Tėvų karšinimas (8)

registruojiuos naujuos namuciuose...

Nu ir kaip sekasi ?
Pas mane veter peremen
gi per visus šventus kaip pažadėjom "mamai" taip ir parvežėm ją namo... tai sakė liks. susitarėm, kad tegu iki šeštadienio ten pabus, kad jau taip labai nebenori pas mus, ir mes atvažiuojam paklausti gal nori atgal pas mus . Pakūrėm pačių, prinešėm vandens, maistelio pridėjau... nu atrodo... Bet jau ant kiemo susitiko kaimynę.. ta klausia, ko grįžai, kiba blogai buvo. O ta atsisukusi į mane : " Nebijok, niekam nepasakosiu kaip man pas tave buvo. Sakysiu, kad buvo gerai." Man akys vos iš orbitų neišlipo. Tai sakau, jau pasakokit... kas ten jus skriaudė ir kas blogai buvo ? O ta stovi šypsosi ir sako... nieko nieko... nebijok nepasakosiu. Nu pypiec ...
tai išvažiavom.
šeštadienį netikėjau Mb teko dirbti, tai sekmadienį nuo ryto jau nuvarėm pas ją. ir radom tuščius namus. Perskambinom broliams paklausti kur ji. Tai pas vieną brolį radom. Pasirodo paskambino ir pasakė, kad jai blogai ir liepė atvažiuoti pasiimti. Tai brolienė visa pikta sako nenori intrigų, aiškinkitės su broliu ir numetė ragelį. O brolis juokdamasis klausia ką jai padarėm, kad pabėgo ir skundžiasi. Nu sakom nieko... tik valgyti 3k/d liepėm ir vakarais užpakalį plovėm. Tam taip juokinga... sako kad skundžiasi bobulė.. kad ją skriaudė, kad nemyli... Tai klausiam , ką skundžiasi. O tas juokiasi, sako ai bobos susėdę dviese ten šneka aš net nesikišu ir nesigilinu. tik viena kitą baisiai užjaučia..
Dar paklausėm kiek ilgai ruošiasi ją laikyti pas save ( Dokumentai tai visi jos pas mane likę). Tai sako nežino. Sako kiek žmona laikys tiek ir tegu būna - man vienodai šviečia. Žodžiu sėdžiu ir nebežinau ar čia jie perima visam laikui estafetę ar visgi po poros sav. jau parveš man toliau ja rūpintis. Nei kambario atgal vaikui galiu atiduoti nei ką... Tokia nei pakarta nei nuleista. Žodžiu laukiam ir žiūrim kas bus.
Cambala, buvot gal jau pas psichę ? kaip toliau ten viskas ? O kuriam tu mieste ? Šiaip turiu pažinčių truputi toj srity, jei labai prireiks

sveikos... eina sau. ale visad taip,su kuo buna tas pats blogiausias,kas maziausiai rupinasi tas geriausias.. tuoj netiks pas broli, skus ji,bus pas tave lb gerai...
pas mus nieko naujo. tas pats per ta pati,sukuos kaip bire rate ir galo nera.

Vakar buvau pas psichioterapeutę. Nieko nežino , sako "prašom regstruotis pas kitą specaistą, jei abejojate mano komptencija" .
Jau pas kitą užsiregstravom. Ryt einam pas nervų. Mamai tai su galva visai blogai. Nu nežino kur ji randasi, nežino, kad pas mane gyvena, nežino kad turi savo namus, kartais sėdi, šneka sau kažkokias nesąmones susijusias su praeitim. Bet nieko gudraus. Mane "užmuša" tiesiog tas Jūsinimas, na neikaip ji manęs nepažįsta, nors tu ka. Ką valgo(pomidorą, bulvų košę, pamuštą mėsą) gali įvardint, o kas aš jai esu - negali. Kartais mane "mama" savo vadina, kartais pussesere, sesele, gydytoja.. Sakau, jai, kad ji turi namus, kad remontuojam juos ir ten visi kraustysimės, nes pas mus vietos mažai, vaikas savo kambario neturi, o ji sako "aš ką, valkatą, savų namų neturiu".. Na liūdna visiškai, su tuo protu, sakau Dieve, visos ligos blogai, bet kada su galva negerai, tai neduok Dieve.
Man iš šios situacijos pikčiausia yra mano brolis. Vienžo gyvena sau, vargo 0, nervai nesugadinti.. Net neskambina pasiklausti kaip ir kas. Sutikau jį per Visus Šventuosius kapinėse, sakau visai blogai, pinigų nėr ,... tipo nieko negirdi... Na ir pasiunta tegul ir aš kada nors nenorėsiu nei girdėti nei matyti kas susiję su juo... Dieve, galvoju, brolis ir sesuo, o šiaip svetimi už svetimą.
Ir dar, jaučiuos nei papjauta, nei pakarta, nei dar kas nors: dabar gyvenam suremontuotame savo bute, pas mamą jos butą reikia remontuot, pasiremontuosim, gyvensim, paskui atvarys mano brolis, sakys - varyk iš čia, čia mano pusė yra . Jei ne tokia susiklosčiusi situacija - gyvenu ir gyvenčiau savo bute , keisti kažko gyvenime nelabai mėgstu. Ir ką man su savo butu daryt? Nuomininkus leist kad viską apterštų?
Tai va tokie pamąstymai, bet žingsniuojam toliau.

