakčiai ir čia tenka uždaryti....
Papildyta:


Pasistengsiu kiek galėdama kainas surašyti. Nelabai laikosi jos man galvoje. Mano draugė yra kainų žinovė.
O dėl viešbučių kainų, tai taip buvo ir daug pigesnių negu mūsų. Bet pagal žemėlapį žiūrint jie atrodė tolėliau. Nelabai įsivaizdavau tų atstumų nebuvusi. O prie maitinimo netgi nesinorėjo prisirišti. Nors maitinimas - gerai. Bet laisvės jis mažiau palieka. Aišku, mes į vakarienes būtume suspėję. Nes ryte apie 9 val. išėję, kasdien vien ant kojų, pavakaryje jau nieko nebeįstengdavome.

Na taip, atstumu ir as neisivaizdavau. Paskui sugalvojau, kad reikia zmogiuka paleisti virtualiai pavaikscioti gatvemis ir viskas buvo gerokai aiskiau Llorete jis praktiskai visur gali pedinti, tai jau tada buvau nustebusi, kad ne toks jau ir baisus tas Lloretas.

As irgi galvojau ar imti apartamentus, ar maitinima. Pasitikrinusi atstumus, kuriuos palnavom nuvaziuoti, pagalvojau, kad man bus pats tas ant vakarienes grizti. Vakariene iki 21.30, tai tikrai nepaveluodavom. Faktiskai nebuvo problemu si karta del grizimo ant vakarienes. O ir imant be maitinimo mums suma ne ka mazesne gaudavosi, nebent apartamentai labai prastoje vietoje. Tada dar pridedi maista musu trijulei ir gaunasi, kad suma isauga didesne, nei viesbutis su maitinimu.

Aš kai užsakinėjau viešbutį dar anksti pavasarį, apie galimybę paleisti pasivaikščioti žmogiuką dar nežinojau. Tik vėliau atradau. Va, Barseloną su žmogiuku jau išvaikščiojau.

Aišku, kai daugiau žmonių važiuoja, tuomet palankiau viešbutis su vakariene gaunasi. Mes buvom dvi moteriškės, kiekviena su savo atskiru biudžetu, tai vėl kitaip skaičiuojasi.
Be to kai Turkijoje turėjome AI, tai su drauge bėdavojome, kad niekur kitur pavalgyti taip ir nepavyko.
Kada gal reiks ir su maitinimu užsakyti. Tiesiog neišbandžius sunku pasakyti, kas geriau.

2011-10-09. Sekmadienis. Kelionė pakrante.

Iš pat ryto susiruošiame į dienos žygį pėsčiomis pakrante ir i st. Clotilde sodus.
Pagrindine gatve priėję jūrą sukame į dešinę ir traukiame pakrantės taku. Apžiūrime Žvejo žmonos skulptūrą.

Vaizdas į Lloretą nuo skulptūros kalno papėdės:


Tuoj už jos prasideda Cala Banys – man pati gražiausia vieta visoje matytoje pakrantėje.
Už jo – kavinukė palmių paunksmėje:


Einame link st. Joan pilies:


Kokie vaizdai atsiveria nuo aukštų stačių šlaitų . Kvepia pinijos. Ir labai karšta.
Į pilį neiname, mokama. Apeiname keliuku aplink ją. Patenkame į miestą. Bandome laikytis plano, vėliau pametame gatves ir einame bet kur žemyn. Nusileidžiame į pačią Fenals paplūdimio pradžią, prie pilies iškišulio. Šis paplūdimys pasirodo kažkoks šviesesnis, jaukesnis, lyginant su Lloret de mar. Promenada praeiname jį visą.

Sekame raudona-balta trasa bei nuorodomis gatvėje į st. Clotilde sodus. Randame labai nesunkiai. Bilieto kaina 4 eur žmogui. Plius gauname bilietėlius Blanes Marimurtra ir Pinya de Roses sodams bei Lloret de mar muziejui 2 už vieno kainą. Taip pat gauname parko planelį.

St. Clotildes sodai mane pakerėjo. Jie skirti daugiau grožėjimuisi ir relaksacijai. Kampoziciškai susodinti augalai, skulptūros. Laiptai apaugę gebenėmis ir vijokliais. Fontanėliai. Žalia veja. Iš žydra žydra jūra su savo uolomis. Randame super patogius krėslus. Valandžiukę pailsime, suvalgome sumuštinius, pamedituojame žiūrėdamos į jūros mėlį ir išsibarsčiusias uolas.

Youtube rastas st. Clotildes sodu intro.

