Pastebejau, kad su amzium vis prasciau suvaldau savo blogas emocijas- nevilti ir kas bjauriausia-pykti. Jauciu kad prie to prisidejo gyvenimo sukretimai, kuriu man nepavyko isvengt... o to pasekme, aisku, visiskai 'issitabalave' nervai. Jauciu, kad optimizmo belike tik kruopeles, bet baisiausia, kad labai greit netenku kantrybes ir isiuntu ant savo artimuju, o baisiausia kad ir vaikų. tie 'priepuoliai' praeina ir lieka savigrauza, kuri velgi sveikatos neprideda. Esu kazkada kazkur girdejus, kad pyktis veikia zmogu lyg savotiskas narkotikas ar endorfinas,tik atvirksciai,-tos stiprios emocijos prasosi dar ir dar sukeliamos, jei taip galima issireikst, na arba kaip adrenalinas, kuris reikaluaja but 'iskrautas', juk pripazistama kad yra 'adrenalino fanatikai'. Tai gal ir su pykciu tas pats? Tas mane labiausiai ir gasdina- bijau, kad gal mano smegenys jau yra pagave ta 'kabli' ir tiesiog mano pacios valios (kuri nera sioj srity labai stipri) neuzteks is jo issivaduot, o kovot as bandau, bet kol kas be rezultatu. o nora susitvarkyt su visu tuo as turiu labai dideli, tiesiog jauciu kad privalau ta padaryt, tik kaip?
taigi, noreciau paklaust gerb. psichologes ir mamyciu- ar yra kam pavyke visiskai isgrusti ituzi ir pykti is savo emociju ir kaip?
taip taip, zinau apie ka kalbi - ir man tokie uzeidavo ir dabar uzeina dar kartais. Aisku, svarbu isspresti dabartines problemas, jei lengva depresijos forma - arba vaistais arba psichologinem konsultacijom pasigydyti.
As, pvz, zinau, kad yra tam tikras taskas mano pykcio priepuoliuose, kuri, jei pereinu, po to patampu absoliucia furija - tada man jau neberupi niekas, tik issipykt. Delto dabar stengiuosi save stebet, kad jokiu budu iki to tasko neprieiciau - kai pajauciu, kad ateina pykcio kibirkstis, stengiuosi kuo greiciau ta pykcio norejima uzspaust (tiesiog pashalinu save is situacijos - nutraukiu pokalbi, krastutiniu atveju - iseinu is namu pasivaiksciot). Aisku, sunku uzspaust ta pykti (is tikro primena pojuti, kai meti rukyti, nori cigaretes- bet sau uzdraudi), kai tave tiesiog "veza" papykt ir parekt, bet, kadangi mano pyktis yra gana destruktyvus, as jau pasimokiau, kad geriau tokius priepuolius uzraukt kuo greiciau.
Aisku, kartais vistik nepavyksta, bet stengiuosi.
As, pvz, zinau, kad yra tam tikras taskas mano pykcio priepuoliuose, kuri, jei pereinu, po to patampu absoliucia furija - tada man jau neberupi niekas, tik issipykt. Delto dabar stengiuosi save stebet, kad jokiu budu iki to tasko neprieiciau - kai pajauciu, kad ateina pykcio kibirkstis, stengiuosi kuo greiciau ta pykcio norejima uzspaust (tiesiog pashalinu save is situacijos - nutraukiu pokalbi, krastutiniu atveju - iseinu is namu pasivaiksciot). Aisku, sunku uzspaust ta pykti (is tikro primena pojuti, kai meti rukyti, nori cigaretes- bet sau uzdraudi), kai tave tiesiog "veza" papykt ir parekt, bet, kadangi mano pyktis yra gana destruktyvus, as jau pasimokiau, kad geriau tokius priepuolius uzraukt kuo greiciau.
Aisku, kartais vistik nepavyksta, bet stengiuosi.
kaip saunu, kad tau pavyksta!
deja, vaistu tikrai nenoreciau vartot, o ir psichologui laiko neatrasciau. Tu paminejai tam tikra taska... o taip, as irgi pajuntu ta momenta kai dar galiu sustot ir patylet, taciau tikrai, bunu pritvinkus kaip debesis ir jauciu net fizini poreiki issikraut, isties gerai kai yra galimybe tuo momentu tiesiog isbegt. as irgi taip darau jei vis tik pavyksta tuo momentu save pristabdyt. bet ka gi daryt kad nesitvenktu samonej tie debesys? juk atvirksciai, didele patirtis, atrodo, leistu paziuret i viska lyg ir placiau, su perspektyva, betgi ne. Bandau daryt isvada, kad priezastis yra uzguito zveries kompleksas-tai yra uzsleptas nepasitenkinimas savim, ambicijos ir t.t. Ir as galvoju, nejaugi tos esmines gyvenimo tiesos, kurias as per eile metu patikrinau, ir nusprendziau kad jomis vadovausiuosi, kurios bet kurioj situacijoj turetu islaikyt mane tvirta, tera tik saves pacios apgaule ir as jomis giliai sirdyje netikiu?!