karapuzike, labai panašią situaciją kaip tavoji aprašyta, kaip pas brolį dabar tavo mama yra, buvo ir pas mus. Ašku, smegenys pas žmones dirba skirtingai, liga gali ir"sustoti" ir progresuoti, pas kiekvieną skirtingai. Netaikau savo situacijos čia. Bet va papasakosiu: kai mano tėvas mirė, mama gulėjo ligoninėj(tėvai prieš tai gyveno atskirai, skirtinguose butuose). Tai vat mamą po laidotuvių pas save parsivežiau, pati pasiprašė, sako nejauku. Na tai viskas ok, ir vaistus reikėjo po ligoninės kontroliuot ir šiaip jaukiau žinoma jai, o be to jos butas ir baisus labai buvo. Na tai gal du ar tris mėn pas mane gyveno, Jėzau, buvau labai boga, ir "nuodyjau" ją , ir daktarei ant manęs skundėsi . Nors visada buvo prižiūrėta, pavalgydinta. Na liga tokia. Tai tikras beprotnamis buvo pas mus namie tada, kelis kartus išėjo, reikėjo parsivest..Nes nei vandens buvo, nei lovos normalios ant kurios būtų galima miegot. Po to pasiprašė pati mano brolienės, kad ją pas juos "priglaustų". Na anie vienai nakčiai priėmė, ten niekas aplink ją nešokinėjo (na valgyt tai davė, vaistus sugirdė), ir ryte pas mane mama parkulniavo. Aniems tai problemų nerekėjo, gyveno sau ramiai, tik brolienė sakė 'siaubas'... O prieš tai pati su mano mama ant manęs abi "varė".

stiprybes ir kantrybes........

Na stai, buvom siandien su mama pas nervu gydytoja, ji itaria Altzheimeri , nors patikslins demencijos kilme. Dabar visokiu tyrimu prirase, veliau skirs gydyma. Blogai .

Būtų gerai pabaigti seną temą Nebedaug liko http://www.supermama...;#entry58959528

Žinot, merginos, aš tai nesu labai gera, kai mano kantrybė trūksta ir nervai nelaiko. Na myliu savo mamą, labai prie jos esu prisirišus, mylėti ją padeda dar tai, kad matai, jog žmogus daugiau kaip ir neko neturi apart mano šeimos ir supranti, kad tai baisi liga, kuri visiškai pakeičia asmenybę. Labai gražūs žodžiai yra parašyti awitos šios temos pradžioje.
Aš nesu gera ir nesu labai švelni, vakar tesiog savęs pasibaisėjau : mama gali būti normali 1 minutę, kitą minutę gyvena kitame pasaulyje. Tai paruošiau pusručius, sako nenoriu, klausiu ar tada valgys sumuštinį su sūriu(nes vaistus gerti reikia ne ant tuščio skrandžio) ir į polikliniką varyt. Sako valgysiu. O laikas visas tiesiog mano išdėliotas, padariau tą sumuštinį, o ji sako aš nenoriu . Tai tada visai pratrūkau, rėkiu, kad turiu aš viena tąsytis, kad jos sūnui ji irgi yra motina, o jam visiškai dzin, po... Tai man mama ir sako, tai Dievas jam teisėjas, o tau Dievas sveikatos už tai duos. O aš rėkiu: na... man reikia, aš tos sveikatos jau dabar nebeturiu... Baisi aš būnu, kai pykstu. Paskui mamos atsiprašiau už tai kad baruosi(ji sako, kad aš gera ponia , bet pikta), bet ji vis vien nieko nesupranta .
Beje, kas turit kokių patarimų su tokias ligoniukais, tiksliau jų maudymu. Nes dabar mama į vonią įlipa, o išlipt nemoka, negali atsistoti, bijo... O aš iškelti jos negaliu. Jei dušo kabiną įrengt, gal lengviau išeitų numaudyt? Nes mamos butą rekia remontuot atsžvegiant į patogumus (nors ten prieš metus naują vonią pastatėm ).

labas mergaites Daznai paskaitau,bet ne is rasytoju esu Tevukas musu-ligonis.Mama issipopino,ne zingsnio nepaleidzia,o jau kamandina! Pries pora metu iruosem dusa,pasodinam ant kedes ir prausiam.Tik ,kad tas prausimasis musu generolui greitai atsibosta Mama kada norejo vonios,bet va tas islipimas ir ilipimas.Pagarba jums visoms,jus labai stiprios.

Mes mamai įrengėme dušo kambarį, kad galėtumę patogiai maudyt, deja nedaug sykių teko
Mylėk ir toliau, labai jau greit laikas prabėga.