Keletą valandėlių pabuvę nepaprasto grožio parke sukame į paplūdimį. Ne, ne į Fenals. Mums gi reikia kitokio, laukinio. Sa Boadella man pasirodė per arti...Nusprendžiame, kad turime pasiekti st. Cristina paplūdimį.

Daugiau nei pusvalandis pėsčiomis palei kelią bei šunkeliais, svilinant nežmoniškam karščiui, iš niekur nieko išnyrančiomis prieš akis mašinomis. Priėjome netoli dar vienų sodų: Pinya de Roses. Bet mums reikia į paplūdimį. Sukdamos link st. Cristina užeiname į santa Cristina bažnytėlę.

Foto iš interneto:


Vėl gėrimės krantais ir vandens smaragdu. St. Cristina paplūdimys iš viršaus pasirodė kur kas gražesnis. Nulipus stačiu kalnu žemyn man visai nebesinorėjo jame būti. Smėlis šviesus, vanduo skaidrus. Žmonių daug. Be proto karšta. Mano išmintingoji draugė pasiūlo grįžti, nes kitaip perkepę neparšliaušime mes namolio. Taigi, sukame atgal. Vėl tas pats kalnas į viršų, tas pats žvyrkelis ir kelias.

Pagaliau šaligatvis, st. Clotilde ir Fenals. Pora valandų pasimėgaujame saule Fenals paplūdimyje. Gulime ant smulkių akmenukų smėlio.
Gultų kaina šiame paplūdimyje 5 eur.

Kelias namo vakarinei saulei šviečiant. Šį kartą per miestą jau neiname: užtinkame laiptelius – lipame. Valio, jie veda tiesiai į viršų, prie st. Joan pilies. Laiptai kalnų papėdėse įsikūrusiuose miesteliuose – magiškas dalykas. Nuo jų dyla sąnariai, bet trumpėja kelias. Kitomis kelionės dienomis šis atradimas labai pasiteisino: ieškok skylės su laiptais sienoje.

Nepaprastai graži vakare atrodo vieta ties jau ryte matyta kavinuke tarp palmių. Vėl Cala Banys.
Nusivarę nuo kojų grįžtame į viešbutį. Bet juk nepadoru eiti namo 7 valandą. Išeiname pamarširuoti po miestą. Pagrindinėse gatvėse su daugybe parduotuvių pilna žmonių. Daugiausiai vokiečių, anglų pensininkai. Keliauja ir iš vis seni senučiukai.
Norėdama tėtį išvilioti iš namų pamatyti pasaulio, kuris visada atsisako važiuoti, nes skundžiasi senatve ir bloga sveikata, prifotografavau garbaus amžiaus žmonių. Linksmą šypsnį sukėlė kažkur senamiesčio gatvėje susirinkusi 70+ senučiukių ir dieduliukų su lazdelėmis, vaikštynėmis, ratukais kompanija. Ir visi energingai diskutuoja, trykšta emocijomis ir energija. Pavydžiu tokios senatvės.

Netyčia užeiname Parochial church Sant Romà. Nakties šviesoje ši bažnyčia pasirodo daug įspūdingesnė nei vėliau matyta dieną. Apžiūrime ją iš visų pusių.

Nusiperkame aikštėje šalia jos kepamų kaštonų (mažesnė tūtelė – 3 eur) ir suvalgome. Man labai skanu, primena lauže keptas bulves. Draugei – šiaip sau.
Nusistebime, kad Lloret de Mar senamiestyje gatvėse beveik nėra daržovių parduotuvėlių. Kitas dienas vaikščiodamos gal tik kelias matėme. Nusiperkame desertui katalonietiškos nugos. Senamiesčio parduotuvėlėse ji visu euru brangesnė, kažkuriuose prekybcentriuose už 1,25 – 1,50 eur matėm.
Dar labai nustebino, kad mūsų Spar prekybos centras sekmadienį tik iki 14 val. dirbo. Buvau pasišovusi daryti vakarienę, bet teko tenkintis lietuviška sintetine bulvių koše su lašinukais.

Idedu ir žemėlapį, iki kur mes buvome nuėję:

2011-10-10. Pirmadienis. Tossa de Mar.

Atsikeliame gana anksti. Šiandien laukia kelionė į gretimą kurortą – Tossa de Mar.
Devintą jau stovime Lloret de Mar autobusų stotyje. Kaip tik pamatome autobusą į Tossą. Bet vairuotojas be bilietų nepriima, nukreipia jų nusipirkti į stotį. Kol nusiperkame, autobusas išvažiuoja.

