Margučių marginimas

tikrai labai grazus,tokie sakyciau meniski marguciai.

Su šv. Velykom visas Supermamas

Šiemet ir mes dažėm margučius tik natūraliais dažais:

Čia mano kelerių metų margučiai, marginti vašku.

Gal kas nors buvot nusikrove schemas ir galit pasidalinti? Linkas nebegalioja. Aciu labai!

Dvi, tavo darbai kaip visada nuostabus!!
Papildyta:

as man atrodo turiu, tik kitam pc, tai kai isijungius, atsiusiu

Jetus, kokia buciau dekinga Gali imesti visa archyva kur nors i dump.ru

Na štai, ir vėl artėja Velykos- pati įdomiausia, paslaptingiausia pavasario šventė Šiemet tokios ankstyvos, kad turbūt jau daug kas pradėjo galvot apie ją, apie visą ruošą, margučius, velykų žolės daigelius..

Aš šiemet pagaliau pirmą kart gyvenime prisiruošiau išbandyti vadinamajį gelažūnių receptą- juodalksnio arba žuolo žievė ilgai mirkoma su surūdijusiais gelžgaliais. Prieš kokią savaitę pagaliau užsiraugiau tų įžymiųjų dažų Rauginsiu visą mėnesį, tada merksiu kiaušinius ir žiūrėsiu kas gausis

Vilnietėms kiek sudėtingiau su šiuo receptu- aš kasmet vis norėdavau išmėgint, bet kasmet juodalksnių ir surūdijusių geležų gavimas pasirodydavo neįveikiama užduotimi, kai neturi giminių kaime ar kituose miestuose, kurie gelėtų/norėtų užsiimt juodalksnių ieškojimu, ir kai gyveni daugiabučiame, kur surūdijuių geležų gavimas -galvosūkis.

Vaikščiojau, vaikščiojau aš po Vilniaus pakraščius tų juodalksnių ieškodama, ir nieko panašaus į wiki matytą juodalksnių vaizdą neradau- nu galvoju, jau visai aš beviltiška, bet paskui paskaičiau nete, kad ir kiti kas bandė apie Vilnių ieškot- nerado- tai matyt Vilniaus apylinkės nepatinka juodalksniams, ir gerai, kad paskaičiau, jog tai ne man vienai problema, o viso Vilniaus- žmonės siunčiasi iš kaimukuose ir miesteliuose gyvenančių giminių- tad laiku nustojau ieškot ko neįmanoma rast, ir gaišt laiką. Pavargau ir sukt galvą iš kur geležų gaut surūdijusių, kasmet vis seilę varvint į tuos juodukus margučius pagal senovinį receptą, tad numojau ranka ir nusipirkau kilogramą smulkių vinukų parduotuvėje

Nuploviau juos daug kartų gerai su indų plovikliu ir perskalavau daug kartų, kad neliktų tepalų ant jų, paskleidžiau plokščiuose , keturkampuose storo plastiko silkių indeliuose, užpyliau acto iš akies, druskos, iki pusesužpyliau vandeniu -ir ką jūs manot..- tą pačią dieną , vakarop, viršutiniai vinukai buvo apsitraukę oranžinių plonu rūdžių sluoksneliu O po savaitės, vis apverčiant juos, kad visi gautų ir oro ir drėgmės, jau visi buvo visai surūdiję Aišku, gaila tų aštuonių litų už naujus vinis, bet viliuosi kad juos, tuos pačius, galėsiu naudot dar ne kartą, gražiai išdžiovinus ir uždengus dangteliais tuose ilkių indeliuose. O kai kaimo nėr, tai vaikščiot kažkur po šiukšlynus, ir parsinešt iš ten kokį tepauotą, myžaluotą, dumbluotą...o dar kai dabar viskas apsnigta....tai jau pasiaukojau, ir pagaliau priitruošiau nusipirkt , kaip absurdišksai beatrodytų

Tad kas irgi bandys taip pasigaminti rūdžių- man vyrų dauguma sakė, kurių klausiau, jog surūdijimui svarbu kad geležiukai būtų kuo tamsesni, nepadengti kokiais gražiais šviesiais blizgiais sluoksniais, o toki primityvūs, juosvi, ir dar svarbu oras, drėgmė , ir rūgštys- tai darykite ne aukštame inde , kad paviršius gautų oro, o ir ne labai plokščiame, o kad vinukai kokių trijų cm sluoksnį sudarytų, bet vanduo nepergreit išgaruotų, nespėtų pergreit išdžiūti- ir nuplautus su feiri, kad netepaluoti ir neriebūs būtų, iki pusės užpilt vandeniu, įpilant druskos ir acto, ir atidengtus laikyti kokią savaitę vis apvartant, ne rūdija tik tie, kurie pabuvę vandeny, gauna oro paskui- tai viršutiniai rūdija pirmiausia. Nebūtina juos laikyti lauke ar balkone, aš net nespėjau išnešt, nors norėjau, ir rūdyt ėmė Turbūt tinka ne tik vinys, o dar geriau jei nesibado- bet man pasirodė, kad smulkūs vinukai surūdys greičiau, ir kad jie patogesni, kai reik kompaktiškai į kokį nedidelį stiklainį sutalpint- o varžtai ar veržlės lygtai brangesni buvo, ar tai sveriamų neradau tada, tai teko vinukus pirkt