O tu ar jautiesi panasiai, kur tu galvoji esant tavo nesitvardymo priezastis?
dabar rasant, kazkaip pasijuntu stipresne, vis tik gerai,kad cia parasiau, bent jau tuo, kad priverciau siek tiek save paanalizuot
deja, vaistu tikrai nenoreciau vartot, o ir psichologui laiko neatrasciau. Tu paminejai tam tikra taska... o taip, as irgi pajuntu ta momenta kai dar galiu sustot ir patylet, taciau tikrai, bunu pritvinkus kaip debesis ir jauciu net fizini poreiki issikraut, isties gerai kai yra galimybe tuo momentu tiesiog isbegt. as irgi taip darau jei vis tik pavyksta tuo momentu save pristabdyt. bet ka gi daryt kad nesitvenktu samonej tie debesys? juk atvirksciai, didele patirtis, atrodo, leistu paziuret i viska lyg ir placiau, su perspektyva, betgi ne. Bandau daryt isvada, kad priezastis yra uzguito zveries kompleksas-tai yra uzsleptas nepasitenkinimas savim, ambicijos ir t.t. Ir as galvoju, nejaugi tos esmines gyvenimo tiesos, kurias as per eile metu patikrinau, ir nusprendziau kad jomis vadovausiuosi, kurios bet kurioj situacijoj turetu islaikyt mane tvirta, tera tik saves pacios apgaule ir as jomis giliai sirdyje netikiu?!
O tu ar jautiesi panasiai, kur tu galvoji esant tavo nesitvardymo priezastis?
dabar rasant, kazkaip pasijuntu stipresne, vis tik gerai,kad cia parasiau, bent jau tuo, kad priverciau siek tiek save paanalizuot
QUOTE(alinute_m @ 2006 05 24, 18:54)
taip taip, zinau apie ka kalbi - ir man tokie uzeidavo ir dabar uzeina dar kartais. Aisku, svarbu isspresti dabartines problemas, jei lengva depresijos forma - arba vaistais arba psichologinem konsultacijom pasigydyti.
As, pvz, zinau, kad yra tam tikras taskas mano pykcio priepuoliuose, kuri, jei pereinu, po to patampu absoliucia furija - tada man jau neberupi niekas, tik issipykt. Delto dabar stengiuosi save stebet, kad jokiu budu iki to tasko neprieiciau - kai pajauciu, kad ateina pykcio kibirkstis, stengiuosi kuo greiciau ta pykcio norejima uzspaust (tiesiog pashalinu save is situacijos - nutraukiu pokalbi, krastutiniu atveju - iseinu is namu pasivaiksciot). Aisku, sunku uzspaust ta pykti (is tikro primena pojuti, kai meti rukyti, nori cigaretes- bet sau uzdraudi), kai tave tiesiog "veza" papykt ir parekt, bet, kadangi mano pyktis yra gana destruktyvus, as jau pasimokiau, kad geriau tokius priepuolius uzraukt kuo greiciau.
Aisku, kartais vistik nepavyksta, bet stengiuosi.
As, pvz, zinau, kad yra tam tikras taskas mano pykcio priepuoliuose, kuri, jei pereinu, po to patampu absoliucia furija - tada man jau neberupi niekas, tik issipykt. Delto dabar stengiuosi save stebet, kad jokiu budu iki to tasko neprieiciau - kai pajauciu, kad ateina pykcio kibirkstis, stengiuosi kuo greiciau ta pykcio norejima uzspaust (tiesiog pashalinu save is situacijos - nutraukiu pokalbi, krastutiniu atveju - iseinu is namu pasivaiksciot). Aisku, sunku uzspaust ta pykti (is tikro primena pojuti, kai meti rukyti, nori cigaretes- bet sau uzdraudi), kai tave tiesiog "veza" papykt ir parekt, bet, kadangi mano pyktis yra gana destruktyvus, as jau pasimokiau, kad geriau tokius priepuolius uzraukt kuo greiciau.