Kasininkė labai maloni moteriškė. Perkame atgalinį bilietą. Kaina – 3,10 eur žmogui į abi puses. Bilietai be jokių pavadinimų, tik skaičiai ir kaina. Vienas Ida, kitas – Vuelta.
Pujol firmos autobusai iš Lloreto į Tossą sezono metu (kuris šiuo atveju trunka iki lapkričio 1 d.) važiuoja kas pusvalandį. Autobusų maršrutai su laikais ir išvykimo aikštelėmis nurodyti švieslentėje. Kiek teko stebėti, informacija yra tiksli. Autobusai važinėja punktualiai.
Belaukiant autobuso, mačiau dažnai važinėjančius atvirus hip-off parkų autobusus. Yra galimybė keliauti po tris mano jau ankščiau minėtus Costa Brava parkus šiuo autobusu. Išsamesnis aprašymas ir kainos yra Pujol tinklapyje.
Taip pat patraukė dėmesį autobusas Costa Brava tour. Iš pradžių net susidomėjau, gal paskutinę dieną pabandyti. Bet po to autobuso švieslentėje atbėgo užrašas, kad shopping tour. Feeee... Ne, ačiū, nereikia. Aš atostogauti atvažiavau.

Lloret de Mar autobusų stotis:


Sulaukiame savo autobuso. Vairuotojas prie durų įplėšia Ida bilietėlį.
Iki Tossos de Mar riedame koki 20 minučių. Autobuse keletas keleivių. Pakeliui sustojama keliose net nepažymėtose stotelėse. Važiuojame, grožimės vaizdais su į jūrą brendančiais kalnais.

Išlipę bandome įsidėmėti, kurioje vietoje yra stotis. Pagal žemėlapį man Tossa pasirodė gana klaidi.
Pirmyn turime gerą orientyrą – pilį. Bet kaip bus atgal grįžtant?
Prie pat autobusų stoties yra Informacijos centras. Bet į jį neiname, nes jau turime žemėlapius ir dienos planus Tossai.
Pamatome prekybcentrį, užeiname apsidairyti. Pasirodo gausesnis nei mūsų Spar Llorete.

Pamažu traukiame link pilies ir jūros. Gatvelės tuščios. Vienas kitas prabirbia motoroleris. Viduje pro pradarus langus girdėti kalbos.
Patenkame prie sant Vicente bažnyčios. Ir senomis gatvelėmis traukiame link pilies, į Vila Vella. Visur ramu, tylu, taip gera.

Nežinau, kaip ėjome, nes žemėlapis tapo beviltišku reikalu. Bet atėjome prie pilies bokšto, kuriame įsikūręs muziejus. Iš pradžių nusiviliu vaizdu, kuris visai neatitiko įsivaizduoto. Bet palipę aukščiau supratome, kad tikras grožis dar tik prasideda. Apžiūrim patį pilies kalno viršų, nueiname iki švyturio. Leidžiamės žemyn iki buvusios bažnytėlės. Vaizdai į jūrą, krantus pasakiški. Praeiname siena. Pasileidžiame į Vila Vella. Vila Vella gatveles išnaršome skersai išilgai. Po kelis kartus. Gražu. O ir gera pavėsyje nuo saulės pasislėpti.

Po to sugalvojame palipti į apžvalgos aikštelę į kalną priešais muziejų, virš Es Codolar. Kalnas status, karstis svilina. Bet iš čia buvo patys gražiausi pilies, Vila Vellos vaizdai.

Nuotrauka iš interneto:


Pakeliui praeiname didžiulius kaktusus. Norisi kuo greičiau į pavėnį, o jo vis nėra. Nuo apžvalgos aikštelės padarau nuotraukas.
Draugė suranda suoliuką po medžiu. Čia sutinkame pirmuosius per visą kelionę lietuvius. Šnektelim, maloni pora. Jie nueina į žygį, o mes liekam pietauti ir atsikvėpti.
Pailsėję ir pasistiprinę dar kartą pasigrožim Tossa nuo apžvalgos aikštelės. Ir ką – sutinkame antrus lietuvius.

Visiems labai rekomenduoju nepatingėti ir užlipti į šią apžvalgos aikštelę. Vaizdai dieviški. Atvirukiniai. Žodžiais nenusakomi. O parodyti jų nebegaliu...

