Ar prisimeni tu mus, kai su saule grįžom, su lietum išėjom - į namus... Tada mes nė vienas neskubėjom. Ėjom gatvėmis mes didelėm, pakeltom galvom... Ar tu prisimeni mus mėnesienoje tylius kaip sraigės? Tu sakei, kol mes nejudam nieks nesibaigia... Tavo veidą tebematau akim užmerktom.
Būk čia ir dabar. Paprastai liūdesys mus aplanko tada, kai galvojame apie tai, ko nėra arba nebėra, arba kai nežinome, ar bus. Bet svarbiausia tai, kas yra čia ir dabar. Visas džiaugsmas ir šviesa gyvena šią sekundę. Jei sugebėtume 100 proc. matyti visą grožį, kuris yra šalia, tai būtume laimingi kiekvieną akimirką, kurią išgyvename. Kai galvojame apie tai, ko jau nebėra, gal nepamatome, koks gražus dangus ar koks mielas žmogus šalia. Papildyta:
Kartais sutinki žmogų, kurio niekad niekad nematei ir nepažinojai Nors akyse radai tai, ko senai ieškojai. Kartais jauti, kad štai, dabar galime kurti stebuklus. Stebuklais gali vadinti jausmus, darbus, neapčiuopiamus ir apčiuopiamus Fėjų burtai Aukso dulkės Tyla Didelės svajonės gali virsti realybe ir tu net nepastebi kaip tau uždedama viena ar kita karūna. Stebuklai lengvai kuriasi su tais, kuriems tavo svajonės pakeliui. Papildyta:
''Draugas tai tas žmogus, kuris supras, kodėl tą akimirką tu tyli, jis tikrai perskaitys iš tavo akių visą tiesą, paims už rankos ir apkabins būtent tada, kada tau to tikrai reikės Jis niekad neklaus - kodėl? Nes jam rūpės kaip galiu padėti? Jis kartu su tavimi patylės nors ir visą naktį. Kartu skaičiuos žvaigždes ir brauks ašaras, o po to juoksis. Plauks irstytis valtele. Fotografuos tavo akis, kad pamatytum jose savo liūdesį ar laimę. Atsiųs tau tikrą šiltą ranka rašytą laišką į tolimiausią šalį, kurią savanoriškai pasirinkai savo pusės metų tremčiai. Ir tame laiške vis tiek ras ką pasakyti, nors ir taip kiekvieną dieną su tavim kalba ir žino net mažiausią tavo jausmą. Tikras draugas visad paklaus apie ką svajoji? Ar esi laimingas? Arba parodys tavo klaidas ir leis jas pačiam ištaisyti. Suteiks progą atsiprašyti. Neteis. Apie tave pagalvos, kai pamatys tavo mėgstamą daiktą ar gėlę, eidamas pro lauko kavinės stalelį prisimins, kad čia su tavimi visad geria kavą su šokoladu, o po skėčiais slepiasi nuo lietaus ar mėgaujasi saulės spinduliais. Draugystė prisimena visus kelius ir keliukus, kuriais einama kartu. Kai pagalvoju apie kiekvieną savo draugystę, vis pamenu ką tas žmogus man duoda ir pasijaučiu keistai Man davė tiek daug, o ar gavo iš manęs? ''
Man rodos, jei myli žmogų, myli jame visą pasaulį, visus žmones. Nežinau, ar gali tikra meilė sukelti pykčio ar nevilties protrūkius, net jei ji būtų be atsako. Jei meilė daro tave svetimą visam pasauliui, jei tolina nuo žmonių, vadinasi, tu, nors ir susijusi su manim, manęs nemyli. Tu myli kažką savyje, tačiau ne mane. /Jurga Ivanauskaitė Pakalnučių metai/
"Kodėl žmonės mano, kad turi teisę griauti kitų gyvenimus? Išeidami, skaudindami, neperskambindami, mėtydami žodžius pavėjui... Ar jūs dievai, kad spręstumėte, kam kankintis, o kam gyventi laimingai? Jei pasakei Myliu, tai, mylėk iki paskutinio atodūsio. Jei pasakei Pažadu, tai nors ir skaudant, bet tesėk savo pažadą. Jei pasakei Nepaleisiu, tai daryk viską, ko tik reikės, bet ką, bet jokiu būdu neišeik. Priešingu atveju, koks tikslas gyventi, jei kiekvienas tavo žodis lygiavertis nuliui ir neturi jokios prasmės? " /Иван Охлобыстин/
Žmonės sukurti būti mylimais. Daiktai sukurti būti naudojamais. Priežastis, dėl ko pasaulyje yra chaosas, nes daiktai yra mylimi, o žmonėmis naudojamasi.
"Kai kurie žmonės nežino, kaip svarbu, kad jie yra čia. Kai kurie žmonės nežino, kaip pasidaro gera vien juos pamačius. Kai kurie žmonės nežino, kaip nudžiugina jų šilta šypsena. Kai kurie žmonės nežino, koks padrąsinantis yra jų artumas. Kai kurie žmonės nežino, kiek daug netektume, jei jų čia nebūtų. Kai kurie žmonės nežino, kad jie yra dangaus dovana. Tačiau sužinotų, jei mes jiems tai pasakytume." /Bruno Ferrero/
Nenusigręžkime nuo žmonių, kurie buvo sunkiausiomis akimirkomis su mumis. Mažiau pykimės su draugais ir artimais žmonėmis. Atsiprašykime pirmi, nors ir esame dėl to nekalti. Apkabinkime ir nepaleiskime, pabučiuokime ir atleiskime. Juk tai nėra sunku padaryti, nes vieną dieną galite jų nebe pamatyti. Susimąstykime apie tai, nes su viena diena prarasti vieną brangiausių žmonių pasaulyje, gali kainuoti daug liūdesio ir ašarų...