Tada aš naudojau ne juodalksnio, o nusprendžiau išbandyt ąžuolo žievę, nes girdėjau, kad svarbu, jog taninų turėtų, ir kad nebūtinai juodalksnis tai turi būti, tinka ir ąžuolas ir net arbatžolės tam gelažūnių receptui. Dar girdėjau, kad geležies sulfato milteliai sodininikų pardėse, kur skirti medžiams gydyt, yra tas pats, ka surūdiję geležys- tai nusipirkau ir jų senukuose, bet neišbandžiau dar, nes tikri gelažūniai man toks liaudiškesnis būdas atrodo, ir žmonių labiau išbandytas Vėliau ir miltelius išbandysiu gal kada.. Aš dariau pagal tokį video, kur sena kaimo bobutė , kuri nuo jaunytės taip margina- gelažūniais ir vašku, rodo kaip ji daro ir paakoja, ir rodo tuos visus mirkalus, žieves, kiek ko deda pasakoja. Jai labai ryškūs, gražūs išeina.

Tai aš tuos vinis surūdijusius sudėjau į tokio seno plastikinio kibiro dugną- metalinio neturiu, o ir jaučiu surūdytų jis po tokio panaudojimo, jei ir turėčiau. Rizikavau, kad gali išsilydyt nuo karšto vandens, bet neišsilydė, o kadangi nevalgysiu o išpūstus merksiu, tai didelės reikšmės neteikiau, o ir bobutė sakė kad visi indai tinka. Tad juos ten sudėtus, užpyliau, kaip ji sakė, sauja druskos, acto buteliu visu - ir ant jų užpyliau dar karštas, prieš tai pavirintas ąžuolo žieves, kurias sako ji, reik neperilgai virint, o tik užvirt ir trumpai pavirus užpilt ant geležų su actu ir druska.

Tiesa, prieš virdama ąžuolo žieves, aš jas pamirkiau parą, užpylus verdančiu vandeniu, pagal patarimą tokį, ir jų irgi reik daug, o vandens mažai, tik kad apsemtų, ir pasmulkint žievę tiek, kad puode verdant ir sudėjus viską neliktų perdidelių tarpų tarp žievės gabalų, ir kad būtų galima juos išvirt kuo mažesniame kiekyje vandens- bet vanduo turi apsemt viską vis tiek. Tai va, kai supyliau tą nuovirą su visom žievėm ant geležų su actu ir druska- viskas taip suputojo , atsirado daug putų, ir vanduo pasidarė juodas juodas Tai vat palikau rūgt trims savaitėms tuo dažus- sako kuo ilgiau rūgsta , tuo ryškesnė spalva bus margučių. O ta bobutė sakė, kad kuo daugiau surūdijusių geležų, tuo ryškesnė spalva. Ji dar kadagio šaką apie valandą paverda, ir nuovirą įpila į visą tą raugą, nes jis sustiprina dažo juodą spalvą, paak jos, ji būna ryškesnė ir patvaresnė. Esu skaičiusi, kad kadagys naudotas kaip dažo užtvirtintojas dažant audinius natūraliais dažais, kurie labai panašūs į gelažūnių receptą, arba tokie patys. Aš kadagio neturėjau , tad tikiuosi dar iš kažkur gaut ir pavirus supilt jo nuovirą ten. Pamirkius kiaušinius apie parą tame rauge, jie įgauna melsvai pilkšvai juosvą spalvą, ir tada dar verdami svogūnų lukštuose- pasidaro juodi. Tai vat aš pagal tą bobutę darysiu daugmaž, ir žiūrėsiu kas išeis, bet ji juodalksnį naudojo, o aš ąžuolą- tai kažin ar gausis juodi


Ech, vėl kiek prirašiau ...sorry Bet tikiuosi, kad kam nors pravers mano patirtis kaip pasigaminti surūdijusių geležų buto sąlygomis, ir mano eksperimantas su ąžuolo, o ne juodalksnio žieve, bandant išgaut juodą spalvą