Aisku, kartais vistik nepavyksta, bet stengiuosi.
QUOTE(amcia @ 2006 05 25, 08:54)
kaip saunu, kad tau pavyksta!
deja, vaistu tikrai nenoreciau vartot, o ir psichologui laiko neatrasciau. Tu paminejai tam tikra taska... o taip, as irgi pajuntu ta momenta kai dar galiu sustot ir patylet, taciau tikrai, bunu pritvinkus kaip debesis ir jauciu net fizini poreiki issikraut, isties gerai kai yra galimybe tuo momentu tiesiog isbegt. as irgi taip darau jei vis tik pavyksta tuo momentu save pristabdyt. bet ka gi daryt kad nesitvenktu samonej tie debesys? juk atvirksciai, didele patirtis, atrodo, leistu paziuret i viska lyg ir placiau, su perspektyva, betgi ne. Bandau daryt isvada, kad priezastis yra uzguito zveries kompleksas-tai yra uzsleptas nepasitenkinimas savim, ambicijos ir t.t. Ir as galvoju, nejaugi tos esmines gyvenimo tiesos, kurias as per eile metu patikrinau, ir nusprendziau kad jomis vadovausiuosi, kurios bet kurioj situacijoj turetu islaikyt mane tvirta, tera tik saves pacios apgaule ir as jomis giliai sirdyje netikiu?!
O tu ar jautiesi panasiai, kur tu galvoji esant tavo nesitvardymo priezastis?
dabar rasant, kazkaip pasijuntu stipresne, vis tik gerai,kad cia parasiau, bent jau tuo, kad priverciau siek tiek save paanalizuot
deja, vaistu tikrai nenoreciau vartot, o ir psichologui laiko neatrasciau. Tu paminejai tam tikra taska... o taip, as irgi pajuntu ta momenta kai dar galiu sustot ir patylet, taciau tikrai, bunu pritvinkus kaip debesis ir jauciu net fizini poreiki issikraut, isties gerai kai yra galimybe tuo momentu tiesiog isbegt. as irgi taip darau jei vis tik pavyksta tuo momentu save pristabdyt. bet ka gi daryt kad nesitvenktu samonej tie debesys? juk atvirksciai, didele patirtis, atrodo, leistu paziuret i viska lyg ir placiau, su perspektyva, betgi ne. Bandau daryt isvada, kad priezastis yra uzguito zveries kompleksas-tai yra uzsleptas nepasitenkinimas savim, ambicijos ir t.t. Ir as galvoju, nejaugi tos esmines gyvenimo tiesos, kurias as per eile metu patikrinau, ir nusprendziau kad jomis vadovausiuosi, kurios bet kurioj situacijoj turetu islaikyt mane tvirta, tera tik saves pacios apgaule ir as jomis giliai sirdyje netikiu?!
O tu ar jautiesi panasiai, kur tu galvoji esant tavo nesitvardymo priezastis?
dabar rasant, kazkaip pasijuntu stipresne, vis tik gerai,kad cia parasiau, bent jau tuo, kad priverciau siek tiek save paanalizuot
O ,ponios ir paneles,kad jus bent itartumet,kokios esat laimingos,kad galite savo pykti išleisti ir netgi suvokti.Daug mačiau žmonių,kurie nesuvokia,kad pyksta,dar daugiau,kurie nemoka jo isleisti.To pasekoje -infarktai,insultai,kritimai be sąmonės,toliau vardinti?.... 
Negalima nugalėti savęs,nes bet kuriuo atvčju būsite pralaimėja. 
Kitas dalykas,kad savo pyktį galima paversti konstruktyviu.Pvz.:išpiešti(paėmate pastelę,ji tinka geriausiai ir varote su pirstais,kiek tik yra jėgų,gaunasi tiesiog šedevrai),rašyti dienoraštį (beje pati matai,kad rašant analizuoji ir nuo to yra geriau),vaikams siūloma tiesiog smulkiai suplėšyti laikraštį,kai kas puola tvarkytis,dirbti sodo darbus,tiesiog bėgioti,...kiekvienam savo,svarbu vis dar mokėti išrėkti,tam kas įskaudino,tik neviršyti padorumo ribų,daryti tai akis į akį,...pačios viską žinote.Egzistuoja specialios pykčio tramdymo grupės,bet tam,aišku,reikia nunešt save iki psichologo.O jei problemos su valia(jaučiate,kad ieškote,kaip čia jums išsisukus)-tai jau pats laikas pas psichoterapeutą,patikėkit paskui daugiau kainuos(laiko,pinigų,pastangų).Dar vienas,kas dažnai padeda,tiesiog miške,ar laukuose išsirėkti.Specialistai,jums tikrai pasiūlytų daugiau,bet galite pabandyti ir tai ką aš čia aprašiau.