Nusileidę neriame į gatveles vien tam, kad atvėstume. Einame bet kur. Prie senų namų, ir prie naujų. Skaičiuojame pilies bokštus. Draugė pajuokauja, kad ten toli, ant kalno už Tossa de Mar miestelio yra dar vienas bokštas. Einam? Einam. Tik abi netikėjome, jog iki jo nueisime. Bokštas atrodė taip toli. Bet sukame gatvelėmis link jo. Kažkur užklystame ir nuklystame į nemalonią aklavietę. O grįžtant netyčia pamatome nuorodą į kažkokį tower. Moors tower.
Iš pradžių einame keliu, kuriuo važinėja automobiliai. Vėliau patenkame į apleistą žvirkeliuką. Ir prieiname jį – taip ieškotą bokštą. Vietovė apleista, visai kaip foto Tossos de Mar tinklapyje.

Aplink nei gyvos dvasios. Palipame metaliniais laipteliais į apžvalgos aikštelę. Vaizdas vėl dieviškas. Tik dabar į Tossą žiūrime „iš nugaros“. Slėnyje maži tarsi degtukų dėžutės namukai. Už jų jūra ir Vila Vella su gražiąja viduramžių pilimi. Dar apsižiūrim, gal kokį objektą iš viršaus užmatysim. Bet atrodo, viską matę esame.

Vaizdų nuo Moors bokšto internete daug neradau. Čia vienas fragmentas iš to vaizdo, pakankamai prizoomintas:


Keliautojams pėsčiomis Tossa de Mar gali pasiūlyti keletą trasų.
Renkantis tiek ramias, tiek aktyvias atostogas, Tossa tikrai gera vieta.
Mūsų pasirinkimą – poilsį Lloret de Mar nulėmė tai, kad atrodė patogesnis susisiekimas visuomeniniu transportu. Tačiau būtume neturėję bėdų ir atostogaudami Tossa de Mar. Juk kaip ir minėjau, tas pats autobusas iš /į Barseloną važiuoja iki Tossos. O kitu atveju juk galima persėsti Llorete, iki jo gerų 20 minučių autobusu, kaip sakiau. Negarantuoju visu 100 proc. ar iš čia yra tiesioginis autobusas i Gironos oro uostą. Bet sakyčiau, kad buvo.

Laimingos grįžtame į Tossą. Dar pavaikštom pajūriu. Įsikuriame paplūdimyje priešais pilį. Smėlis šiaip sau. Bet vaizdas – pasakiškas. Draugė juokaudama dar kokio bokšto akimis paieško. Bet atrodo, nerasta.

Kai degintis pasidaro vėsu, pajudame į miestelį. Apsiperkame ryte rastame prekybos centre. Išėję pamatome, kad kaina už pomidorus išmušta už brangesnius, o mes pirkome pigesnius. Viskas tas pats kaip ir pas mus.

Dar pavaikščioję gatvėmis randame autobusų stotį. Šis klaidus miestelis greit pasidarė pakankamai aiškus. Planuose buvo pamatyti vakarinę apšviestą pilį. Bet jautėmės tokios pavargę, kad artimiausiu autobusu grįžome namo. Tossos autobusų stotyje pasirodė daugiau betvarkės. Bet tai niekis. Įsėdome į savo autobusą. Vairuotojas perplėšė Vuelta bilietą. Ir už nepilno pusvalandžio mes jau namuose.

Vakare ragavome Sangriją, Tossos prekybcentryje pirktą. Pusantro litro – 2,85 eur. Skani.

Mmmm sangria.. Kaip gaila dėl nuotraukų, kas ten tai kortelei nutiko?

Taip, Sangria labai skani visa kiek ragavome. Vynai, ypač raudoni, paskutiniu metu man labai rūgštis sukelia. O Sangrija taip lengvai gėrėsi. Jokio guzo skrandyje ryte nesijautė.

Kortelė tiesiog užlūžo. Iš niekur nieko. Kiek skaičiau foto forumuose, čia daugumos Fuji fotoaparatų bėda, kažkas negerai su jais yra. Jau nebe pirmas kartas. Kažkada buvo jau taip, bet nelabai reikšmingos nuotraukos, tai formatavau kortelę ir kokius metus tokių bėdų neturėjau. O dabar stai šlept ir viskas.
Dar labai daug vilčių turėjau, kad pavyks atkurti nuotraukas fotolabarotorijoje. Bet, deja... Buvo pačios gražiausios visos kelionės nuotraukos.

Užtat atsirado nežmoniškas noras taupytis naujam fotoaparatui.

Och užuojauta, kaip gaila, kad nepamatysim visų tavo foto Aš tai į Andalūziją buvau ir antrą fotiką įsimetus dėl visa ko, nes man pastoviai paranoja, kad kas nors negero nutiks. Nu bet ką darysi, teks tau naujam fotikui ir naujai kelionei taupyt O dėl raudono vyno tai ir man kažkaip panašiai, pradėjau dabar baltą dažniau gert tai jis lengvesnis mano skrandžiui.