Esu pernai bandžius ąžuolo žievę be geležų, labai man maloni ruda spalva gaunasi- tokia gan šilta, tamsi. Ošiemet jau vieną kiaušinį pabandžiau išvirt sutrešusioje beržo žievėje- keista, bet spalva gavosi panaši kaip ąžuolo žieve dažant- tamsi, sodri ruda Žieves rekomenduojama parą ar dvi pamirkti šiltame vand, o tada virti apie valandą be margučių, o tada įdėt kiaušinius ir virti ilgokai, jei norim tamsios spalvos- man gavosi gera ryški spalva su ąžuolo ir beržo žievėm

Taigi, primenu visiems norintiems išbandyti gelažūnių receptą- liaudiškus , žemaitiškus juodus dažus iš surūdijusių gelžgalių ir taninų turinčių medžių žievių - dabar , šiomis dienomis jau pats metas pradėti raugti dažus, nes jie keletą savaičių, beveik mėnesį pastovėt turi, kad gerai pritrauktų

Prieš kelis metus mano skutinėti margučiai:

as siemet irgi nusiteikus liaudiskais budais kiausinius dazyti Bandysiu uzsimerkti kiausiniu lukstu, juose tokie grazus rudi kiausiukai gaunasi Tik man atrodo irgi reiks rudziu.. nors mano vyras kazkaip skeptiskai i rudis ziuri, nes kaip po to ta kiausini valguti?
mano senelis visada lukstuose dazo ir valgo kiausus, bet gal tais laikais niekas labai negalvodavo apie zala ir pan?

pernai daziau kiausinius su burokeliu sultinis, nu tai super spalvyte gavosi
su ramunelem jau kazkaip nesigavo isbandyti, nes dazu buvau papirkus..
dar gal kokiose morku sultyse galima?

o cia kur svytejimas ezero dugne minejo dazymo buda, tai kaip supratau dazys ne valgymui kiausinius, o siaip pasigrozejimui tuscius?

gal dar kas kokiu liaudisku budu zino, kaip margucus nudazyt, kad chemijos naudot nereiktu?

Jolituxxx, kokie puikūs skutinėti margučiai Aš irgi karts nuo karto kokį paskutinėju, bet neturiu kantrybės ir sugebėjimų taip gražiai ir meniškai ir tiek daug jų išskutinėt- vieną išskutinėju, ir jau žygdarbį jaučiuosi padariusi , ir daugiau neužtenka kantrybės O čia dar su visokiais šešėliais, perėjimais kruopščiais

Aha, Milduk, aš juos tik išpūstus dažysiu su tais geležais, nevalgysiu, o tik dekorui- o kadangi vaikystėj tik marginau vašku paskutinį kart, tai ir rankai pramiklint bus proga

Tikrai, man tie geležys jų ekologiškumas ir tinkaumas valgyt didelių abejonių kelia- būtų nejauku valgyt

Iš gamtinių dažų esu išbandžiusi pernai visokių- patiko su žibuoklėm, ir su ėlnu kopūstu- tik abiem atvejais dažai turi būti šalti, jei gerai pamenu- žibuoklės iš vis taip paradoksaliai- verdant nedavė jokios spalvos, o mirkant atvėsusiuose dažuose išvirtą kiaušinį- nudažė lygia ryškiai mėlyna. Panašiai ir mėlyni kopūstai. Svarbiausias dalykas marginant natūraliais dažais- ypač žibuoklė ir kopūstais- neliesti ir negrumdyti, netikrinti perdažnai šaukštu ar pirštais , kol kiaušinis mirksta , ir naudot tik nukoštus per marlės keliagubą gabalą tuos dažus . Nes natūralūs dažai, išskyrus gal svogūnų lukštus, pasidaro patvarūs tik išdžiūvę visiškai, o dauguma žmonių pamano, kad blogai nusidažė, ir vos ištraukę bando nutrinti susidariusią dažų plėvelę- ir aišku nutrina. Aš paskaičiau ukrainiečių puslapiuose patarimą, kad jokiu būdu negalima nutrinti, liesti, grumdyti nevisiškai išdžiūvusį margutį- ir tikra tiesa- man pasiteisino visiškai Ypač tas veikia dažant žibuoklėmis ir kopūstais.

Dar ramunėlių arbata bandžiau- tokia gan švelni , šviesi samaninė spalva gaunasi- ilgai virus stiprioje konentracijoje, ir dar per naktį palikus.