sweikos,
esu sitam portale naujoke, taciau taip pat siuo klausimu turiu didele beda. wis delto jaunyste daro sawo. su waikinu esame neiformine sawo santykiu, turim mazyli ir kuo toliau, tuo labiau darosi sunku isijungti i seimynini gywenima. nuo nuowargio tampu nekontroliuojama harpija. priekaistauju waikinui del wisko, buityje jauciuos nepakeiciama ir kiekwienos waikino mazytes klaideles, kurias manau kitos merginos pawadintu paprasciausiai ne ju kompetencija, neatleidziu o atakuoju pykcio priepuoliais. wiena karta jau santykiai buwo ties skyrybom, taciau waikinas suteike galimybe man truputi atsigauti. rodos wiskas stojosi i sawo wezes ir emiau dziaugtis sawo gebejimu atlaidziau ziureti i wiska, taciau ir wel wiskas krypsta skyrybu linkme. jis pawargsta nuo mano priekaistu, paranojisku itarinejimu (nors priezasties niekada tam nebuwo) ir siaip pastowaus burbejimo. net nebezinau, esu kwailai pasiryzusi del jo ir specialius kursus ar koki welnia lankyti, kad ne tik jam bet ir man palengwetu. nebesugebu ne pati sawes kontroliuoti, o pripazinsiu ir pati nuo sawes pawargau
gal kas galit patarti? ar pasiulyti kaune esancius kursus, gal psichologa, kuri ipirkciau?
esu sitam portale naujoke, taciau taip pat siuo klausimu turiu didele beda. wis delto jaunyste daro sawo. su waikinu esame neiformine sawo santykiu, turim mazyli ir kuo toliau, tuo labiau darosi sunku isijungti i seimynini gywenima. nuo nuowargio tampu nekontroliuojama harpija. priekaistauju waikinui del wisko, buityje jauciuos nepakeiciama ir kiekwienos waikino mazytes klaideles, kurias manau kitos merginos pawadintu paprasciausiai ne ju kompetencija, neatleidziu o atakuoju pykcio priepuoliais. wiena karta jau santykiai buwo ties skyrybom, taciau waikinas suteike galimybe man truputi atsigauti. rodos wiskas stojosi i sawo wezes ir emiau dziaugtis sawo gebejimu atlaidziau ziureti i wiska, taciau ir wel wiskas krypsta skyrybu linkme. jis pawargsta nuo mano priekaistu, paranojisku itarinejimu (nors priezasties niekada tam nebuwo) ir siaip pastowaus burbejimo. net nebezinau, esu kwailai pasiryzusi del jo ir specialius kursus ar koki welnia lankyti, kad ne tik jam bet ir man palengwetu. nebesugebu ne pati sawes kontroliuoti, o pripazinsiu ir pati nuo sawes pawargau
gal kas galit patarti? ar pasiulyti kaune esancius kursus, gal psichologa, kuri ipirkciau?
as irgi jungiuosi prie furiju burelio. juokas juokais, bet ir pats jau supranti, kad taip toliau negalima. toks nesivaldymas apima. kencia vyras ziauriai, del kiekvienos smulkmenos taip siuntu, kad baisu. jus ta vaizdziai apraset. bet baisiausia, kad kencia nuo mano pykcio priepuoliu ir mano vaikas. suvokiu viso to kraupuma, bet vis tiek nesivaldau. net namastau, ar galiu kazkuriame taske sustot, as tiesiog imu ir issilieju. tai visiskas pasileidimas, ta juk darai tik ant artimuju, ant svetimu niekados taip naissikrautum, jie tiesiog taip net ir neiaudrina. kodel toks paradoksas - elgiesi blogai su paciais artimiausiais?
iseit is namu man nepavyksta - kurgi desiu vaika? be to, kai jau zaibais nesisvaidau, savyje taip siuntu, kad net garas eina.
gal, sakau, pradet ka dauzyt? kai jau nebus is ko valgyt, tai susimastysiu?tragikomiska?
esu duobej, o kaip isbrist, jei pati sau nenori padet?
ka patartumet?
iseit is namu man nepavyksta - kurgi desiu vaika? be to, kai jau zaibais nesisvaidau, savyje taip siuntu, kad net garas eina.
gal, sakau, pradet ka dauzyt? kai jau nebus is ko valgyt, tai susimastysiu?tragikomiska?
esu duobej, o kaip isbrist, jei pati sau nenori padet?
ka patartumet?
neseniai buvo pasirodes straipsnis anglishkoje spaudoje (konkreciai bbc.com) apie tai, kad reguliarus sunkiai valdomi pykcio priepuoliai, kurie uzeina del neadekvaciu priezasciu, yra tam tikras (na, ne psichologinis susirgimas, bet...) smegenu chemijos ypatumas - sindromas, kuri turi apie 10 procentu zmoniu ir kurio psichiatrai/psichologai nediagnozuoja tiek, kiek privaletu.
bet cia aisku atmetus kitas psichologines priezastis - kaip nuolatinis stresas, ir pan...
bet cia aisku atmetus kitas psichologines priezastis - kaip nuolatinis stresas, ir pan...
As daug nerasysiu, bet buvo ir man taip. Rekiau, saukiau, tada uzeidavo stiprus verkimo priepoliai, vos ne iki alpimo, bet kai numeciau taburete ir "sokau" ant vyro, teko eiti pas gydytoja. Dabar geriu antidepresantus. Jau tokiu baisiu scenu nebuna, tik siaip kartais buna liudna, bet jau nepalygint su tuo kosmaru 
QUOTE(amcia @ 2006 05 25, 00:54)
Bandau daryt isvada, kad priezastis yra uzguito zveries kompleksas-tai yra uzsleptas nepasitenkinimas savim, ambicijos ir t.t. Ir as galvoju, nejaugi tos esmines gyvenimo tiesos, kurias as per eile metu patikrinau, ir nusprendziau kad jomis vadovausiuosi, kurios bet kurioj situacijoj turetu islaikyt mane tvirta, tera tik saves pacios apgaule ir as jomis giliai sirdyje netikiu?!
O tu ar jautiesi panasiai, kur tu galvoji esant tavo nesitvardymo priezastis?
O tu ar jautiesi panasiai, kur tu galvoji esant tavo nesitvardymo priezastis?
galvojau apie konkreciai savo nesitvardymo priezastis... Na, pykcio priepuolius man sukelia vienas situacijos tipas: kai esu situacijoje, kuri man labai nepatinka ir nervina, bet neegzistuoja jokiu realiu budu tai situacijai greitai issprest, ta prasme, kad as nieko nieko negaliu padaryt ir esu uzspeista i kampa. Zodziu, kaupiasi kaupiasi - aplinkybes nuo manes nepriklauso - prisikaupia, o tada - saugokites, kas galit.
Aisku, tai pykti paaiskina, bet neteisina. Del to itariu, kad tokie pykcio priepuoliai gal yra nemazai ir prigimimo (giminej visi tokie - pasyviai agresyvus bet akimirksniu gali patapt aktyviai agresyviais, zodziu, silpna impulsu kontrole) ir truputis auklejimo (tevai daznai leisdavo neadekvaciai isterikuot nemokydami, kaip efektyviai valdyt pykcio priepuoli; net pati atsimenu, rekiu rekiu ant mamos - man kokie 7 metai - ir pati berekdama galvoju, kad savo vaikui taip rekt ant manes neleisciau
).
Sveikos, tema matau sena, bet gal atsiras galinčių kažką patarti.
Na problemų su pykčiu turėjau ir aš, bet tai daugmaž pasibaigus paauglystei susitvarkė...
Tačiau mano brangusis panašu turi daug rimtesnių problemų dėl to nei, akd turėjau aš... Kiek žinau, seniau (kai dar nebuvome pažįstami) jis lankėsi pas psichologus dėl to ir tai susitvarkė, na jis išmoko valdyti tą pyktį... Tačiau dėja tikriausiai nepakankamai... Šiaip jis labai geras žmogus, bet tiesiog jam užsisuka. Pratrūksta kartais siaubingai... Vakar taip susipykom, tiesiog siaubas... Ir vis dėl jo šitos psichologinės problemos. šaukėm vos ne, tiesiog mašinų aikštelėj prie Maximos sėdėjom mašinoj, aš ten verkiau jis ko ne rėkė. Apgailėtina, net gėda kaip turėjo tai atrodyti žmonėms iš šono. Retenybė ir labai nepriimtinos man tokios scenos... Jei tai nebūtų mylimas vyras, tai būtų paksutinis kartais kai jis mane mato. Žinot dėl ko susipykom? O gi todėl, kad mes važiavom vakar pasisėdėt pas draugą. Prieš tai ketinome užsukti į Maximą, nes man reikėjo katinėliui kraiko nusipirkti... Nu ir bevažiuojant į tą maximą, tas draugas man parašė, kad gal galėtume visi drauge nuvažiuoti į kokią nors parduotuvę, nes jis pamiršo šį bei tą nupirkti... Perskaičiau tą sms saviškiui, o jis įsiuto. Piktai taip pasakė negalėtume Pradėjau pikčiau vairuoti (nežinau kaip paaiškint, bet taip grubiai gal suprasit). Tai ir buvo pykčio priežastis. 