Norint ryškiai juodos be geležų ir dirbtinių dažų- tai pamenu kad pernai buvau ją dviem būdais išgavusi- ir tikrai ryški išėjo- tik tiksliai nepamenu kaip ją gavau, nes atsitiktinai išėjo, bet man atrodo, kad aš raudonuose svogūnų lukštuose , labai dideliame lukštų kiekyje ilgai pavirtą margutį, paskui merkiau į mėlynų kopūstų , ar tai žibuoklių mirkalą, ar tai raudonosios hibiscus arbatos stiprų tirpalą. Dažant raudonų svog lukštų labai dideliame kiekyje, mergutis gaunasi ir taip beveik juodas, laai tamsiai rudas, bet toks į juodumą, kaip juoda kava, o įmerkus į mėlyną gal parai, o gal ir trumpiau užtektų- lygtai gavosi ryškiai juoda. Gaila tiksliai nepamenu, nes gan spontaniškai ekperimentavai tada Bet atrdo kad taip Labai graži sodri žalia gavosi mėlynai nudažytus žibuoklėis arba mėl. kopūstais, dar paskui mrkiant į stiprų ciberžolės nuovirą. Beržo ir ąžuolo žievės davė labai gražias šiltas tamsias rudas- be jokių geležų ilgai verdant

Dar jei gerai pamenu, raudonos arbatžolės, labai stiprus koncentratas, davė beveik juodą, tasią melsvai pilką spalvą- ir lygtai kai aš rudus kiaušinius įmerkiau į tuos dažus, vėl gi passidarė ryškiai juoda jų spalva, jei atmintis neapgauna.

Dar pamenu su kiškio kopūstų didele sauja ir kokia sauja tradicinių rudų svogūnų lukštų, visa tai pavirus mažame puslitriniame puodukyje apie penkiolika min., su mažai vandens ir trumpai pamirkius virtą kiaušinį, buvo gavusis gan graži švelni ir tuo pačiu gan ryški garstyčių spalva, ar tai smėlio- kuri pradžioj buvo geltona, o paskui oksidavosi ore ir truputį pamurzinėjo, bet vis įdomesnė nei paprasti svog lukštai, tik čia kažkodėl man gražiai gavosi ti tie kiaušiniai, kuriuos trumpai laikiau, nes perilgai laikant jie pasidarė nė garstyčių spalvos o tokios kaip paprastų svogūnų lukštų tik dėmėtos, o trumpai palaikius labai lygiai ir greit pasidengė gelsva garstyčių spalva, ar kažkokia panašia, na gal kiek lengvesne ir šviesesne nei garstyčios bet man ji akiai maloni. Čia kiškio kopūstai veikia kaip kandiklis, turintis spec rūgščių ir paveikiantis svog. lukštų spalvą, ją pakeičiantis kažkiek, bet patys kiškio kopūstai nedažo.

Dar man labai patiko efektas, kurį duoda rudi paprasti svogūnų lukštai kai kiaušinis būna apvniojamas žolelėmis, ir verdamas be proto stiprioje lukštų koncentracijoje nesvietiškai ilgą laiką- tada ta spalva būna tokia ne ryža kaip paprastaim o tamsiai vyšninė o tos vietos kur buvo žolelės, jei jos lb tvirtai aptemptos nailonu, duoda akinamai ryškią geltoną spalvą, lyg dažais dažytą Ir tą geltoną duoda ne žolelė kur be svog. lukštų nedažo jokia spalva, o kažkokiu būdu rudų svog lukštų dažai suregavę su ta žolele, kažkaip persifiltravę per ją- nes taip gaunasi su bet kokiom tvirtai aptemptom žolelėm ta geltona, o va nei jokios tos žolelės, nei svog. lukštai savaime jokios geltonos spalvos neduoda, nei atskirai, nei kartu sumesti į puodą, o tik kai ta žolelė aptempta labai tvirtai kojine, ir virinta valandom toje lukštų košėjė. Paradoksas, kad tamsi vyšninė spalva gaunasi tik iš rūdų , one raudonų svogūnų lukštų. Iš raudonų lukštų gaunasi tamiai ruda, kaip juoda kava, jei ilgai virt ir labai tirštą koncentraciją dažų daryt.

Tai tiek natūralių dažų receptų , kuriuos aš išbandžiau Gal kam pravers mano pernykštė patirtis su jais

O burokėliai man nedavė jokios spalvos. Arba reik atrast kaip jais teiingai margint- aš manau tuose receptuose apstu klaidų, nes žmonės juos perduoda neišbandydami.

Svogūnų lukštai gražią spalvą ir be geležų duoda tikrai į juos nededa geležų dauguma žmonių , bet nebent įdomu pamėgint, ir nori pažiūrėt kas gausis Aš tai tikrai manau, kad seniau žmonės neturėjo tiek informacijos apie hemines medžiagas, metalus, jų žalą sveikatai- tai ir naudojo viską, iš eilės, perdaug nežiūrėdami- o tie dažai u geležimis buvo naudojami pirmiausia vilnai dažyti, bet matomai žmonės senovėj margučiams pritaikė, juk mokslas ir medicina nebuvo taip išvystyti, informacija neprieinama daugeliui buvo, tai aš tikiu, kad ir nesveikų receptų buvo.