Vėliau nukeliavom iki tos Maximos, o aš kadangi esu jautri (PMS, o ir šiaip mane pykčiai dėl nesuprantamų dalykų jau buvo paveikę) tai sėdžiu tokiu susigraudinus. Tada tas sako, kas yra tau, aš jam pasakiau, tai ir užvirė pyktis. Siaubas tiesa? Atrodo suaugę žmonės, o šitaip... Jis tiesiog drebėjo iš pykčio. Pradėjo kažką sapaliot apie skirybas, nes nesugeba suvaldyti savęs, to pykčio ir taip mane skaudina... Kai pradėjo grįžinėt į realybę, apsiverkė ir labai labai manęs atsiprašinėjo... Tiesiog jautėsi sugniuždytas, nugalėtas pykčio... Iš tikrųjų siaubingas jausmas. Tikiuosi daugiau niekada nesipyksime kaip bepročiai... Tikiuosi nepasikartos, bet nemanau, kad tai įmanoma. Tai vat... truputėlį išsipasakojau gal dar kąnors ir patarsit iš tikrųjų neramu dėl ateities su tokiu žmogumi kartais pasidaro... nors be šios problemos, jis tikrai labai šaunus.. negeria, dirba, protingas.. su manim gražiai elgiasi šiaip, lepina kaip princesę...
Na problemų su pykčiu turėjau ir aš, bet tai daugmaž pasibaigus paauglystei susitvarkė...
Tačiau mano brangusis panašu turi daug rimtesnių problemų dėl to nei, akd turėjau aš...
Kiek žinau, seniau (kai dar nebuvome pažįstami) jis lankėsi pas psichologus dėl to ir tai susitvarkė, na jis išmoko valdyti tą pyktį... Tačiau dėja tikriausiai nepakankamai... Šiaip jis labai geras žmogus, bet tiesiog jam užsisuka. Pratrūksta kartais siaubingai... Vakar taip susipykom, tiesiog siaubas... Ir vis dėl jo šitos psichologinės problemos. šaukėm vos ne, tiesiog mašinų aikštelėj prie Maximos sėdėjom mašinoj, aš ten verkiau jis ko ne rėkė. Apgailėtina, net gėda kaip turėjo tai atrodyti žmonėms iš šono. Retenybė ir labai nepriimtinos man tokios scenos... Jei tai nebūtų mylimas vyras, tai būtų paksutinis kartais kai jis mane mato. Žinot dėl ko susipykom? O gi todėl, kad mes važiavom vakar pasisėdėt pas draugą. Prieš tai ketinome užsukti į Maximą, nes man reikėjo katinėliui kraiko nusipirkti... Nu ir bevažiuojant į tą maximą, tas draugas man parašė, kad gal galėtume visi drauge nuvažiuoti į kokią nors parduotuvę, nes jis pamiršo šį bei tą nupirkti... Perskaičiau tą sms saviškiui, o jis įsiuto. Piktai taip pasakė negalėtume Pradėjau pikčiau vairuoti (nežinau kaip paaiškint, bet taip grubiai gal suprasit). Tai ir buvo pykčio priežastis. Vėliau nukeliavom iki tos Maximos, o aš kadangi esu jautri (PMS, o ir šiaip mane pykčiai dėl nesuprantamų dalykų jau buvo paveikę) tai sėdžiu tokiu susigraudinus. Tada tas sako, kas yra tau, aš jam pasakiau, tai ir užvirė pyktis. Siaubas tiesa? Atrodo suaugę žmonės, o šitaip... Jis tiesiog drebėjo iš pykčio. Pradėjo kažką sapaliot apie skirybas, nes nesugeba suvaldyti savęs, to pykčio ir taip mane skaudina... Kai pradėjo grįžinėt į realybę, apsiverkė ir labai labai manęs atsiprašinėjo... Tiesiog jautėsi sugniuždytas, nugalėtas pykčio... Iš tikrųjų siaubingas jausmas. Tikiuosi daugiau niekada nesipyksime kaip bepročiai... Tikiuosi nepasikartos, bet nemanau, kad tai įmanoma. Tai vat... truputėlį išsipasakojau gal dar kąnors ir patarsit iš tikrųjų neramu dėl ateities su tokiu žmogumi kartais pasidaro... nors be šios problemos, jis tikrai labai šaunus.. negeria, dirba, protingas.. su manim gražiai elgiasi šiaip, lepina kaip princesę...
QUOTE(AniMi @ 2010 08 30, 07:00)
Sveikos, tema matau sena, bet gal atsiras galinčių kažką patarti.
Na problemų su pykčiu turėjau ir aš, bet tai daugmaž pasibaigus paauglystei susitvarkė...
Tačiau mano brangusis panašu turi daug rimtesnių problemų dėl to nei, akd turėjau aš... Kiek žinau, seniau (kai dar nebuvome pažįstami) jis lankėsi pas psichologus dėl to ir tai susitvarkė, na jis išmoko valdyti tą pyktį... Tačiau dėja tikriausiai nepakankamai... Šiaip jis labai geras žmogus, bet tiesiog jam užsisuka. Pratrūksta kartais siaubingai... Vakar taip susipykom, tiesiog siaubas... Ir vis dėl jo šitos psichologinės problemos. šaukėm vos ne, tiesiog mašinų aikštelėj prie Maximos sėdėjom mašinoj, aš ten verkiau jis ko ne rėkė. Apgailėtina, net gėda kaip turėjo tai atrodyti žmonėms iš šono. Retenybė ir labai nepriimtinos man tokios scenos... Jei tai nebūtų mylimas vyras, tai būtų paksutinis kartais kai jis mane mato. Žinot dėl ko susipykom? O gi todėl, kad mes važiavom vakar pasisėdėt pas draugą. Prieš tai ketinome užsukti į Maximą, nes man reikėjo katinėliui kraiko nusipirkti... Nu ir bevažiuojant į tą maximą, tas draugas man parašė, kad gal galėtume visi drauge nuvažiuoti į kokią nors parduotuvę, nes jis pamiršo šį bei tą nupirkti... Perskaičiau tą sms saviškiui, o jis įsiuto. Piktai taip pasakė negalėtume Pradėjau pikčiau vairuoti (nežinau kaip paaiškint, bet taip grubiai gal suprasit). Tai ir buvo pykčio priežastis. Vėliau nukeliavom iki tos Maximos, o aš kadangi esu jautri (PMS, o ir šiaip mane pykčiai dėl nesuprantamų dalykų jau buvo paveikę) tai sėdžiu tokiu susigraudinus. Tada tas sako, kas yra tau, aš jam pasakiau, tai ir užvirė pyktis. Siaubas tiesa? Atrodo suaugę žmonės, o šitaip... Jis tiesiog drebėjo iš pykčio. Pradėjo kažką sapaliot apie skirybas, nes nesugeba suvaldyti savęs, to pykčio ir taip mane skaudina... Kai pradėjo grįžinėt į realybę, apsiverkė ir labai labai manęs atsiprašinėjo... Tiesiog jautėsi sugniuždytas, nugalėtas pykčio... Iš tikrųjų siaubingas jausmas. Tikiuosi daugiau niekada nesipyksime kaip bepročiai... Tikiuosi nepasikartos, bet nemanau, kad tai įmanoma. Tai vat... truputėlį išsipasakojau gal dar kąnors ir patarsit iš tikrųjų neramu dėl ateities su tokiu žmogumi kartais pasidaro... nors be šios problemos, jis tikrai labai šaunus.. negeria, dirba, protingas.. su manim gražiai elgiasi šiaip, lepina kaip princesę...
Na problemų su pykčiu turėjau ir aš, bet tai daugmaž pasibaigus paauglystei susitvarkė...
Tačiau mano brangusis panašu turi daug rimtesnių problemų dėl to nei, akd turėjau aš...
Kiek žinau, seniau (kai dar nebuvome pažįstami) jis lankėsi pas psichologus dėl to ir tai susitvarkė, na jis išmoko valdyti tą pyktį... Tačiau dėja tikriausiai nepakankamai... Šiaip jis labai geras žmogus, bet tiesiog jam užsisuka. Pratrūksta kartais siaubingai... Vakar taip susipykom, tiesiog siaubas... Ir vis dėl jo šitos psichologinės problemos. šaukėm vos ne, tiesiog mašinų aikštelėj prie Maximos sėdėjom mašinoj, aš ten verkiau jis ko ne rėkė. Apgailėtina, net gėda kaip turėjo tai atrodyti žmonėms iš šono. Retenybė ir labai nepriimtinos man tokios scenos... Jei tai nebūtų mylimas vyras, tai būtų paksutinis kartais kai jis mane mato. Žinot dėl ko susipykom? O gi todėl, kad mes važiavom vakar pasisėdėt pas draugą. Prieš tai ketinome užsukti į Maximą, nes man reikėjo katinėliui kraiko nusipirkti... Nu ir bevažiuojant į tą maximą, tas draugas man parašė, kad gal galėtume visi drauge nuvažiuoti į kokią nors parduotuvę, nes jis pamiršo šį bei tą nupirkti... Perskaičiau tą sms saviškiui, o jis įsiuto. Piktai taip pasakė negalėtume Pradėjau pikčiau vairuoti (nežinau kaip paaiškint, bet taip grubiai gal suprasit). Tai ir buvo pykčio priežastis. Vėliau nukeliavom iki tos Maximos, o aš kadangi esu jautri (PMS, o ir šiaip mane pykčiai dėl nesuprantamų dalykų jau buvo paveikę) tai sėdžiu tokiu susigraudinus. Tada tas sako, kas yra tau, aš jam pasakiau, tai ir užvirė pyktis. Siaubas tiesa? Atrodo suaugę žmonės, o šitaip... Jis tiesiog drebėjo iš pykčio. Pradėjo kažką sapaliot apie skirybas, nes nesugeba suvaldyti savęs, to pykčio ir taip mane skaudina... Kai pradėjo grįžinėt į realybę, apsiverkė ir labai labai manęs atsiprašinėjo... Tiesiog jautėsi sugniuždytas, nugalėtas pykčio... Iš tikrųjų siaubingas jausmas. Tikiuosi daugiau niekada nesipyksime kaip bepročiai... Tikiuosi nepasikartos, bet nemanau, kad tai įmanoma. Tai vat... truputėlį išsipasakojau gal dar kąnors ir patarsit iš tikrųjų neramu dėl ateities su tokiu žmogumi kartais pasidaro... nors be šios problemos, jis tikrai labai šaunus.. negeria, dirba, protingas.. su manim gražiai elgiasi šiaip, lepina kaip princesę...Pažįstama situacija, tik pas mus jis įsiunta dėl to, kad mes labai skirtingi, o man sunku pasikeisti. Aš stengiuosi, kad kalbėtume gražiai, mandagiai, bet jei jau jis pasiunta-nesustabdysi. Tada jam būna VISKAS blogai. Na, nemoka kontroliuot pykčio, nemoka kitaip emocijų išreikšti. Išsisakęs vėl būna kaip žmogus, normaliai kalba. O šiaip geras, mylintis, darbštus.
Aš tai matai labiausiai bijau dėl ateities. Mes dar negyvename kartu... Man tiesiog baisiausia, kad kai gyvensime kartu jis galbūt dar labiau atsivers. Tiesiog bijau, akd pradės skraidyt visi daiktai pakliuvę po ranka, ar, kad dar ko nepridarytų... 
nors čia turbūt man jūs niekuo nepadėsite, pamatysiu pati...
O taviškis nedreba iš pykčio? Maniškis tai net dreba... ir yra man sakęs, kad tuo metu man prie jo nesiliesti (nes aš bandydavau apkabint ir nuramint..)
O jūs gyvenate kartu? Na žinok mes irgi labai skirtingi, bet aš net nežadu keistis, kad kažkam įtikti. Jei myli tai lai myli tokią kokia esu. Keist bandau tik blogąsias savybes, bet gi čia labiau net ne dėl jo, o dėl savęs. Jis tik stimulas tam 
nors čia turbūt man jūs niekuo nepadėsite, pamatysiu pati...O taviškis nedreba iš pykčio? Maniškis tai net dreba...
ir yra man sakęs, kad tuo metu man prie jo nesiliesti (nes aš bandydavau apkabint ir nuramint..)O jūs gyvenate kartu?
Na žinok mes irgi labai skirtingi, bet aš net nežadu keistis, kad kažkam įtikti. Jei myli tai lai myli tokią kokia esu. Keist bandau tik blogąsias savybes, bet gi čia labiau net ne dėl jo, o dėl savęs. Jis tik stimulas tam
